Atnaujintas 2003 m. sausio 10 d.
Nr.3
(1107)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė šiandien
Aktualijos
Ora et labora
Laikas ir žmonės

Mums rašo
Atmintis
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Gerai suplanuoti netikėtumai

Vienas svarbiausių naujojo prezidento Rolando Pakso rinkiminių šūkių buvo “Už permainas!” Kokias permainas? Juk pačios didžiosios, pačios viltingiausios, pačios realiausios ir tikrą sėkmę garantuojančios permainos pradėtos po ilgo, dvylika metų trukusio, varginančio maratono. Lietuva pakviesta į NATO. Tai saugi erdvė, būtinoji ekonomikos plėtros, o drauge ir socialinių reikalų sprendimo sąlyga. Lietuva kviečiama ir į Europos Sąjungą. Jos ekonominiai pasiekimai neturi sau lygių pasaulio istorijoje. Europa rado saugios ir efektyvios valstybių bei tautų sambūvio ir savitarpio pagalbos formą. Tai patikrinta per pusę amžiaus. O ir nėra kito pasirinkimo, išskyrus Baltarusijos variantą. Ar po tuo šūkiu nebuvo paslėptas tikrasis siekis – bet kokia kaina sustabdyti Lietuvoje vykstančias realias permainas, garantuojančias valstybės politikos tęstinumą ir tautinio tapatumo išsaugojimą?
Ir vargu ar reikia kviestis iš šalies aiškiaregių, kurie atspėtų, kokiam “artimajam užsieniui” tokios permainos būtų labiausiai reikalingos. Nesunku įžvelgti visą spektrą galimų, bet anaiptol ne naujų mėginimų “pasiklausti tautos”, ar verta Lietuvai stoti į Aljansą, kuris sovietmečiu be perstojo buvo linksniuojamas kaip agresyvus karinis blokas? Juk tuos du centus iš lietuviško lito, skiriamus nacionalinio saugumo reikalams, jau ne kartą buvo mėginta perduoti “švietimui”, o atmetus maskuojančius paistalus – bet kokia kaina atidėti Lietuvos įsijungimą į NATO.
Kas dabar galėtų paneigti, kad atsiranda puiki proga “pataisyti” nuosekliai vykdomas krašto apsaugos sistemos reformas pagal NATO standartus? Ir ar ne būtent dabar parūps pirmiausia pakeisti “savu” dabartinį kariuomenės vadą gen.mjr. J. Kronkaitį, vieną aktyviausių kariuomenės pertvarkytojų? Tokių mėginimų būta, bet prezidento V.Adamkaus pozicija buvo vienareikšmė: integracijos į Vakarus netrukdyti. Naujojo Prezidento pozicija dar nėra aiški, ir tik konkreti veika, o ne žodžiai parodys, kas yra kas.
Labai tikėtina, kad įvyks referendumas dėl narystės Europos Sąjungoje, ir populistiniais pažadais dar nespėjusi nusivilti liaudis nuspręs palūkėti, kol “sustiprėsime patys”. Tokių sumaiščių planuotojai žino, kad Lietuva, viena ir atsitvėrusi nuo Vakarų, pažangos keliu vilksis paskutinė, o, timptelėjus jau dabar trumputį energetikos pavadėlį, bus priversta atsižadėti net dirsčioti į Vakarus. Juk išvijus iš Lietuvos „Williams“, energetikos saitai buvo greitai ir net nesispyriojant perduoti „Jukos“, už kurio kyšo Lietuvai skaudžiai pažįstamo Kremliaus ausys. Visos pasakėlės apie “Lietuvos išgelbėjimą”, nepasirašant sutarties su „Williams“ ir sprunkant nuo atsakomybės, buvo tik vienas iš rinkimų propagandos triukų.
Nepaisant to, kad beveik visų Seimo politinių partijų vadovai deklaravo paramą Valdui Adamkui, sustiprinusiam savo pozicijas išskirtiniais, be galo Lietuvai svarbiais užsienio politikos laimėjimais, siekiant integracijos į Euroatlantines sistemas, tos paramos nesulaukta. Peršasi išvada, kad visos komunistinės kilmės partijos antrajame Prezidento rinkimų rate taip veikė neatsitiktinai. Antroji išvada, patikrinta daugybę kartų – jog visa komunistų veikla buvo grindžiama ir dangstoma dideliu melu. Išimties nebuvo ir šį kartą. Ir trečioji išvada verta dėmesio: balsų suskaidymas septyniolikai kandidatų neišvengiamai sukėlė suplanuotą sumaištį, be kurios antrajame rate sėkmės tikėtis buvo sunku.
Būtų nusižengta tiesai, jei liktų nepaminėtas pasitikėjimo, kaip politikos veiksnio, vaidmuo. Konservatoriai lengvai patikėjo gražiai kalbančiu pradedančiu politiku. Pasitikėjimas politikoje – vienas pamatinių principų, bet šis principas neatsiejamas nuo kito ir ne mažiau svarbaus principo – asmeninės atsakomybės, patikrintos konkrečia veikla. Tapusio antrąja figūra konservatorių partijoje asmens iškilimas, primenantis meteoro švystelėjimą, rodo, kad atsakomybės mechanizmo nebūta. Apie perbėgimus iš vienos partijos į kitą - o jų būta keleto - turėtų kalbėti politologai.
Buvusieji komunistai, įvardiję save socialdemokratais, tokių klaidų nedaro, bet tai nėra jų nuopelnas. Atkuriamasis Seimas atkūrė Lietuvos valstybės nepriklausomybę. Tai buvo tautos valios išraiška. Per dvylika metų valstybės politikos tikslai buvo suformuluoti ir pradėti sėkmingai įgyvendinti. Seimo narys Andrius Kubilius yra pasakęs, kad dešinieji kloja bėgius, valstybės traukinys jais rieda ta pačia kryptimi, o prie valdymo svertų komandos keičiasi, bet traukinys vis tiek rieda. Ir tai svarbiausia! Tačiau vidaus politikoje yra tik posovietinei visuomenei būdingo stabilumo. Okupacijos metais, kompartijos pavedimu, jos parinkti asmenys valdė valstybės turtą, o taip pat ir iš gyventojų atimtą nuosavybę. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, valstybės turtą, bankus, visuomenės informavimo priemones, jau tapusius privačia nuosavybe, tebevaldo tie patys asmenys. Pasikeitė tik teisinis pagrindas, tik iškabos. Daugeliu atveju, pavyzdžiui, kaime, net gyventojų priklausomybė nuo naujojo savininko išliko ta pati. Ši aplinkybė paaiškina ir daugelį rinkimų kampanijos tariamų netikėtumų.
Galima tik spėti, ar ne ant to paties pasitikėjimo slenksčio paslydo ir prezidentas V.Adamkus, mėginęs kurti “naująją politiką”, iš kurios, jo paties žodžiais tariant, “nieko neišėjo”. Tada jis parodė didelę nemeilę, net nepasitikėjimą dešiniųjų politinių jėgų Seimu, nors būtent tik dešiniųjų balsai nulėmė jo sėkmę Prezidento rinkimuose. Ir ar ne jo popintas gegužiukas dabar iš lizdo išstūmė patį šeimininką?
Jau seniai pastebėta, kad kairiosios prigimties politinėse partijose nemažai aktyvaus jaunimo. To niekaip negalima pasakyti apie konservatorius ir krikščionis demokratus. Ar ne čia reikia ieškoti atsakymo, kodėl į svetur planuojamus iššūkius deramai neatsiliepiama?
Naujasis Prezidentas pareiškė: “norėjau ir noriu, kad ta savivalė, kuri yra dabar, pasibaigtų. Daugelis varto milijonus, daro įtaką, jautė, kad jų machinacijoms ateina galas”. Ši frazė verčia suklusti. Jei žodžiai “nutraukti savivalę” slepia siekimą peržiūrėti svarbiausius valstybės politikos tikslus, kaip nors stabdyti integravimosi į Vakarų sistemas procesus, tai artėja dar vienas sunkus išbandymas Lietuvai. Rinkimų kampanijos metu gausiai žarstyti pažadai apie socialinių reikalų, nedarbo, negrąžintų indėlių išmokėjimą ir kitų problemų sprendimą per pusmetį išsisklaidys kaip dūmelis vėjyje. Joks prezidentas nepakeis nei Seimo, nei Vyriausybės. Šią tiesą gerai suvokė visi kandidatai, visi piliečių bendruomenės nariai, bet toli gražu ne visi rinkėjai.
Reikia labai stengtis, kad nepamatytum Lietuvos pažangos. Tačiau tik regint ją galima konstruktyviai ir vaisingai kalbėti apie esamų ir būsimų bėdų bei reikalų sprendimo būdus ir laiką. Kyla neeilinės svarbos uždavinys - padėti Prezidentui vykdyti Konstitucijos jam priskirtas pareigas. Seimas ir Vyriausybė, o ypač finansų ministrai, tai daro labai veiksmingai. Neišsemiamos protinimo galios. Daug pajėgia ir piliečių bendruomenė. Tik skaudu pripažinti – ji lėtokai bręsta. Tačiau Kauno pavyzdys įkvepia. Kauniečiai susivokė esą Laikinosios sostinės piliečiai. Susivoks ir kiti, nes, tiesą sakant, visi turi jėgos, kai susivokia, kad iš tikrųjų jos turi.

Teodoras ČIAPAS

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija