XXI amžius

Kalėdinis Betliejus - nuolatinio Artimųjų Rytų konflikto sūkuryje

Popiežius Jonas Paulius II Vatikane sveikinasi
su Izraelio prezidentu Moše Kacavu

EPA-ELTA nuotrauka

Artėjant didžiajai Jėzaus, Taikos Kunigaikščio, Gimimo šventei, tarptautinė krikščionių bendruomenė vėl su nerimu stebi, kaip Šventosios Žemės miestas, kurio pavadinimas - Betliejus - pasaulio krikščionims asocijuojasi su pačiomis šv. Kalėdomis, vėl yra tapęs prievartinio Artimųjų Rytų konflikto įkaitu. Po keleto lapkričio antroje pusėje įvykdytų palestiniečių teroristinių išpuolių ir gausybės civilių gyventojų aukų, Izraelio kariuomenė buvo įvesta į Betliejų, kaip ir į kitus Vakarinio Jordano kranto regiono miestus. Betliejus paskelbtas „uždara karine zona“, tuo apsunkinant Kalėdų šventimą tiek vietiniams krikščionims, tiek maldininkams iš užsienio būtent Gimimo bazilikoje, ženklinančioje tą vietą, kur prieš 2000 metų gimė Išganytojas.
Per pastaruosius dvejus metus, kai vyksta vadinamoji antroji palestiniečių intifada už nepriklausomos jų valstybės įkūrimą, Betliejų, priklausanti Palestiniečių autonominei savivaldai, Izraelio kariuomenė okupuoja jau šeštą kartą. Ypač prisimintina beveik 40 dienų užsitęsusi Gimimo bazilikos apgultis šiemet pavasarį, kai joje prieglobstį buvo radę beveik 200 ginkluotų palestiniečių kovotojų. Kad išvengtų didesnio kraujo praliejimo (to visiškai išvengti nepavyko), kartu su jais šventovėje buvo pasilikę kelios dešimtys krikščionių dvasininkų.
Pasitraukę iš Betliejaus rugpjūčio mėnesį, Izraelio tankai į Prakartėlės aikštę sugrįžo lapkričio 22 dieną, po to, kai jaunas iš šio miesto kilęs „Hamas“ teroristinės organizacijos narys susisprogdino izraeliečių autobuse. Šio išpuolio pasekmė - žuvo dvylika civilių gyventojų žydų ir dar apie 50 buvo sužeista. Savižudžio teroristo tėvas prieš televizijos kameras pareiškė, kad didžiuojasi šiuo „didvyrišku“ savo sūnaus poelgiu. Anksčiau Vatikanas labai griežtai reagavo į lapkričio 18 dieną palestiniečių kovotojų įvykdytą išpuolį Hebrono mieste prieš žydų maldininkus ir juos lydėjusius Izraelio karius, kurie grįžo aplankę Patriarcho kapą. „Aš noriu išreikšti savo emocinį artumą tame skausme, kurį patiria aukų artimieji, - sakė tuomet Šventasis Tėvas, pažymėjęs, kad žmonės buvo užpulti ką tik pasimeldę „prie kapo asmens, kurį mes pripažįstame mūsų bendro tikėjimo tėvu Abraomu“. Išpuolio Hebrone metu (tame mieste dabar gyvena 100 tūkstančių arabų ir tik 400 žydų, kurie globoja Patriarcho kapą) žuvo dvylika žmonių.
Kariuomenės sugrįžimas į Palestiniečių teritorijos miestus, taip pat ir į Betliejų, anot Izraelio gynybos ministerijos, yra reikalingas kovai su teroristinėmis grupėmis, o taip pat taikių gyventojų saugumui užtikrinti. „Kai paskutinį kartą (rugpjūčio mėnesį) mes palikome Betliejų, šis miestas vėl tapo teroristų prieglobsčiu, - citavo Jeruzalės dienraštis „The Jerusalem Post“ aukštą Izraelio gynybos ministerijos pareigūną. - Teroristų tinkas išplito po visą Betliejų“.
Tačiau Betliejaus mero kataliko Hanos Nasero nuomone, izraeliečių kariuomenės ilgalaikiu buvimu šiame labiausiai krikščioniškame Šventosios Žemės mieste (iš beveik 30 tūkst. Betliejaus gyventojų apie 40 proc. yra krikščionys, kai tuo tarpu visoje Palestinoje ir Izraelyje krikščionys sudaro tik apie 3 proc.) siekiama tik politinių tikslų, nes teroristai iš miesto pasitraukia, kai tik įvažiuoja tankai. Šie politiniai tikslai, kuriais norima parodyti, kad „daroma tvarka“, yra susiję su sausio mėnesį įvyksiančiais parlamento rinkimais Izraelyje. „Mes smerkiame visus išpuolius prieš taikius gyventojus, kuriuos įvykdo tiek palestiniečiai, tiek izraeliečiai“, - sakė Betliejaus meras.
Tuo tarpu dėl kariuomenės dislokavimo, 24 valandas per parą besitęsiančios karo padėties įvedimo Betliejuje susidarė tragiška socialinė padėtis. Dėl sunkumų per pastaruosius dvejus metus iš Betliejaus pasitraukė daugiau kaip 1,5 tūkst. krikščionių. Izraelio dienraščio „Haaretz“ duomenimis, apie 60 proc. Betliejaus ir apylinkių šeimų, kurių pajamos rėmėsi gausiu turistų ir maldininkų srautu, dabar gyvena žemiau skurdo ribos, siekiančios tik du dolerius (septynis litus) per dieną. Su didelėmis pertraukomis yra priverstas dirbti ir Betliejaus katalikų universitetas, kurio studentai ir dėstytojai kartais ryšį gali palaikyti tik internetu arba telefonu.
Kad tarp Betliejaus gyventojų krikščionių vyrauja nusivylimo nuotaikos dėl „kolektyvinės bausmės“ už kitų nusikaltimus bei dėl likusio krikščioniškojo pasaulio abejingumo jų likimui, rodo šiomis dienomis paskelbtas Betliejaus Kūdikėlio pediatrijos ligoninės darbuotojų vienuolių pranciškonių pareiškimas. „Betliejus miršta nuo viso krikščioniškojo pasaulio abejingumo. Miesto likimas, matyt, yra mokėti ir mokėti už tuos, kurie sėja mirtį: pasmerkti masinei bausmei, mes gyvename kaip kaliniai, kaip narvuose uždaryti gyvuliai ir maitinamės tik humanitarinių organizacijų paramos dėka“, - rašo pranciškonės, talkinančios vienintelėje Palestiniečių savivaldos vaikų ligoninėje, kurią išlaiko Vokietijos, Šveicarijos ir Austrijos „Caritas“.
Beje, dėl užsienio, ypač dėl Europos krikščionių, abejingumo Šventosios Žemės tikėjimo brolių ir seserų sunkiai padėčiai neseniai skundėsi ir Jeruzalės lotynų katalikų patriarchas Mišelis Sabachas. Šia prasme aktyvūs tėra popiežius Jonas Paulius II, o taip pat JAV vyskupų konferencija ir Rusijos Stačiatikių Bažnyčia. Jų skatinami, JAV ir Rusijos vadovai paragino Izraelio premjerą Arielį Šaroną nutraukti Betliejaus šventovės blokadą. Lapkričio 19 dieną suteikiant Fribūro (Šveicarija) universiteto teologijos garbės daktaro vardą patriarchui M.Sabachui, jis pastebėjo, kad judėjų ir musulmonų interesus Palestinoje atitinkamos bendruomenės užsienyje aktyviai gina, o „mūsų krikščionys yra nuvilti, nes nejaučia veiksmingos paramos. Jie netgi galvoja, kad krikščioniškame pasaulyje daugiau nebėra krikščioniškų politinių jėgų“. Todėl svarbu, kad Bažnyčios (ypač didžiųjų Europos valstybių - Vokietijos, Prancūzijos, Anglijos) darytų moralinį spaudimą vyriausybėms, kad jos imtųsi veiksmų Šventosios Žemės krikščionių teisėms ginti ir palestiniečių sutaikinimui su izraeliečiais.
Šia prasme ypatingą reikšmę turėjo gruodžio 12 dieną įvykęs Izraelio prezidento Mošės Kacavo susitikimas Vatikane su popiežiumi Jonu Pauliumi II. Šis vizitas turėjo ir tam tikrus istoriškumo elementus, nes tai buvo pirmasis Izraelio valstybės vadovo apsilankymas Katalikų Bažnyčios centre per tuos beveik dešimt metų (nuo 1993-ųjų), kai Izraelis ir Šventasis Sostas yra užmezgęs diplomatinius santykius. (Anksčiau Vatikane su vizitu yra lankęsi Izraelio premjerai ir ministrai, taip pat čia 1998 metais lankėsi ir pats M.Kacavas, kuris tuo metu buvo turizmo ministras ir rengė 2000-ųjų pavasarį įvykusią Popiežiaus kelionę į Šventąją Žemę.) Abi pusės pripažino, kad Izraelio prezidento ir Popiežiaus susitikimas vyko „nuoširdžioje aplinkoje“, M.Kacavas įteikė Jonui Pauliui II brangiai įrištą „Auksinę psalmių knygą“ ir gavo Šventojo Tėvo palaiminimą.
Pokalbyje iš esmės buvo aptarta „dramatiška padėtis Šventojoje Žemėje“, pabrėžiant Vatikano poziciją, jog „turi taikiai egzistuoti ir bendradarbiauti dvi valstybės, Izraelis ir Palestina“. Žinoma, tarp jų negali būti taikos, kol viena valstybė kitą okupuoja. Popiežius taip pat Izraeliui perdavė savo primygtinį prašymą užtikrinti, kad krikščionys galėtų ramiai atšvęsti Kalėdas Betliejuje, sakoma Vatikano spaudos centro pranešime. Savo ruožtu Izraelio ambasados prie Šventojo Sosto išplatintame pareiškime nurodoma, jog prezidentas pažadėjo Popiežiui, tuo atveju, jeigu nebus „teroristinių operacijų pavojaus“, kad Izraelio kariuomenė bus perdislokuota už Betliejaus. Bet kuriuo atveju „bus daroma viskas, kas įmanoma, kad maldininkai galėtų tinkamai atšvęsti Kalėdas“.
Šis M.Kacavo pažadas vėliau įvairiai buvo komentuojamas tarptautinėje žiniasklaidoje, ir jį ne kartą tikslino savo pranešimuose Izraelio vyriausybės bei karinės vadovybės atstovai. Susidaro įspūdis, kad per visą krikščioniškų konfesijų Kalėdų šventimą (paskutinieji sausio 18 dieną Jėzaus Gimimą švęs armėnai) Izraelio kariuomenė liks Betliejuje, tačiau stengsis būti nuolaidesnė ir netrukdyti maldininkams atvykti iš visos Šventosios Žemės ir užsienio. Kita vertus, pačiam Palestiniečių administracijos vadovui Jesirui Arafatui, kuris nuo pat autonominės savivaldos įkūrimo 1995 metais visada dalyvaudavo Gimimo bazilikoje vykstančiose iškilmėse, vėl, kaip ir 2001 metais, matyt, nebus leista įvažiuoti į Betliejų, tad jis turės likti savo rezidencijoje Ramalache. „Betliejaus šv. Mišiose bus meldžiamasi už taiką, o J.Arafatas nėra taikos žmogus“, - aiškino Izraelio vyriausybės atstovas Ranas Gisinas.
Žinoma, tenka apgailestauti dėl tokio bandymo panaudoti polemiką dėl Kalėdų Betliejuje kažkieno politiniams interesams. (Pats J.Arafatas taip pat lapkričio pabaigoje buvo pareiškęs, jog Kalėdų iškilmes reikia „atšaukti“, protestuojant prieš Izraelio vykdomų Betliejaus ir kitų palestiniečių miestų okupaciją. Tačiau, Bažnyčiai nesutikus, panoro jose dalyvauti.)
Bet, kaip sakė apaštalinis nuncijus Šventojoje Žemėje arkivyskupas Pietras Sambis, Kalėdos į Betliejų ateina, nepriklausomai nuo politinės padėties ir ar švenčių apeigose gali dalyvauti vienas ar kitas svečias, nes minime Jėzaus atėjimą pas mus. Šventosios Žemės kustodas kunigas pranciškonas Džiovanis Batistelis kviečia pasaulio tikinčiuosius kuo gausiau dalyvauti Betliejaus šventėje, tuo pačiu parodant solidarumą vargstantiems Palestinos krikščionims. Juk, nepaisant visų gąsdinančių žiniasklaidos pranešimų, šventosiose Jeruzalės, Nazareto ar Betliejaus vietose kol kas nenukentėjo nė vienas maldininkas. O jų buvimas vietos žmonėms yra labai svarbus kaip ištikimybės ir paramos taikos siekiui liudijimas.
Gruodžio 18 dieną paskelbtame savo kalėdiniame kreipimesi Šventosios Žemės katalikų arkivyskupas M.Sabachas dar kartą patvirtino, kad, nepaisant visų Izraelio įvestų suvaržymų, Kalėdų iškilmės Betliejuje vyks įprasta tvarka. Ganytojas taip pat paragino izraeliečius pašalinti karinės kontrolės punktus prie palestiniečių miestų ir kaimų. Jeigu to neįvyks, tikintieji bus pakviesti prie šių barjerų rengti maldos budėjimus. Palestiniečius patriarchas M.Sabachas paragino nutraukti teroristinius išpuolius Izraelio miestuose ir kaimuose. Jis taip pat netiesiogiai nurodė ir palestiniečių dabartiniams vadovams imtis griežtų priemonių prieš teroristus, o jeigu jie nepajėgūs to padaryti, turi „užleisti vietą kitiems vadovams“. Taigi nepasi-tikėjimą J.Arafatu jau rodo ne vien Izraelis.

Mindaugas BUIKA