Motina Teresė bus skelbiama Bažnyčios palaimintąja

Motina Teresė

Beatifikacija vyks Misijų sekmadienį

Plačiai tarptautinėje žiniasklaidoje buvo komentuojamas vienas paskutinių žymių praėjusių 2002 metų bažnytinių įvykių - gruodžio 20 dieną popiežiaus Jono Pauliaus II patvirtinti dekretai, kuriais pripažintos 1997-aisiais mirusios Motinos Teresės herojiškos dorybės ir su jos užtarimu įvykęs stebuklingas išgijimas. Tokiu būdu atvertas kelias į formalią šios garsiosios vienuolės, „vargšų apaštalės“, 1979 metų Nobelio taikos premijos laureatės, beatifikaciją, apie kurios šventumą - Gama sanctitatis - yra paplitęs garsas visame pasaulyje. Ta proga Motinos Teresės įkurtos ir iki mirties vadovautos Meilės misionierių kongregacijos paskelbtame pareiškime teigiama: „Mes, Meilės misionierės, skiriame padėką ir garbę Dievui, kad mūsų Šventasis Tėvas, popiežius Jonas Paulius II, oficialiai pripažino mūsų motinos - Motinos Teresės šventumą ir patvirtino stebuklą, įvykusį jos užtarimu. Mes kupinos džiaugsmo laukiame jos beatifikacijos, kuri vyks Romoje būsimąjį Misijų sekmadienį, 2003 m. spalio 13 d.“.
Pareiškime taip pat pabrėžiama, kad tas sekmadienis beveik sutaps su Jono Pauliaus II, išrinkto Popiežiumi 1978 m. spalio 16 d., 25-osiomis pontifikato metinėmis. Taip pat spalio 19 dieną bus užbaigti Šventojo Tėvo pernai paskelbti Rožinio maldos, kurią ypač vertino Motina Teresė, likusiose fotografijose dažnai regima su rožinio vėriniu rankose, metai. Beveik sutapsiantis popiežiaus Jono Pauliaus II ir Motinos Teresės pagerbimas galbūt yra atsitiktinis, tačiau labai simbolinis - abu jie labiausiai žinomi ir turi didžiausią autoritetą; tai - didžiosios šių laikų Katalikų Bažnyčios asmenybės.
Ne veltui italų katalikų politinis apžvalgininkas Džiovanis Bensis savo analitinia-me straipsnyje, paskelbtame Maskvos dienraštyje „Nezavisimaja gazeta“, pastebi, kad, jeigu paklaustų kokio nors žmogaus Rusijoje, kokius jis žino šiuolaikinius Katalikų Bažnyčios veikėjus, be abejonės, kartu su Jonu Pauliumi II paminėtų ir Motiną Teresę. Šios vienuolės vardas buvusioje Sovietų Sąjungoje tapo žinomas 9-ojo dešimtmečio antroje pusėje, kai po Armėnijoje įvykusio baisaus žemės drebėjimo, pareikalavusio 25 tūkst. žmonių aukų, ten sugužėjo gelbėtojai ir pagalbininkai iš viso pasaulio. Tarp jų buvo ir Motina Teresė, vienuoliškais drabužiais vilkinti trapi pagyvenusi moteris, savo gyvenimo tikslu išsikėlusi rūpinimąsi kenčiančiaisiais, ligoniais ir mirštančiaisiais. Susitikusi su tuomete sovietine „pertvarkos“ vadovybe, konkrečiai su užsienio reikalų ministru Eduardu Ševardnadze (dabar jis Gruzijos prezidentas), ji gavo leidimą steigti pačios sukurtos vienuolijos bendruomenę Maskvoje.
Tai buvo pirmas atvejis komunistinėje Sovietų Sąjungoje, kai galėjo legaliai veikti katalikių vienuolijų kongregacija. Meilės misionierės pradėjo su joms būdingu atsidavimu darbuotis ligoninėse, senelių ir našlaičių prieglaudose bei nepagydomų ligonių slaugos namuose. Panašią bendruomenę Motina Teresė norėjo įkurti ir komunistinėje Kinijoje - ten ši moteris taip pat buvo gavusi leidimą, bet su sąlyga, kad jos bei vienuolių dvasios vadovu būtų kunigas iš prokumunistinės „patriotinės“ Bažnyčios, nepripažįstančios Popiežiaus autoriteto. Motina Teresė su tokiu provokaciniu reikalavimu sutikti negalėjo, ir tai buvo vienintelis atvejis jos gyvenime, kai Meilės misionierės buvo atstumtos… Bet jos, padedamos savanorių katalikų ir netgi nekrikščionių, teikia įmanomą materialinę, medicininę ir dvasinę globą šimtams tūkstančių „vargingiausių iš vargingiausiųjų“ beveik visose pasaulio valstybėse, kurie kitu atveju būtų pasmerkti žūti didžiausiose kančiose.

Dovana Bažnyčiai ir pasauliui

Vokiečių katalikų spaudos apžvalgininkas Helmutas Rupertas gruodžio pabaigoje apie Motiną Teresę paskelbtame straipsnyje primena žinomą priežodį „Miręs yra tik tas, kuris užmirštas“. Remiantis šiuo posakiu, Motina Teresė, „Kalkutos angelas“, praėjus jau daugiau kaip penkeriems metams po jos žemiškosios mirties, žmonių širdyse yra vis dar gyva, kaip ir anksčiau. Ir dabar įvairių rasių, kultūrų ir kalbų pasaulio gyventojams nereikia aiškinti, kas buvo ta nedidelio ūgio mėlynai baltą sarį dėvėjusi moteris raukšlių išvagotu, tačiau maloniai besišypsančiu veidu. Kai 1997 metų rugsėjį buvo paskelbta žinia apie Motinos Teresės mirtį, popiežius Jonas Paulius II ją apibūdino kaip „dovaną Bažnyčiai ir pasauliui“. Šią žinią su ypatingu liūdesiu, o kartu aukštai įvertindami Motiną Teresę, tuomet sutiko ir kiti Bažnyčių bei valstybių vadovai. Tuometinis Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas ją pavadino „gėrio, tarnystės ir nesavanaudiškumo“ įsikūnijimu. Indijos valdžia savo žymiausiai pilietei Motinai Teresei surengė tiesiog „karališkas“ laidotuves, kurias per televizijas stebėjo visas pasaulis. „Šiame pasaulyje, kuriame taip lengva užmiršti svarbesnius dalykus, Motina Teresė mus moko, kad svarbiausia yra meilė“, - yra sakiusi buvusi Indijos premjerė Indira Gandi.

Sektinas gyvenimo pavyzdys

Motina Teresė, kurios pasaulietinis vardas Agnesa Gondža Bojadžiu, gimė 1910 metais dabartinės Makedonijos sostinėje Skopjėje, albanų katalikų šeimoje. Viena neturtingiausių Europos tautų, albanai, per savo sudėtingą istoriją yra patyrę didelių išbandymų. Pats tragiškiausias jos laikotarpis - pokariniai XX amžiaus antros pusės komunistų režimo valdymo dešimtmečiai, kai Albanija buvo paskelbta „pirmąja pasaulyje ateistine valstybe“. Ši tauta taip pat unikali tuo, kad yra vienintelė Europoje, kurios tikinčiųjų daugumą (beveik 70 proc.) sudaro musulmonai (20 proc. yra stačiatikiai ir tik 10 proc. - katalikai). Pagaliau galima prisiminti tragišką pastarojo dešimtmečio patirtį Balkanų regione, toje pačioje Makedonijoje, kur etninio ir religinio pagrindo konfliktai tarp albanų ir slavų buvo tapę tikrais karais, pareikalavusiais tarptautinės bendruomenės įsikišimo.
Nelengvas savos tautos istorinis paveldas, matyt, padėjo pamaldžiai merginai suvokti savojo gyvenimo uždavinį - tarnystę Dievui ir žmonėms. Sulaukusi 18 metų, A.Bojadžiu įstojo į Loreto Dievo Motinos kongregaciją ir išvyko mokytis į Dubliną (Airija). Po metų su kitomis sesėmis ji buvo išsiųsta misijiniam ir švietėjiškam darbui į Kalkutą. Patyrusi šio didžiausio Indijos miesto nepaprastą daugumos žmonių skurdą ir skausmingas gatvės žmonių kančias bei mirtį nuo išplitusių ligų, ji Romos leidimu 1948 metais paliko savo vienuoliją ir įkūrė naują Meilės misionierių kongregaciją, kurios pirmasis uždavinys buvo palengvinti nelaimingųjų kančias.
Padedant daugelio žmonių finansiniams įnašams ir gausiems savanoriams, meilės misionierės sugebėjo iš pradžių Kalkutoje, vėliau kituose Indijos miestuose ir pagaliau visuose žemynuose sukurti pasaulinį globos įstaigų tinklą, kur sau namus gali rasti AIDS ligoniai, raupsuotieji, likimo valiai palikti našlaičiai ir seneliai. Motina Teresė, didžiausia gyvybės gynėja, kreipėsi į viso pasaulio moteris, kurios nori daryti abortus, kad nežudytų nekaltų savo kūdikių, geriau juos atiduotų jai. Visame pasaulyje tapusi krikščioniškos artimo meilės simboliu, Motina Teresė 1979 metais buvo apdovanota Nobelio taikos premija, „pripažįstant veiklą, kuria siekiama pagelbėti kenčiančiai žmonijai“. Iki šiol beveik visose sociologinėse apklausose, ypač tarp jaunų žmonių, kuriose siekiama išsiaiškinti sektinus gyvenimo pavyzdžius, pirmoje vietoje įrašytas Motinos Teresės vardas.

Surinkta gausybė liudijimų

Procesas, vedęs į motinos Teresės beatifikaciją, buvo vienas trumpiausių šių laikų Bažnyčios istorijoje. Jis buvo formaliai pradėtas 1999 m. liepos 26 d., praėjus vos porai metų po Motinos Teresės mirties. Tam buvo gauta ypatinga popiežiaus Jono Pauliaus II dispensa, nes, pagal Bažnyčios kanonus, beatifikacijos procesą galima pradėti tik praėjus penkeriems metams nuo kandidato į šventąjį mirties. Per pastaruosius trejus su puse metų, kol vyko bylos tyrimas, buvo atliktas didžiulis darbas, patvirtinat, kad Motina Teresė savo žemiškuoju gyvenimu buvo tikras šventumo pavyzdys, o amžinybėje - visų užtarėja.
Kaip pasakojo beatifikacijos bylos postulatorius kanadietis kunigas Brajanas Kolodeičiukas, tyrimo metu buvo surinkta aštuoni tūkst. dokumentų - liudijimų, pranešimų ir faktų iš viso pasaulio. Užbaigta byla dieceziniu lygiu sudarė 80 didžiulių tomų, kuriuose, be kita ko, buvo 113-os asmenų „gyvi pasakojimai“ apie Motinos Teresės gyvenimo vertingumą ir šventumą. Dar šimtai žmonių, kurie negalėjo nuvykti į Kalkutą ir komisijai papasakoti savo įspūdžių, turėtus liudijimus atsiuntė raštu. Kitas svarbus uždavinys buvo gausybę liudijimų sukompiliuoti į vieną postulacinį dokumentą, vadinamąjį „positio“, kurio pagrindu Šventųjų skelbimo kongregacija priimtų sprendimą dėl beatifikacijos. Kunigas B.Kolodeičiukas pažymėjo, kad šį didelį darbą padėjo atlikti „gera pagalbininkų komanda, į kurią įėjo kunigai, vienuolės ir savanoriai pasauliečiai“.
Šioje eigoje nebuvo apsiribota minimalių reikalavimų, reikalingų beatifikacijos eigai, įvykdymu, bet stengtasi išsamiau pažinti iškilią Motinos Teresės asmenybę, su visais jos charakterio bruožais. Buvo atskleista šventosios ankstyva dvasinė branda, ypač išryškėjusi 36-aisiais jos gyvenimo metais, kai Motina Teresė apsisprendė įkurti Meilės misionierių bendruomenę, savo raštuose aiškiai pagrįsdama jos tikslus. Kita svarbi jos vertybė yra tvirtas tikėjimas, be kurio „ji nebūtų pajėgusi visą save atiduoti vargingiausiųjų kasdieniams poreikiams, rodydama šią meilę nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro, nakties miegui skirdama tik tris arba keturias valandas“, - sakė kunigas B.Kolodeičiukas, kuris buvo vienas pirmųjų dvasininkų, pradėjusių Meilės misionierių kunigiškos šakos veiklą ir artimai pažinęs pačią Motiną Teresę.

Dvasinės „nakties“ išbandymai

Neseniai paskelbtame savo straipsnyje kunigas B.Kolodeičiukas taip pat pažymėjo, kad Motina Teresė savo dvasiniame gyvenime yra patyrusi didelių vidinių išbandymų, kuriuos jis vadina „sielos tamsiąja naktimi“. Tėvas B.Kolodeičiukas rašo, kad beatifikacijos bylos eigoje teko ištirti Motinos Teresės laiškus savo dvasiniams vadovams, iš kurių paaiškėjo, kad, nepaisant tvirtos vienybės su Kristumi ir visiško tikrumo savo pašaukimu darbuotis vargingiausiųjų naudai, ji taip pat patyrė vidinę tamsą ir skausmingą Dievo ilgesį. „Kaip žinoma, Motina Teresė liko šioje tikėjimo „tamsos“ būsenoje iki pat savo mirties“, - teigė jos bylos postulatorius.
Austras kunigas Leonas Masburgas, kuris, kaip vertėjas, lydėjo Motiną Teresę daugelyje kelionių ir bendradarbiavo jos beatifikacijos byloje, gruodžio pabaigoje duotame interviu Vatikano radijui taip pat kalbėjo apie šią „tamsią naktį“, būdingą mistikų patyrimui. „Mums buvo netikėta sužinojus, kad Motina Teresė daugiau kaip 40 metų gyveno gilioje naktyje, - sakė jis. - Viename savo laiškų ji rašo: „Dangus yra uždarytas. Ir tos maldos, kurias aš siunčiu į dangų, krenta man atgal į širdį kaip aštrus durklas“. Ir tai buvo ta pati moteris, kurią mes buvome įpratę matyti visada besišypsančią ir kupiną energijos“. Kaip minėta, tokia „dvasinės nakties“ būsena buvo žinoma daugeliui šventųjų, nors tęsdavosi ji trumpiau. Pavyzdžiui, šv. Teresė Avilietė sielos tamsybėje gyveno tris mėnesius.
Motina Teresė šias savo patirtas kančias pagaliau suprato kaip būdą dalyvauti nukryžiuotojo Kristaus kentėjimuose, kuris buvo visiškai išsemtas dėl pasaulio atpirkimo. Prisimename, kaip labai kentėdamas Kristus šaukė ant kryžiaus: „Mano Dieve, kodėl mane apleidai?“. Nepaisant tokių sunkių išbandymų, Motina Teresė kartu spinduliavo Jėzaus meilės džiaugsmu, dėl nieko neatsisakydama Dievui duotų įžadų. Jos mistinis patyrimas, paskatinęs Meilės misionierių kongregacijos įkūrimą, o taip pat išgyventa dvasinė tamsuma „atskleidžia jos anksčiau nežinotus šventumo bruožus ir stato ją į vieną gretą su Bažnyčios didžiaisiais mistikais“, - pažymi kunigas B.Kolodeičiukas. Dvasinėje „naktyje“ mylėdama Jėzų ir trokšdama Jo meilės, Motina Teresė galėjo geriau suprasti dvasinius kentėjimus, jų vienišumą, jų nutolimą nuo Dievo, o tai tik stiprino jos apaštalavimą.

Stebuklingo išgijimo patvirtinimas

Kaip ir kiekvienoje beatifikacijos byloje, taip pat ir Motinos Teresės atveju galutinai kelią į paskelbimą Bažnyčios palaimintąja atvėrė stebuklingo išgijimo, įvykusio su jos užtarimu, pripažinimas. Šventųjų skelbimo kongregacija patvirtino natūraliai nepaaiškinamą Indijos gyventojos Monikos Besros išgijimą, įvykusį 1998 m. rugsėjo 5-ąją, Motinos Teresės pirmųjų mirties metinių dieną. Jauna 34 metų moteris, penkių vaikų motina, iš nedidelės Patiramo vietovės Vakarų Bengalijos valstijoje (300 km nuo Kalkutos) sirgo tuberkulioziniu meningitu. Taip pat jai pilvo ertmėje buvo išsivystęs didelis auglys. Ligonė smarkiai karščiavo, kentėjo didelius galvos skausmus, negalėjo valgyti ir miegoti. Dėl tokio jos išsekimo negalėjo būti daroma auglio pašalinimo operacija. M.Besra buvo atvežta į Meilės misionierių namus, kur susirinkusios vienuolės rugsėjo 5 dieną meldėsi prie jos lovos, prašydamos prieš metus mirusios Motinos Teresės užtarimo. Taip pat buvo kalbama šv. Bernardo malda į Švč. Mergelę Mariją, kurią taip vertino Motina Teresė. Po to ant ligonės buvo uždėtas Dievo Motinos medalėlis, kuris anksčiau buvo palietęs tik mirusios Motinos Teresės kūną. Ligonė Monika po šios procedūros ramiai užmigo, o kai prabudo, jau nieko nebeskaudėjo - didelis auglys buvo išnykęs. Apžiūrėjęs gydytojas konstatavo, kad pacientė visiškai pasveikusi, ir ji grįžo į savo šeimą. Kaip pranešė Vatikano radijas, šio įvykio ištirti į Inokiją nuvykęs italų katalikų žurnalo „Famiglia Cristiana“ korespondentas, susitikęs su stebuklingai išgijusia M.Besra, išsiaiškino, kad ji tarsi gavo malonę padėti kitiems savo maldomis į Motiną Teresę ir Švč. Mergelę Mariją.
Vis dėlto M.Besros išgijimas sukėlė tam tikrą kontroversiją, nes ligoninės, kurioje iš pradžių ir buvo gydoma, vadovybė ėmė teigti, kad išgijimas įvyko dėl medicininių pastangų. Panašų įsitikinimą buvo pareiškusi Indijos mokslininkų, racionalistų asociacija ir netgi M.Besros vyras. Dėl to Vatikane speciali medicinos konsultantų komisija ypač kruopščiai ištyrė visas išgijimo aplinkybes, kol priėjo prie išvados, kad netikėtas auglio išnykimas mediciniškai niekaip nepaaiškinamas. Pažymėtina, kad moteris ligoninėje buvo gydoma nuo meningito, ir šis gydymas jokiu būdu negalėjo sąlygoti masyvaus auglio dingimo pilve per vieną naktį. Teologų konsultantų komisija tuo atveju patvirtino, kad išgijimas susijęs su maldomis prašant Motinos Teresės užtarimo. Jos dangiškai paramai priskiriama ir daugiau suteiktų malonių, ypač tiems maldininkams, kurie pastarųjų penkerių metų laikotarpiu po Motinos Teresės mirties gausiai lankė jos kapą Kalkutoje.

Dangiškoji draugė ir užtarėja

„Motina Teresė dažnai sakydavo, kad „šventumas nėra prabanga nedaugeliui, bet įprasta pareiga kiekvienam iš mūsų“, - teigiama minėtame padėkos laiške už sprendimą dėl Motinos Tersės beatifikacijos, kurį pasirašė dabartinė Meilės misionierių kongregacijos vadovė sesuo Nirmela Joši ir postulatorius kunigas B.Kolodeičiukas. - Tegul jos pavyzdys padeda mums siekti šventumo: mylėti Dievą, gerbti ir mylėti kiekvieną žmogiškąjį asmenį, Dievo sukurtą Jo panašumu, ir kuriame Jis gyvena, o taip pat rūpintis mūsų vargstančiais ir kenčiančiais broliais. Tegul visi ligoniai, kenčiantieji ir tie, kurie ieško Dievo pagalbos, randa Motinoje Teresėje draugę ir užtarėją“.

Mindaugas BUIKA

© 2003 "XXI amžius"