Brangiausia dovana – dovanotas kitam laikas
Žurnalisto Balio Urbono kalėdinis pokalbis su Vilniaus Kalvarijų Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios klebonu kun. Kęstučiu Latoža

Vilniaus Kalvarijų Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios klebonas kun. Kęstutis Latoža Kęstučio VANAGO (ELTA) nuotrauka

B. Urbonas: Baigiasi 2002 metai, o Betliejaus žvaigždė, parodžiusi anuomet Trims Karaliams kelią prie ką tik gimusio Kristaus, nenusileidžia, vis šviečia. Aš didžiuojuosi, kad mano protėviai, praėjusio tūkstantmečio pradžioje apsikrikštydami, tėvynę Lietuvą paženklino krikščionių vardu. Dabar mes, laukdami stebuklingojo Kūčių vakaro, galime justi tą tolimos žvaigždės šviesą, - žmonijos Atpirkėjo meilę, tiesą ir Jo paliktą tikėjimą, kuris kiekvienam suteikia ir stiprybės, ir pasitikėjimo, ir vilties. Ypač vilties: mums visiems, keliaujantiems savų vargų ir rūpesčių keliu.
Apie ką, gerbiamas klebone, turėtume galvoti šiandien, artėjant Kūčių vakarui, Kalėdoms, mes, Lietuvos žmonės?
Kun. K. Latoža: Kaip jūs ir minėjote – apie Kristų. Apie Jį galvoti turime ne tik didžiųjų švenčių metu, bet ir kiekvieną dieną. Jei prisimename Jėzų Kristų, žmogaus gyvenimas, jo vargai ir rūpesčiai įgauna prasmę.
B. Urbonas: Klausydamasis vieno pamokslo (atrodo, prieš pat Adventą), žavėjausi jūsų pasakojimu apie žmogaus pašaukimą. Kitaip tariant, apie Dievo duotus jam talentus. Ir tada man gimė mintis: ne kiekvienam duota savo talentą išvystyti, ne kiekvienas savo talentą brangina, galų gale ne kiekvienas savo talentą panaudoja gėriui ugdyti.
Ar yra koks receptas, kad visi, ir didelio, ir menkesnio talento žmonės, suprastų, jog būtent dabar, atgimus Lietuvai, labai brangios kiekvieno tautiečio pastangos ugdyti dorovę, pagrįstą Dekalogo išmintimi? (Gal tie talentai, na, tarkime, su Betliejaus žvaigždės šviesa išdalyti, pirmiausia ir turi išaukštinti Dekalogo tiesas, esančias tuo receptu, kuriuo remdamiesi prisitaikytume vaistus per XX amžiaus antrąją pusę pažeistam savo mentalitetui gydyti?)
Kun. K. Latoža: Jėzaus palyginimas apie talentą, t.y. didžiulį piniginį vienetą, mums vaizdžiai parodo, kiek daug mes esame Dievo apdovanoti. Šios dovanos – tai ne vien moksliniai ar lingvistiniai sugebėjimai, bet visų pirma gebėjimas mylėti, tikėti, džiaugtis, matyti, judėti, lytėti. Pats žmogaus buvimas yra Dievo dovana, kurios jis nei užsitarnavo, nei kažkaip kitaip nusipelnė.
Galime stebėti, kad šių dienų žmogus elgiasi taip, tarytum gyvenimas būtų jo paties įgyta nuosavybė, todėl tvirtina, kad gali elgtis kaip nori. Vis dėlto iš tų gausybės talentų nė vienas nėra mūsų pačių sukurtas. Kad ir kūrybos talentas. Jis daro mus Kūrėjo bendradarbiais. Palyginime apie talentus Jėzus peikia tą tarną, kuris atsisakė kūrybos, kuris paprasčiausiai užkasė didelį turtą žemėje. Tokiu poelgiu tarnas prarado viską, o kūrybingas, kuris “leido į apyvartą”, galėjo pasilikti ne tik pelną, bet ir paskolintas šeimininko gėrybes.
Nemanau, kad žmogui reikia kažkokio ypatingo recepto. Jam pakanka suprasti, kiek daug jis turi, ir kad tai, ką jis turi, privalo naudoti kurdamas gėrį – kitaip viską praras.
B. Urbonas: Nuo senų laikų žmogų traukė materialiojo pasaulio prekių vertės mato išraiška – pinigai. Ir nieko čia nuostabaus. Pinigai, kaip magnetas geležį, taip jie žmogų, – traukia, ir gana. Nors sena lietuvių patarlė sako: “Be pinigų blogai, o su pinigais dar blogiau”. Taigi... Kai ima blizgėti miestų vitrinos, kviesdamos žmones nusipirkti kalėdinių dovanų, ne vienam susopa širdį, kad negali, ypač savo vaikų, pradžiuginti viena ar kita geidžiama dovana. Rodos, ir girdžiu: “Ech... Koks čia gyvenimas, jei aš negaliu nusipirkti to ar ano – ko noriu!” Bet kaip čia suprasti; dar visai neseniai, prieš gerą pusamžį, pokario metais, mes, tolimo kaimo neturtingų tėvų būrys vaikų, suspaudę delniukuose dar šiltus mamos iškeptus kūčiukus, jautėme tokį džiaugsmą, kad, rodos, būtume brangiausią dovaną gavę.
Ar neatrodo jums, gerb. klebone, kad Kūčių, Kalėdų švenčių prasmė dabar menkėja įsisiūbavus prekės (ir šventinės prekės!) reklamai, įsisukus visokių loterijų smagračiams, na, trumpai tariant, visur ir visaip keliant godulį daug turėti, kai daugelio mūsų tuščias vidus skamba kaip tas kiauras juodas puodas? Ar nebūtų geriau, kad žmogus, tuo labiau vaikas, gal viena kita dovanėle ir mažiau gavęs, būtų kupinas gerumo, atvirumo ir meilės, - gėrybių, kurių deficitą dabar taip jaučiame?
Kun. K. Latoža: Dovanoti yra dieviškas gestas, tačiau dovana turi būti susieta ne tiek su pinigine, kiek su širdimi.
Kaip žmona negali nusipirkti vyro meilės ar vyras žmonos, taip ir su tomis kalėdinėmis dovanomis. Nemanau, kad turėtų nusiminti tie tėvai, kurie neįstengs per šias Kalėdas nupirkti vaikui kompiuterio ar mobiliojo telefono. Brangiais daiktais gali nusipirkti trumpalaikę simpatiją, o ne meilę. Jei tėvams užtenka vaikų simpatijos, jie turi žinoti, kad simpatija kaipmat pasibaigs, kitą kartą nupirkus menkesnę dovaną. Simpatija reikalauja vis daugiau ir daugiau.
Nenuostabu, kad jūs vaikystėje buvote laimingas, gavęs mamos keptus kūčiukus. Juose buvo mamos širdis. Prisimenu vieną Bruno Ferrero pasakojimą, kaip tėvai, atėję į parduotuvę, norėjo nupirkti dukrai pačią gražiausią lėlę, kad ji nesijaustų vieniša, nes abu tėvai buvo be galo užimti ir vaikui trūko jų dėmesio. Pardavėja atsakė: “Tėvais mes neprekiaujame”. Pati brangiausia dovana (ne tik vaikams) yra dovanotas laikas. Laiko nenupirksi už jokius pinigus. Todėl skaitytojams šv. Kalėdų proga norėčiau palinkėti, kad jie kuo daugiau laiko skirtų vieni kitiems.
B. Urbonas: Klebonaujate Vilniaus Kalvarijų Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje. Tai nuostabi vieta. Pati gamta ją įsupusi, pati gamta nužymėjusi ir Kalvarijų kelią, tiesa, kaip ir daug ką anuomet, bolševikų išniekintą, griautą. Ačiū Dievui, kad atkurta laisvė leidžia plyta po plytos pakilti Kristaus kančios kelio stotims, kaip leidžia įtaigiau sklisti ir jūsų parapijiečius laiminančiam žodžiui, tariamam po tais barokiniais skliautais, tikėjimo šviesų siekti paakinančiam, širdis gerumu pripildančiam.
Ir ne kartą po jūsų įkvėpto pamokslo, eidamas Vilniaus Kalvarijų keliu, susimąstydavau: Dievas Tėvas siuntė į žemę savo Sūnų Jėzų, kad praktiško gyvenimo pavyzdžiais parodytų žmonėms šio žemės kelio esmę ir prasmę, o savo kančia paliktų amžiną priesaką, jog už šventą idealą net ir mirti nebaisu, tuo labiau jei tas idealas – Dievas.
Tačiau labai dažnai, o ir dabar nerandu atsakymo į iš pirmo žvilgsnio atrodytų paprastą klausimą: ar Bažnyčia ne per daug nutolusi, atsiskyrusi nuo praktiškojo, žemiškojo gyvenimo svarbių sričių, kažkam ištarus: „Bažnyčia atskirta nuo politikos!“? Bet juk nėra nė vienos žmonių veiklos srities, kuri neturėtų savos politikos! O ar ne tos visos politikos, jas draugėn sudėjus, ir atspindi valstybės politiką apskritai? Dėl ko iki anos Nepriklausomos Lietuvos, o ir jos laikais įvairiose gyvenimo veiklos srityse darbavosi vyskupai M.Valančius, P.Karevičius, J. Matulaitis, J.Skvireckas, kan. J.Tumas-Vaižgantas, kunigai ir prelatai A.Alekna, J.Bikinas (D. Dumbrė), M.Krupavičius, V. Jurgutis, A.Maliauskas, Maironis, V.Mironas, A. Petrulis, K.Prapuolenis, A. Sabaliauskas, J.Vailokaitis ir kiti. Dėl ko?
Esame krikščioniška tauta, ir krikščioniškasis balsas turėtų būti lemtingas, kai būna sprendžiami ne tik Bažnyčios, bet ir pasaulietiniai, valstybiniai svarbūs klausimai. Nėra tokio balso! Kažkas jį iš mūsų atėmė. Tai kaip sekti mokymu Kristaus, gyvenusio čia, žemėje, tarp realių žmonių, kaip diegti Jo idealus, jei dabar už bažnyčios slenksčio nematome tikėjimo dvasios vadų? Jie tarsi uždaryti bažnyčioje. Kodėl?
Kun. K. Latoža: Nelengva atsakyti į šį jūsų klausimą, nes dauguma žodį “politika” sieja su politinėmis partijomis, o kalbėdami apie Bažnyčią mąsto tik apie vyskupus ir kunigus.
Jei politika būtų sudominimas kitų asmeniškai įtikėtomis idėjomis siekiant aukštesnių tikslų, o Bažnyčia yra visi pakrikštytieji, tai manyčiau, kad Bažnyčios narių dalyvavimas politikoje yra būtinas. Tad šis jūsų klausimas turėtų būti labiau skirtas ne vien kunigams, bet visiems Bažnyčios nariams. Kiekvienas tikintysis turi klausti savęs: kaip geriau galėčiau perteikti Kristaus mokslą jo nepažįstantiems žmonėms? Ką turėčiau daryti, kad geriau apginčiau krikščioniškąsias vertybes ir kad jau šioje žemėje būtų geriau gyventi?
Problema yra ta, kad dėl šių ar kitų krikščionišką asmenį liečiančių klausimų mes nekvaršiname sau galvos. Todėl ir susidaro paradoksas: žmogus save laiko kataliku, kone kiekvieną sekmadienį lanko bažnyčią, o kitą dieną kuria televizijos laidas, kuriose tyčiojasi iš tos pačios Bažnyčios, kurios šeimos nariu dedasi. Viso to priežastis – pinigai. Tuomet nenorom imi mąstyti, kad gal ir iš savo motinos imtų tyčiotis, jei gerai užmokėtų. Visa tai byloja, kad tikėjimo pažinimas ir gyvenimas yra vyskupų ir kunigų reikalas, o kalbėti apie krikščionišką “politiką” per anksti, visų pirma krikščionis turi tapti krikščionimi, kad galėtų kitus sudominti Kristaus mokslu.
B. Urbonas: Dabar norėčiau stabtelėti ties kitu reiškiniu. Be šaunių prekybininkų šventinių pastangų kuo daugiau visko parduoti, aš (na, gal tik aš) nematau veiklos kitų sričių žmonių (kad ir mūsų politikų!), kurie viešai paanalizuotų bent jau įžymių švenčių proga tikėjimo svarbą Lietuvos žmonėms. Juk yra daug dalykų, kurie nei nuperkami, nei parduodami, ar tik kokių sausų įstatymų palaikomi. Štai kad ir tas jau visai baigiamas užkasti teisingumas. O vogimui ir melui atviri visi keliai. Ir vien dėl to, kad į pirmą vietą neiškeliamos vertybės, iš kurių ir susideda toji visa homo sapiens esmė.
Klausiu: tai ar meile tik besimėgaująs, kančios prasmės nesuprantąs, viltį laikąs tik kvailių motina ir patogiai sėdįs ant prisivogtų turtų kalno individas augina savyje žmogų? Juk meilė, kančia ir viltis – tai trys amžinos krikščioniškos žvaigždės, niekada nenusileidžiančios, darančios žmogų žmogumi.
Štai aš vėl sugrįžau prie moralinių atramos taškų (meilės, kančios ir vilties), nes jie ženkliausiai žymi ir Kristaus žemiškąjį kelią. Taigi prašau, pasakykite, kodėl tiek mažai dvasininkų išminties įvairiuose pasaulietiniuose reikaluose, ginančiuose dvasines vertybes, ir kodėl tiek nedaug pasauliečių (ypač politikų), gvildenančių krikščioniškąsias tiesas? Juk, atrodo, ir vieniems, ir kitiems pašaukimo užtenka?
Kun. K. Latoža: Pagrindinės dieviškos dorybės, arba, kaip jūs įvardijote, žvaigždės, yra Tikėjimas, Viltis ir Meilė. Norėčiau išskirti jūsų minimą kančią, nes kančia yra tai, kas priklauso žmogui. Tikėjimas, viltis ir meilė ateina žmogui iš Dievo, o kančia yra vienintelis žmogaus turtas, kurį jis gali dovanoti Dievui.
Klausiate apie dvasinės išminties stoką pasaulietiniuose reikaluose. Viena to priežastis, kad trūksta mums krikščioniškos brandos. Jei nebus pasauliečių, gebančių ginti krikščioniškas vertybes, tai vien dvasininkų pastangos neduos rezultatų. Būsime donkichotai, kovojantys su vėjo malūnais.
Kita priežastis – rinkos ekonomika, kurioje materialiniai dalykai ima nustelbti dvasinius. Šiandien pelnas tampa svarbesnis už žmogų. Ar to nepastebime debatuose apie dirbtinį apvaisinimą mėgintuvėlyje, prostituciją ar lošimo namus? Bažnyčios atstovai, stodami žmogaus, o ne pinigo pusėn, susilaukia didžiulės kritikos. Ji pristatoma kaip senamadiška institucija, kuri nesupranta šių dienų gyvenimo iššūkių ir stiliaus. Bažnyčia tendencingai šmeižiama ypač tada, kai pasitikėjimo reitingų lentelėje iškopia į pirmąją vietą.
Visi straipsniai ir kalbos apie Bažnyčios turtus ar kunigėlį, švenčiantį gimtadienį, yra tik blefas, pagrindinė viso to priežastis – kaip nors sumažinti Bažnyčios autoritetą, kad, jai kalbant, jai perspėjant žmogų apie jo laisvei gresiantį pavojų, jos negirdėtų. Kaip šiandien siekiama žmogų apkurtinti, kad jis negirdėtų tiesos! Gal dėl to Dievas davė žmogui dvi ausis, kad ne taip lengvai jos būtų užkimštos...
B. Urbonas: Pokalbio pabaigoje norėčiau išgirsti nors keletą jūsų minčių, kurias jūs tarsite Kūčių vakarą ir Kalėdų rytą jaukioje Vilniaus Kalvarijų Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje savo parapijiečiams, o štai “XXI amžiaus” laikraščio dėka bus galima jas perskaityti ir kitiems geros valios Lietuvos žmonėms.
Kun. K. Latoža: Kūčių vakarą norėčiau kalbėti tik apie šviesius dalykus: apie meilę, apie džiaugsmą, apie gyvenimo prasmę. Tačiau mes, kunigai, esame Dievo įrankis, tegu Jis sprendžia, kas būtų svarbiausia išgirsti Jo mylimiems žmonėms, o mano prašymas būtų toks: bent vieną ausį atsukime į Dievo Žodį.
B. Urbonas: Dėkoju už pokalbį, manydamas, kad malda suvienys Lietuvą ir visus prikels doram darbui bei kūrybai.

Vilnius

© 2002"XXI amžius"