Be moralinių stabdžių

Kol politikai ir visuomenė svarsto ir komentuoja praėjusių Prezidento rinkimų rezultatus, žiniasklaidos magnatai tikriausiai dar skaičiuoja tūkstančius ir suveda bene absurdiškiausios rinkimų kampanijos metu gautų didžiulių pajamų balansą. Pelnas iš tiesų buvo milžiniškas, ir, anot vieno Lietuvos televizijos žurnalisto, kai kurie leidiniai užsidirbo pinigų keleriems metams į priekį. Juk kelis mėnesius daugelyje laikraščių nieko daugiau beveik ir nebuvo, kaip tik užsakomieji kandidatų straipsniai. Aišku, tokių straipsnių gausybe visus nurungė naujasis Prezidentas, kuris, anot filosofo Vytauto Radžvilo, stengėsi laimėti rinkimus bet kokia kaina, visiškai nepaisydamas jokių moralinių stabdžių, o svarbiausia, neskaičiuodamas pašėlusiai agitacijai išmestų milijonų. Gal kada nors ir paaiškės, kas davė tuos milijonus. Tai, kad rinkimuose dalyvavo rusiškas kapitalas, niekam ne paslaptis. Ir ne kokios nors „Avia Baltikos“ boso J.Borisovo „paaukotas“ milijonas, o kur kas stambesnių Rusijos biznio ryklių lėšos. Ir ne tik biznio. O tai ir kelia didžiausią pavojų, nes, nepaisant pareiškimų, kad naujasis valstybės vadovas laikysis užsienio politikos tęstinumo, tuo galima labai suabejoti. Vien aiškios užuominos, kad reikia peržiūrėti kai kuriuos jau seniai suderintus derybų su Europos Sąjunga skyrius, kelia didžiulį nerimą ne tik dešiniojo sparno politikams, bet ir vienam socialdemokratų lyderių V.Andriukaičiui. O dėl R.Pakso rinkimų kampanijos skaidrumo išaiškinimo - reikalas bus labai sudėtingas. Tikėtis, kad teisėsaugos pareigūnai imsis tirti, iš kokių šaltinių R.Paksas gavo milijonus savo rinkimų kampanijai, nėra prasmės. Juk teisėjų ir prokurorų skyrimą tvirtina Prezidentas. Kuris gi teisėjas ryžtųsi, rizikuodamas pelninga savo kėde, imtis tokio tyrimo ar iškelti bylą dėl finansavimo skaidrumo? Nesvarbu, kad vargu ar yra Lietuvoje žmonių, kurie patikėtų R.Pakso artimiausios bendražygės D.Kutraitės-Giedraitienės teiginiais, jog jos šefas rinkimų kampanijai išleido tik du milijonus litų. Netgi politologas Lauras Bielinis, kurio niekaip neapkaltinsi simpatijomis dešiniesiems, teigė, kad tie skelbiami du milijonai tėra tik mažytė ledkalnio viršūnėlė. Beje, L.Bielinis R.Pakso rinkimų kampaniją prilygino kolūkio pirmininko rinkimams, o patį R.Paksą - tokiam pirmininkui, kuris siekia tvarkytis Lietuvoje kaip nuosavame kolūkyje. Tokiais metodais ir priemonėmis.
Aišku viena - R.Paksas ir tie žmonės, kurie už jo nugaros, visų pirma stengsis didinti Prezidento galias ir, pasinaudodami „visų Lietuvos žmonių“ pritarimu ir porinkimine euforija, gali imtis iniciatyvos keisti Konstituciją. Tenka sutikti su filosofu V.Radžvilu, kad iš R.Pakso, kaip visiškai neprognozuojamo politiko, galima laukti visko. Tokius žingsnius naujasis Prezidentas bandys daryti dar iki kitų Seimo rinkimų, kuriems, be abejo, bus mesti dar didesni milijonai.
Visos priešrinkiminės pasakėlės apie kažkokias permainas skirtos vieninteliam tikslui - savo asmeninei valdžiai stiprinti. Todėl galima neabejoti, jog netrukus visos jėgos bus sutelktos tam, kad ir į būsimąjį Seimą patektų naujojo Prezidento žmonės. Aišku, bus vadovaujamasi pirmiausia jau išbandyta kaimyninės šalies prezidento A.Lukašenkos retorika, kuri buvo labai sėkmingai panaudota per Prezidento rinkimus. Jeigu prisiminsime, kokiais šūkiais vadovaudamasis Baltarusijos „tėtušis“ atėjo valdžion, tai pamatysime, kad R.Paksas ir jo komanda beveik žodis žodin juos kartojo nuo ryto iki vakaro. Kartu lygino save ne tik su Kolumbu ar Albertu Einšteinu, bet ir su buvusiu JAV prezidentu Džonu Kenedžiu, kuris, būdamas toks pat „jaunas ir gražus“, atėjo į Baltuosius rūmus. Bet juk jaunystėje savaip pasižymėjo nemažai kitų „politikų“, kurių savo reklaminiuose klipuose neminėjo pretendentas. Štai Adolfas Hitleris, būdamas 42 metų, tapo Vokietijos Reicho kancleriu, Italijos dučė Benito Musolinio 1926 metais įvedęs fašistinę diktatūrą, buvo tik 43 metų. O štai Josifas Stalinas, irgi 43 metų, tapo Sąjunginės komunistų partijos (bolševikų) generaliniu sekretoriumi ir buvo juo iki mirties. Na, dar galima prisiminti „geležinį Feliksą“ - bene didžiausią pasaulyje skerdiką F.Dzeržinskį. Tas išvis buvo 40 metų, kai ėmė vadovauti bolševikų čekistams. Taigi jaunųjų politikų pavyzdinę plejadą galima būtų tęsti...
Žmonės, balsavę už tvirtos rankos ir tvarkos skelbėją, žadėjusį įvesti tą tvarką per kelias dienas, parodė, kad nemažai Lietuvos visuomenės daliai iki pilietinės brandos, valstybės reikalų supratimo dar labai toli. Todėl prezidento V.Adamkaus bent jau žodžiais išreikštas optimizmas, kad Lietuvos politikoje bus tęsiami visi svarbiausi pradėti darbai bei išlaikyta euroatlantinė jos integracija, gali būti tik savęs ir visų kitų padorių Lietuvos piliečių guodimas. Susidariusioje neaiškioje ir neprognozuojamoje situacijoje labai svarbu, kaip elgsis visagaliais pasijutę socialdemokratai ir jų lyderis A.Brazauskas. To irgi niekas nežino. Galimi du variantai: arba Premjeras nedviprasmiškai ir aiškiai pasisakys už Lietuvos, ypač užsienio politikos, tęstinumą, arba eis į pavojingą kompaniją su naujuoju Prezidentu ir neaiškia jo aplinka, neturinčia nei jokios patirties, nei intelektualinio akiračio suvokiant svarbiausias Lietuvos valstybės problemas. Pasak jau minėtų L.Bielinio ir V.Radžvilo, vilties, kad R.Paksas ir jo grupuotė mokysis, beveik nėra. Rinkimų kampanija aiškiai parodė, kad ši grupuotė neturi net kokios nors aiškios ideologijos, jau nekalbant apie kokius nors moralinius principus bei stabdžius.
Be jokios abejonės, rinkėjai tarė savo žodį ir tą pasirinkimą norom nenorom reikia gerbti. Tačiau būtina akylai stebėti, kad Lietuva neatsidurtų jau nebepataisomoje situacijoje. Juk vargu ar galima laikyti atsitiktinumu, kad antrojo Prezidento rinkimų rato išvakarėse į Vilnių atvyko senas KGB specialistas, buvęs Rusijos premjeras, iki šiol esantis labai įtakingu žmogumi Kremliuje, Valstybės Dūmos narys ir Rusijos prekybos ir pramonės rūmų prezidentas Jevgenijus Primakovas. Jis atvyko su savo šeima ir „grupe draugų“ esą sutikti Vilniuje naujuosius 2003 metus. KGB lapinu vadinamas J.Primakovas susitiko su senais savo bičiuliais - kai kuriais Seimo nariais ir verslo atstovais. Vienas tų bičiulių, kaip žinoma, yra K.Prunskienė. Be abejonės, vizituotojas iš Maskvos, pareiškęs, jog pritaria Lietuvos narystei ES, domėjosi politine situacija Lietuvoje, nes, kaip pats išsitarė, ir šventes reikia išnaudoti „dalykiniams susitikimams“. Ką patarė J.Primakovas savo draugams Vilniuje ir kokius strateginius planus jiems nurodė, galima tik spėlioti. Nežinia, ar tais Maskvos svečio patarimais (o gal įsakymais) vadovaudamasis R.Paksas ketina „išvalyti“ A.Brazausko vadovaujamą ministrų kabinetą ir, anot jo, pirmiausia pakeisti jėgos struktūrų ministrus bei vadovus. Ar tarp tų numatomų pakeisti ministrų yra ir vienas valdančiosios partijos veikėjų vidaus reikalų ministras J.Bernatonis, dar neaišku. Taip pat neaišku ar neketinama pakeisti dabartinio užsienio reikalų ministro A.Valionio. Sklinda kalbos, kad į A.Valionio vietą taikosi labai laiku pas R.Paksą perbėgęs buvęs liberalas A.Medalinskas. Kuo taps ištikimiausi naujojo Prezidento numylėtiniai, buvę nevykusio R.Pakso ministrų kabineto ministrai E.Maldeikis ir J.Lionginas, irgi nežinoma. Ko gero, jie bus paimti į Prezidentūrą, kurioje, kaip pranešama, jau vyrauja išsikraustymo nuotaikos. Aišku, kad, skirtingai nei V.Adamkus, kuris, tapęs Prezidentu, paliko dalį savo pirmtako žmonių, R.Paksas to tikrai nedarys. Kitas dalykas, ar sutiks Premjeras pakeisti dalį savo kabineto narių. Ko gero, taip atsitikti gali. Bet A.Brazauskas, vis dėlto būdamas valstybininku, nenori pakeisti Lietuvos eurointegracinės politikos, ir turėtų nesutikti keisti ministrų iki naujų Seimo rinkimų. Tačiau, jo žodžiais, kai kuriuos kabineto narius „gal ir būtų galima pakeisti“. Todėl Ministrų kabinete sukeltas panašus šurmulys, kaip ir Prezidentūroje. Premjeras, prabilęs apie galimą kai kurių ministrų paaukojimą, žinoma, turi savų planų. Todėl negalima atmesti galimybės, kad ant R.Pakso aukuro gali būti paaukoti valdančiosios koalicijos partnerių socialliberalų deleguoti ministrai, tuo būdu smogiant ir taip ganėtinai pasimetusiam Seimo Pirmininkui bei socialliberalų lyderiui. Tuo labiau kad ryškėja požymiai, jog kai kurie A.Paulausko partijos nariai dairosi R.Pakso liberalų demokratų pusėn.
Nelabai malonią staigmeną, vos tik išrinkus naująjį Prezidentą, Premjerui A.Brazauskui pateikė jo patarėjas kultūros, švietimo bei mokslo klausimais Arvydas Juozaitis. Jis pareiškė esąs nusivylęs socialdemokratų vykdoma politika. Anot A.Juozaičio, socialdemokratai visiškai atitrūko nuo „liaudies masių“, nesirūpina paprastais žmonėmis ir t.t. Žodžiu, „istorinės klaidos“ autorius pripažino pats padaręs klaidą - susidėjęs vėl ne su tais. Ir tai atsitikę, tiesą sakant, jau ne pirmą kartą. Pasirodo, A.Juozaitis jau tik laukia galimybės įsilieti į R.Pakso komandą. Aišku, toks uolus ir aktyvus V.Landsbergio ir Amerikos „imperialistų“ priešas be vietos neliks. Dabar atėjo labai palankus metas tokiems veikėjams. Tuo labiau kad naujasis Prezidentas aiškiai pasakė, jog Lietuvos užsienio politika privalo būti vairuojama ne tik Vakarų, bet ypač Rytų kryptimi. „Vairuojant“ Rytų, tai yra Maskvos ir Minsko pusėn, A.Juozaičio, K.Prunskienės tipo veikėjams darbo tikrai atsiras. Ir pats R.Paksas pareiškė dėsiąs visas pastangas, kad verslininkams, ypač susijusiems su Rusija, būtų sudarytos kuo geresnės sąlygos. Neatsitiktinai tokie verslininkai R.Pakso rinkimų štabe taip entuziastingai džiūgavo ir be perstojo kėlė tostus už geradario sveikatą. O „Avia Baltikos“ šefas J.Borisovas tame štabe turėjo netgi atskirą savo kabinetą. Negi jau taip greitai artėjama į „sojuz nerušimych…?“

Petras KATINAS

© 2003 "XXI amžius"