Atnaujintas 2003 m. sausio 10 d.
Nr.3
(1107)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė šiandien
Aktualijos
Ora et labora
Laikas ir žmonės

Mums rašo
Atmintis
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Sudiev, Europa?

Rinkimai pasibaigė. Kiek nustebusi Lietuva tuoj po vidurnakčio sužinojo turinti naują Prezidentą. Vieni džiūgauja, kiti netveria apmaudu. Bet rezultatas aiškus - nugalėjo jaunesnis, agresyvesnis ir turtingesnis. Tas, kuris daug žadėjo.
Po rinkimų pabaigos vertėtų pažvelgti ir į tuos pažadus, daugiausia pritraukusius rinkėjus R.Pakso link. Kad ir kokie pinigai būtų mesti rinkimams, negalima nugalėti vien milijonų galia, ką parodė ir ekstravagantiškojo J.Petraičio pavyzdys. Teko panaudoti ir vizualiai ar emociškai patrauklių pažadų kraitę. Ties ja ir norėtųsi sustoti.
R.Paksas dar rinkimų naktį paskubėjo pareikšti, kad Lietuvos užsienio politika bus tę-siama. Jis net pareiškė, jog jam užsienio politikoje svarbiausia - stojimas į NATO ir Europos Sąjungą, geri santykiai su kaimynais, o vidaus politikoje - ekonominės gerovės kilimas.
Lyg ir viskas gerai. Naujai išrinktas Prezidentas deklaruoja savo būsimo darbo prioritetus, akcentuodamas eurointegracinius procesus. Bet jau kitą dieną prasidėjo keistokų R.Pakso pasisakymų serija, privertusi suabejoti jo užsienio politikos tęstinumu.
Iš karto Prezidentas-elektas prabilo apie tai, kaip jis visų pirma nuvažiuos į Briuselį. Čia nėra nieko bloga (vis geriau negu į Maskvą). Bet Briuselyje jis žada išsireikalauti geresnių sąlygų stojant į ES. Net nurodyta, ko reikalaus: didesnių dotacijų žemės ūkiui ir pinigų naujam AE blokui statyti. Mat R.Paksas nėra patenkintas Lietuvos euroderybininkų pasiektais rezultatais.
Įdomu, ar ne? Visų pirma tai didelis antausis URM šefui A.Valioniui ir vyriausiajam euroderybininkui P.Auštrevičiui. Juk Lietuva jau ir taip išsiderėjo nemažą finansinę paramą, galima sakyti maksimalią (turint galvoje papildomas dotacijas Ignalinos AE uždarymui ir Karaliaučiaus tranzito problemai spręsti). Antra, iki vasario pabaigos pasibaigs visos derybos dėl Lietuvos narystės ES. Bus uždaryti visi derybų skyriai. Įsivaizduokite, kaip atrodys mūsų valstybė, jei, jau pasirašius visas sutartis, tarkime, kovo mėnesį, kaip koks Pilypas iš kanapių pasirodys naujasis Lietuvos Prezidentas ir verksmingai ryžtingu balsu, padedant tuntui vertėjų, ims reikalauti papildomų klausimų.
Jūs manote, kad Europa susimylės ir atseikės vargšui giminaičiui (LR Prezidentui) dar kokį milijardą eurų? Ar ta ES tokia turtinga, kad neturi kur kišti savo pinigų?
Atsakymas tik vienareikšmis - R.Paksas beveik neturi šansų papildomiems pinigams gauti. Tačiau Lietuva tokiu būdu turi labai realią galimybę apsijuokti prieš Europą. Nerealūs pažadai, nupirkę dalies rinkėjų (didžioji jų dalis - iš kaimo) palankumą, yra ta priemonė, kuri gali smarkiai sugadinti santykius su europiečiais. Nesitiki, kad R.Paksas taip neprotingai tikėtų tokių pažadų įgyvendinimo galimybe. O gal jam galvą apsuko jo ekonominiai patarėjai?
Jei prezidentas-elektas nėra toks naivus, kaip atrodo, tada lieka vos viena būsimų įvykių paaiškinimo galimybė. Ji yra gana nemaloni. Ar jums neatrodo, kad R.Paksas sieks sąmoningai susipykti su ES?

* * *

Toks įvykių scenarijus galėtų turėti tragiškų padarinių. Net LDDP ir A.Brazausko laimėjimai prieš gerą dešimtmetį, palyginti su 2003 metų pavasario "uogelėmis" mums dabar pasirodys esą tik nemalonios gėlelės. Mūsų paprasčiausiai nesupras. Šalis, pirmoji išsiveržusi iš SSRS gniaužtų, arogantiškai reikalauja išskirtinio dėmesio ir papildomų lengvatų. Kas mes tokie? Pasaulio "bamba"?
Gausūs, bet trumpos atminties R.Pakso šalininkai šioje vietoje pasakytų, kad panašių lengvatų savo žemės ūkiui išsireikalavo ir Lenkija. Bet šios šalies net negalima lyginti su Lietuva dėl kelių priežasčių. Visų pirma Lenkijoje išliko stiprūs ūkininkai, kolūkių ten beveik nebuvo (išskyrus keletą pokario metų). Todėl lenkų žemdirbiai neatprato nuo privačios nuosavybės, jie gali ir moka dirbti laisvosios rinkos sąlygomis. Jie dar moka dirbti. Lietuvoje per tą laiką pasikeitė net kelios kolūkiečių kartos. Tie, kurie dar netingėjo dirbti ar mokytis, pabėgo į miestus. O kaimuose liko daug mėlynanosių lengvo gyvenimo mėgėjų, įpratusių vogti iš kolūkio, bendrovės. Nesmerkiu kaimo. Ir ten yra dorų ir sąžiningų, veiklių ir iniciatyvių žmonių. Mes irgi turime nedidelį ūkininkų sluoksnį. Jis bando stotis ant kojų, tačiau po 50 sovietmečio metų sunkiausia yra pakeisti save moraliai. Išlaikytinių dalia visada patogesnė...
Keistokai atrodytų ir Prezidento prašymas duoti pinigų naujojo AE reaktoriaus statybai. Įsivaizduokite, koks kiltų šurmulys - mes (ES) duodame pinigų senosios elektrinės uždarymui, o jie (lietuviai) lyg nieko niekur prašo pinigų naujos AE statybai! Tai būtų palaikyta jei ne įžūlumu, tai mažų mažiausia netaktu ar kvailumu. Juk Europa šiandien nejaučia elektros energijos stygiaus. O ir pati Ignalinos AE stovi ant pavojingo tektoninio lūžio... Taigi pelno nebus net ir pastačius naują reaktorių (nebent vėl pusvelčiui pardavinėtume elektros energiją Baltarusijai ir Karaliaučiaus sričiai), o senuosius rusiškus reaktorius būtina likviduoti kuo greičiau.
Neteisinga tikėti ir tuo, kad ES iš visų jėgų mus stengtųsi pamaloninti įvairiomis lengvatomis. Mums narystė šioje organizacijoje yra būtina, bet Europos Sąjungai Lietuva nėra jau tokia reikalinga. Nepriėmus Lietuvos į ES, ši net sutaupytų - neliktų rusiškojo tranzito į Karaliaučių problemos.
Atkritus stojimui į ES, beveik savaime nutiltų ir kalbos apie priėmimą į NATO. Kam euroatlantiniam kariniam aljansui reikalinga valstybė, nesusitarianti net su artimiausiais kaimynais? Ir dar kur - tarp Rusijos ir Baltarusijos. Tiesa, yra ir NATO valstybių, kurios nėra ES narės (Norvegija, Turkija), tačiau, skirtingai nuo Lietuvos, tų valstybių strateginės ekonomikos šakos nepriklauso vienai didžiajai kaimynei.
Po tokio įvykių posūkio sužlugtų ir ekonominio pakilimo viltys. Visos investicijos aplenktų Lietuvą. Ji taptų pasipūtusia ir arogantiška, visų pamiršta valstybėle kažkur Europos ir Rusijos bei Baltarusijos pasienyje.
Ar to siekia prezidentas-elektas? Ar tai yra Lietuvos užsienio politikos tęstinumas? O gal jis tik juokauja? Arba turi kokią išimtinę Dievo dovaną, kuri leis jam įtikinti kitus europiečius Lietuvos išskirtinumu? Kas tada galėtų paremti mūsų valstybę? Iš kur ateis investicijos? Nebent iš kokios Rusijos. Darosi visai nelinksma.
Visai nenoriu gąsdinti skaitytojų. Tik stengiuosi įvertinti R.Pakso lozungų prasmę. Sunku suvokti, kaip jie pavirs sprendimais. Bet įsiklausius į naujojo Prezidento kalbas ir moduliuojant galimą ateities įvykių eigą, neatmestinas ir toks "juodasis" scenarijus.
Kas liktų Prezidentui, važinėjančiam motociklu ir skraidančiam sportiniais lėktuvais? Tik "gerinti" santykius su artimiausiomis kaimynėmis iš NVS, palengva įsiliejant į politinę ir ekonominę jos erdvę.
Suprantama, yra ir kitokių, šviesesnių, ateities scenarijų. Tačiau jie yra jau atskiro pokalbio tema. Neaptarti liko ir prezidento-elekto pažadai pagerinti paprastų Lietuvos žmonių gyvenimą. O jų irgi nemažai. Ir jie verti aptarimo.

Povilas STRAPŠYS

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija