XXI amžius

Tebūna dienos prasmingos

Kanauninkas Vytautas Kapočius

Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Į gyvenimo juostą įaustas sidabrinis kunigystės jubiliejus, gautas kanauninko paaukštinimas, veikla paženklinta nuolatine kova už tautinius idealus, dvasinį atgimimą. Padėti žmonėms kelyje į Dievą, darbuojantis įvairiose gyvenimo srityse - labdaros, pastoracijos, socialinėje, švietimo, auklėjimo, spaudos bei talkinant katalikiškiems sambūriams - toks kunigo pašaukimas bei pareiga, toks yra ir Zarasų Švč.M.Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonas Zarasų dekanas kanauninkas Vytautas Kapočius, per Kūčias paminėjęs 60-ąjį gimtadienį.

Gimtoje Žemaitkiemio parapijoje

Kunigiškiuose, Anastazijos Dubauskaitės ir Balio Kapočiaus šeimoje, 1943 m. gruodžio 24 dieną šviesą išvydo naujagimis. Vaiką pakrikštijo Žemaitkiemio bažnyčioje, kur prie Švč.Mergelės Marijos altoriaus mama davė įžadus – jeigu pasaulį išvys sūnus, jis būtinai bus kunigas.
Vienturtis Kapočių Vytautas augo smalsus, buvo lakios fantazijos. Būdavo, kad įsijautęs į kunigo vaidmenį Vytukas „aukodavo“ mišias, „klausydavo“ išpažinčių ar, suklupdęs draugus, pats užsilipęs „gonkuose“ ant suolelio, „sakydavo“ pamokslą. Atrodė, didžioji mamos svajonė bus išgirsta. Tėvus džiugino vaiko pomėgiai.
Lietuvai buvo nelengvas metas - karas, sovietinė okupacija, rezistencinės kovos, prievartinis kolūkių kūrimas iš esmės keitė žmonių gyvenimo būdą ir jų likimus. Dažnuose namuose viešpatavo badas ir skurdas, kuris tuo metu buvo juntamas ir Kapočių šeimoje. Mama susirgo tuberkulioze. Tėvas, parnešęs iš kolūkio alkaniems gyvuliams glėbelį pašaro, buvo suimtas ir nuteistas aštuoneriems metams. Šeima liko be pagrindinio maitintojo, o ir mama, surinkusi paskutines maisto atsargas, siųsdavo jam į Kemerovo kalėjimą. Tik po Stalino mirties mamai buvo suteikta galimybė rašyti malonės prašymą. Kapočių šeimai tuomet padėjo buvęs LSSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkas Justas Paleckis. Jam tarpininkaujant, B.Kapočius buvo paleistas iš kalėjimo.

Pedagogo keliu

1951 metais Vytautas pradėjo lankyti Kunigiškių pradžios mokyklą, kur mokėsi noriai ir stropiai. Toliau tęsė mokslus Staškūniškio septynmetėje, nors penktokui Vytukui tekdavo kasdien nukulniuoti pėsčiomis penkis kilometrus į mokyklą ir atgal. Mėgo istoriją, geografiją, fiziką, piešimą, biologiją, aktyviai dalyvavo užklasinėje veikloje, tarpklasinėse sporto varžybose ir kituose renginiuose. Buvo apsiskaitęs, nemėgo paviršutiniškumo, nestojo į pionierių, o vėliau - į komjaunimo organizacijas.
Baigęs septynmetę, išvyko mokytis į Ukmergės vidurinę mokyklą. Klasėje Vytautas buvo vienintelis nepriklausęs komjaunimo organizacijai. Norėdamas išvengti konfliktinės situacijos, jis pasirinko lankstesnį sprendimą - perėjo į Ukmergės darbininkų jaunimo vidurinės mokykos vakarinį skyrių. Žinodamas, kaip nelengvai verčiasi tėvai, Vytautas įsidarbino padėjėju dantų protezavimo kabinete.
Baigęs vidurinės mokyklos mokslus, sūnus atskleidė mamai savo ketinimą mokslus tęsti Kunigų seminarijoje. 1965 metais V.Kapočius stojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, tačiau ten nebuvo priimtas dėl suprantamų priežasčių: žinome, kiek seminaristų atsijodavo saugumas. Tada Vytautas, jautęs turįs pedagoginę gyslelę, aštuonerius metus mokytojavo. Įstojo į VPI Istorijos fakulteto neakivaizdinį skyrių. Stropiai rengėsi pamokoms, mylėjo mokinius, pritapo kolektyve: sugebėdavo išjudinti kiekvieną, rasdavo paguodos ar padrąsinantį žodį, buvo kolektyvo siela.

Dvasinis išbandymas

Vytautas nuo vaikystės mokėjo groti armonika, tad visada buvo laukiamas kaimo vakarėliuose bei gegužinėse. Dažnai ir jo namuose rinkdavosi jaunimas ir rengdavo šokius. Ateistinė propaganda buvo būtina kiekvienoje mokykloje, bet tai nebuvo kliūtis Vytautui atlikti būtinas katalikui priedermes. Vaikai labai nustebo, pamatę savo mokytoją bažnyčioje su verbos šakele rankose.
Gyvenime jau tarsi ir nemažai buvo pasiekta: studijos aukštojoje mokykloje buvo sėkmingos, mėgstamas darbas, puikus kolektyvas Staškūniškio mokykloje.
V.Kapočius turėjo savąjį didijį tikslą, kurio siekė labai atkakliai. Šešerius metus iš eilės jis stojo į Kauno kunigų seminariją ir vis susidurdavo su dirbtinėmis kliūtimis. Bet vilties nenustojo.
Likus vos vieneriems metams iki diplomo, Vytautas paliko ne tik aukštąją mokyklą, bet ir atsisveikino su pedagogine veikla. Šį žingsnį lėmė dvi svarbios priežastys. Pirma, jis gerai suprato, kad mokytojo statusas yra rimta kliūtis patekti į seminariją, nes saugumas griežtai kontroliavo kiekvieną asmenį, bandantį savo gyvenimą susieti su ganytojiška veikla. Antra, nenorėjo suteikti savo kolektyvui ir mokyklos direktoriui nemalonumų.
Todėl 1970 metais jis įsidarbino šaltkalviu Ukmergės „Vienybės“ gamykloje. Būsimam kunigui dveji darbo metai buvo savotiškas dvasinis išbandymas, nes teko patirti kitokią gyvenimo pusę. Jis matė skaudžius žmonių nuopuolius, jų ydas, išgyveno savyje vidinius prieštaravimus.

Kauno kunigų seminarijoje

1971-aisiais V.Kapočius įstojo į Kauno kunigų seminariją. Tuo metu seminarijos rektorius buvo kun. prof.dr. Viktoras Butkus, vicerektorius - kun.lic.Vaclovas Aliulis. V.Kapočiaus kursas buvo nedidelis, į jį priimta tik vienuolika klierikų. Mokslo srityje jaunasis klierikas buvo pirmaujančiųjų gretose. Vadovėlių ir geros bibliotekos tuomet seminarijoje nebuvo, nes senoji biblioteka buvo sunaikinta, o religinės literatūros įsigijimą sovietinė valdžia komplikavo. Žinias perteikdavo dėstytojai, todėl kiekvienas stengėsi būti uolus klausytojas. Su didele pagarba kan.V.Kapočius prisimena savo mokytojus - kun. V.Aliulį, prefektą J.Užupį, dr.P.Vaičekonį, dr.J.Pranką, doc. V.Michelevičių ir kitus. V.Kapočiaus bendrakursiai - vyskupas Eugenijus Bartulis, kun. Alfonsas Bulota, kun.Kęstutis Daknevičius ir kt., kurso draugas Aleksandras Kaškevičius yra Gardino vyskupas (Baltarusija). Studijų metais siejusi graži draugystė nenutrūko iki šių dienų.

Primicijos

Netruko prabėgti penkeri studijų metai ir 1976-ųjų gegužę Panevėžio katedroje kartu su bendrakursiu A.Kaškevičiumi V.Kapočius buvo įšventintas į kunigus. Birželio 6-ąją jaunas kunigas aukojo pirmąsias šv.Mišias Žemaitkiemio bažnyčioje. Suplaukė minia žmonių. Šventės apeigose dalyvavo dvylika kunigų ir dvylika klierikų, vienuolės iš Kauno. Pamaldoms vadovavo Ukmergės dekanas kun. A.Danyla, o įsimintiną pamokslą pasakė kun.Juozapas Janulis. Kunigiškėse, tėvų namuose, į šventinius pietus susirinko giminės, draugai ir beveik visas kaimas. Ši šventė neliko nepastebėta ir saugumo atstovų. LKB kronikoje buvo rašoma apie kun.V.Kapočiaus primicijas ir tai, kad jose dalyvavo Žemaitkiemio aštuonmetės mokyklos moksleiviai, kuriems po to teko išklausyti ateistų paskaitas ir žeminimus.

Pelnė pagarbą ir dėkingumą

Kun. V.Kapočiaus pirmoji darbo vieta buvo Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia, į kurią buvo paskirtas vikaru ir Spitrėnų bažnyčios klebonu. Mirus Utenos dekanui Juozui Niurkai, šias pareigas laikinai perėmė kun. V.Kapočius.
Turėdamas pedagogo patirtį, jis mokėjo bendrauti su jaunimu. Nemažai jaunimo giedojo bažnyčios chore, buvo statomi vaidinimai, organizuojamos ekskursijos ir išvykos. Pirmajai Komunijai parengdavo apie 600 jaunų žmonių. Kunigams noriai talkino per 40 vaikinų bei apie 100 merginų. Kun. V.Kapočius visą laiką vaikams skyrė ypač didelį dėmesį, padovanodavo šv.paveikslėlį, pamalonindavo skanėstais, organizuodavo Kalėdų eglutes. Minint Utenos bažnyčios šimtmetį, šventėje dalyvavo net 100 kunigų. Žmonės už tai jį gerbė ir mylėjo, tačiau kunigas neįtiko sovietinei valdžiai, nes buvo su tais, kurie gynė religines ir bažnytines teises.
„Be galo džiugino tuomet, kai Spitrėnuose dirbęs zakristijonu Sigitas Stepšys buvo įšventintas į kunigus“, - sakė „XXI amžiui“ kan.V.Kapočius. Kaip nesidžiaugti, tik jam gelbstint, remiant S.Stepšys galėjo mokytis kunigų seminarijoje. 1984 metais pogrindinėje seminarijoje gavęs kunigystės šventimus, kun. S.Stepšys aukojo pirmąsias šv.Mišias. Po kelių dienų kun. V.Kapočiui teko aiškintis įvairioms instancijoms, ir tuoj buvo priverstas palikti Uteną. Jaudinančios buvo palydos iš Utenos į Kupiškio rajono Adomynės miestelį. Adomynėje klebonavo dvejus metus, tačiau ir per šį laiką gražiai pasidarbavo.

Ganytojiška veikla Zarasuose

Zarasų krašte nuo seno gyveno įvairių tautybių žmonės, tad per ilgus dešimtmečius susiklostė savitos gyventojų tradicijos, charakteriai, mąstysena. Iš klebono ir dekano ši vieta pareikalavo daug jėgų, kantrybės bei diplomatijos, bendraujant su tikinčiaisiais, bandant įžiebti daugiau šviesos ir šilumos jų širdyse. Ir jis pakerėjo savo paprastumu, betarpiškumu, didele erudicija, pedagogo ir psichologo gebėjimu bendrauti, rasti kalbą su visais, kas jį supo. V.Kapočius buvo nuoseklus, pasiaukojantis, skleisdamas bažnyčios tiesas, turėjo savo tikslą - paveikti kuo daugiau šio krašto žmonių priimti Dievą, sugrąžinti tai, kas prarasta per ilgus ateizmo metus.
Dekanas V.Kapočius greitai apsiprato naujoje vietoje. Neretai sunkiai sergančiam ligoniui artimieji kviesdavosi kunigą į Zarasų ligoninę. Dekanas V.Kapočius ėjo pėsčiomis naktį atlikti ligoniams paskutines dvasines paslaugas. Rasdavo paguodos žodį, išklausydavo ir šalia gulinčius ligonius, patarimais, pamąstymais dalydavosi su medikais.
Prasidėjus Atgimimui, dekanas buvo šio judėjimo dvasinis vadovas. 1989-aisiais jis pradėjo dėstyti Zarasų „Ąžuolo“ gimnazijoje tikybą. 1990 metais dekano V.Kapočiaus pastangomis buvo pastatyta keletas kryžių. Ir kituose nepriklausomo gyvenimo vingiuose kiekviena dekano diena yra apkrauta ne tik pastoracine veikla, tenka nešti didžiulę kultūrinę, švietimo bei visuomeninio darbo naštą! „Apvaizda lėmė, kad prisikėliau gyvenimui po sunkios ligos“, - sako kan. V.Kapočius. 1995 metais, aukojant rytines šv.Mišias, jį ištiko insultas. Medikų, artimųjų rūpestis, operacija Kaune ir laukimas... malda už jo išgijimą. Švęsdamas savo kunigavimo 20-metį, 1997 metų birželį, V.Kapočius dėkojo Aukščiausiajam už sugrąžintą sveikatą.
Zarasų muziejui dovanota šimtai vertingų eksponatų, „Caritas“ veikloje pakviesti dalyvauti pedagogai, medikai, katechetai, valdžios atstovai. Įkurta valgyklėlė, kurioje maitinami socialiai remtinų šeimų vaikai. 1999 metų vasarą Zarasus aplankė tarptautinė katalikiškos Tradicijų šeimos ir nuosavybės gyvenimo organizacijos delegacija kartu su keliaujančia Fatimos Marijos statula. Matyt, tuomet ir gimė mintis Zarasuose įkurti Švč.Motinos Marijos legioną, kurio veiklai vadovauja kunigas dekanas V.Kapočius drauge su vikaru V.Šimukėnu.
Dekanas nuoširdžiai džiaugiasi net trimis bažnytiniais chorais. „Canticum“ choras, vadovaujamas vargonininko Kęstučio Biveinio, koncertuoja daugelyje šalies miestų, viešėjo Italijoje, Daugpilyje ir kt. Jau tapo gražia tradicija parapijoje kasmet minėti Ligonių dieną, prasmingai švenčiami Zarasų parapijos atlaidai ir kitos šventės, organizuojamos procesijos, piligriminės kelionės.
Kan. V.Kapočiaus kredo - mylėti žmogų, nepaisant jo tautiškumo, religinių įsitikinimų, amžiaus. Jie visi yra Dievo vaikai. Nuoširdžiausia ir brangiausia dekano darbų vertintoja yra jo mama – Anastazija Kapočienė. Sulaukusi garbingo 87-erių metų amžiaus, ji gyvena šalia sūnaus. Tėvelis - jau keletą metų Amžinybėje.

* * *

Po didingais Zarasų bažnyčios skliautais aidi chorų, solistų atliekamos giesmės, vargonų garsai. Kan. V.Kapočius ragina saugoti tikėjimą, burtis tikinčiuosius į vieną šeimą, atverti duris Kristui į savo širdis, nešti Meilę, kur viešpatauja neapykanta, Tikėjimą, kur kankina abejonės, Tiesą, kur viešpatauja klaidos, Džiaugsmą, kur slegia liūdesys.

Angelė BUŠKEVIČIENĖ
Zarasai