Kalėdų Kristui dovana -
sugrudusi širdis mana
Artėja Kalėdų šventės, ir visi
pastebime tam tikrus pasikeitimus. Kai kur, netgi prieš pat Adventą,
buvo pastatytos margaspalvėmis elektros lemputėmis išpuoštos didelės
eglės, kurios daugelio žmonų mintyse siejasi su kalėdinėmis eglutėmis,
prie kurių rūpestingi tėveliai Kalėdų rytmetį padeda dovanėlių
savo vaikams. Visiems malonu gauti dovanų - o ką kalbėti apie
vaikus, kurių akutės iš džiaugsmo net sutviska, sulaukus seniai
svajotos dovanos.
Žvilgančios eglutės, šurmulingas pirkėjų antplūdis parduotuvėse,
didžiulis žaislų įvairumas, naujomis melodijomis skambančios dainos,
kuriose paminimos Kalėdos, ir taip pat kiti panašūs ženklai vis
dėlto neatskleidžia tikrosios Kristaus Gimimo priežasties. Dargi
priešingai. Didėjanti kasdienių rūpesčių našta neretai suėda
žmonių ir paskutinius širdies ramybės trupinius, o pasinėrimas
į lėkštos žiniasklaidos be atvangos pumpuojamus tuštybių srautus
tik užblokuoja tiesos pažinimą apie Jėzaus Kristaus atėjimą. Bemaž
Kalėdų stebuklas įvyktų, jei atsirastų daugiau klausiančiųjų:
o išties kodėl Dievas taip susimažino, kad pasirinko sau gimimo
buveinę nelabai reprezentacinėje vietoje - tvarte, kuris, pavyzdžiui,
mene gali būti ir labai idiliškai pavaizduotas, tačiau tikrovėje
tvartas be gardžių kvapų ir apsiseilėjusių karvių yra nesuvokiamas.
Į šį ir panašius klausimus atsakymų ieškojimas galėtų ne vieną
žmogų paskatinti krikščioniškai susimąstyti: Dievo Sūnaus gimimas
- tai pirmiausia neaprėpiamos Jėzaus meilės pasireiškimas, nes
Viešpats, ateidamas žmonijos iš kalčių vergijos gelbėti, kaip
Dievas Visažinis iš anksto žinojo, jog priešai net jį, mažutėlį,
tykos nužudyti, o lemtingai valandai išmušus, taip ir padarys.
Tačiau savo Prisikėlimu, suteikdamas žmonijai naują gyvenimą,
Jėzus įrodys, kad Velykos be galo artimai susijusios su Kalėdomis,
nes visada pirmiau esti gimimas, ir tik vėliau - mirtis ir prisikėlimas.
Taigi atėjusieji per Kalėdas į bažnyčias pagarbinti Viešpaties
Jo gimtadienio proga, atneš ir savo dovaną - paaukos neregimajam
Dievui regimą brangenybę - save pačius, visą savo gyvenimą, kuris
yra pripildomas krikščioniškos meilės darbų artimui, liudijančių,
jog mes ne tik skelbiame Evangeliją, bet ir patys gyvename taip,
kaip moko mūsų Mokytojas:
Kiek kartų tai padarėte vienam iš
šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte (Mt 25,40).
Tegul Kalėdų nuotaika mūsų neapleidžia visas 365 metų dienas,
nes kiekviena diena ne tik mums yra Dievo dovana, bet ir paskata
kaskart mums labiau save dovanoti Tam, kuris dėl mūsų laimės ir
savo gyvybės nepagailėjo.
Jėzus tikrai gyvena žmogaus širdies Betliejuje. Todėl, norint
pasaulio Išganytoją tinkamai garbinti, būtina kiekvieną gyvenimo
kelyje sutiktąjį maldomis ir pagal aplinkybes įvairiais darbais
remti. Šias mūsų pastangas apvainikuos Jėzaus dėkingumo plati
šypsena - neprilygstanti neišsenkančios Jo meilės dovana.
Kun. Vytenis VAŠKELIS
© 2002"XXI amžius"