Vilniaus aušrą ir jos
redaktorių prisiminus
|
Kun. prof. Vincentas
Taškūnas
(1880-1967) |
Pernai sukako 70 metų, kai Vilniuje
pasirodė lietuviškas katalikiškas laikraštis "Vilniaus aušra".
Pirmasis numeris išėjo 1932 metų spalio mėnesį. Iš pradžių ėjo
kas dvi savaites, vėliau - kas savaitę. Šį laikraštį redagavo
ir leido kunigas profesorius Vincentas Taškūnas.
Tuometinis Vilniaus kraštas buvo ekonomiškai atsilikusi Lenkijos
provincija. Lietuviai, kurių dauguma buvo kaimiečiai, išgyveno
nelengvus laikus. Be materialinių sunkumų, jie dažnai patirdavo
kai kurių teisių suvaržymus, gimtosios kalbos paniekinimą. Dažnai
po kaimus slankiodavo įvairūs klaidintojai, skleisdami melagingus
pažadus, ragindami vardan materialinių vertybių išsižadėti tikėjimo.
Pribrendo reikalas šviesti kaimo žmones, parodyti jiems tikrą
gyvenimo kelią, o tai buvo galima atlikti tik per spaudą.
"Vilniaus aušros" redaktorius pirmame laikraščio numeryje,
kreipdamasis į tautiečius, nušvietė tuometinę situaciją ir trumpai
išdėstė siekiamus tikslus. Pažadėjo Kristaus dvasia skleisti Evangelijos
šviesą, vengti to, kas galėtų įžeisti artimą dėl tautybės bei
tikybos skirtumų, aiškiai perspėjo apie komunizmo pavojų.
Nors laikraštis buvo religinės pakraipos, tačiau plačiai pateikdavo
to meto aktualijas iš viso pasaulio, taip pat iš Nepriklausomos
Lietuvos. Daug dėmesio skyrė blaivybei, jaunimo auklėjimui, sveikos
gyvensenos propagavimui.
Tuo metu Vilniaus krašto lietuviai katalikai buvo susibūrę į Šv.
Kazimiero draugiją, kurios skyriai veikė didesniuose kaimuose.
Ši draugija rūpinosi kaimo žmonių švietimu, steigė skaityklas,
rengė lietuviškus vakarus su paskaitomis, įžymių datų bei veikėjų
paminėjimais. Nors valdžia trukdė ir varžė draugijos skyrių veiklą,
tačiau žmonės nepasidavė.
Šv. Kazimiero draugijos centro valdybos pirmininku buvo kun. prof.
V.Taškūnas, todėl ir jo redaguojama "Vilniaus aušra"
išsamiai rašė apie šios draugijos skyrių veiklą. Kaimų korespondentai
pateikdavo žinių apie surengtus vakarus, paskaitas, kurias skaitė
besimokantys Vilniuje studentai, pasakojimus apie kaimo džiaugsmus
ir vargus. Įdomu pažymėti, kad tuo metu lietuviška veikla dar
reiškėsi Apso, Breslaujos, Butrimonių, Varanavo, Dieveniškių apylinkėse.
"Vilniaus aušra" daug rašė apie kylančią grėsmingą jėgą
- bolševizmą, tačiau ragino nenusigąsti, o visomis išgalėmis kovoti,
tiktai ne kardu, o meile, per mokyklą, spaudą.
Apie pasitaikiusius tuo metu antisemitinius išpuolius rašė: "Mes,
katalikai, negalime žydo niekinti, nes jis yra mūsų artimas, bet,
imdami į savo rankas pramonę ir prekybą, galėsime apsieiti be
jų. Tada netrukdys jie mums, o mes jiems".
Dabar, po daugelio metų, sklaidant pageltusius "Vilniaus
aušros" puslapius, stebina redaktoriaus įžvalgumas, nuoseklus
ir objektyvus to meto įvykių vertinimas. Jis paprastai ir suprantamai
kaimo žmonėms pasakė visą tiesą apie tuo metu drebinusias Europą
diktatūras, paneigdamas jų melagingus pažadus ir atskleisdamas
jų piktadarybes. Tartum nujausdamas sunkių išbandymų artėjimą,
ragino neišsižadėti amžinųjų vertybių, neišsigąsti.
Visi, kurie dar prisimena kun. prof. V.Taškūną, sako, kad niekada
jo nematė nei supykusio, nei išsigandusio, o išgyventi jam teko
nemažai.
Lenkų laikais kunigas ne kartą buvo baudžiamas už lietuvišką veiklą.
Teko netgi kalėjime sėdėti. Karo metu, bombarduojant Vilnių, buvo
ištrauktas iš po griuvėsių, sunkiai sužeistas. Teko ilgai gydytis,
po to visą gyvenimą šlubčioti, jaučiant nuolatinį skausmą. Sovietinė
valdžia jį ištrėmė iš Vilniaus. Niekuomet kun. prof. V.Taškūnas
nesiskundė savais sunkumais, priešingai - džiaugdavosi, kad kentėdamas
dar gali kai kam patarnauti.
Visą gyvenimą jis gyveno kukliai, besidarbuodamas Bažnyčios ir
žmonijos gerovei. Buvo labai reiklus sau ir savo pavyzdžiu švietė
aplinkiniams. Daug laiko skyrė jaunimo auklėjimui. Būdamas Vytauto
Didžiojo gimnazijos kapelionu ir mokytojų seminarijos dėstytoju,
kiek galėdamas, šelpė sunkiai besiverčiančius mokinius. Vėliau
profesoriavo Vilniaus kunigų seminarijoje. Čia kurį laiką ėjo
vicerektoriaus pareigas. Visą savo atlyginimą skyrė spaudai ir
švietimui. Nuolatos domėjosi viskuo, kas vyksta pasaulyje.
Prieškariu lankėsi Italijoje ir Prancūzijoje. Savo kelionių įspūdžius
aprašė "Vilniaus aušroje". Juos skaityti ir šiandien
įdomu, nes išryškėja rašančiojo akiračio platumas ir neeiliniai
literatūriniai gabumai. Taip pat yra parašęs knygelę "Vilniaus
kalvarijos", kurios išėjo dvi laidos.
Mirė kun. prof. V.Taškūnas 1967 m. vasario 18 d. Vilniuje. Palaidotas
Saltoniškių kapinėse.
Antanas PANAVAS
© 2003 "XXI amžius"