Sunkus brendimo metas

Stebisi apklausų organizatoriai, Vyriausioji rinkimų komisija, politologai, apžvalgininkai, kandidatai į valdžias mažu rinkėjų aktyvumu: į rinkimus atėjo tik šiek tiek daugiau nei pusė balsavimo teisę turinčių rinkėjų. Stebisi ir bando neva netikusį reiškinį aiškinti šaltu oru, prekybininkų aktyvumu prieš šventes, šventiniais rūpesčiais bei kitokiomis priežastimis. Tik neatėjusiųjų į rinkimus niekas nebando tyrinėti, apklausti, ir vargu ar pavyktų ką išsiaiškinti, nes pats pasyvusis rinkėjas į klausimą, kodėl nebalsavo, atsakytų:
- Nežinau.
- Mano trylikos metų patirtis rodo, kad geros valdžios išrinkti neįmanoma, nuo manęs jos kokybė nepriklauso.
- Nesugebu vertinti, nežinau kandidatų ir partijų vertinimo kriterijų, todėl nesiimu veiksmų, kurių nesugebu.
- Bijau vėl suklysti.
- Nė vienoje kandidatų ar partijų programų neradau įsipareigojimo laikytis Dešimties Dievo įsakymų.
Kodėl iki šiol piliečių aktyvumas rinkimuose buvo aukštas? Tiesiog dauguma rinkėjų į rinkimus veržte veržėsi ne geriausiųjų rinkti, o blogiausiuosius nušluoti. O blogiausiaisiais buvo laikomi visi, esantys valdžioje, nes, valdžioms pasikeitus, gyvenimas staiga nepagerėdavo. Tačiau sutelkus dėmesį į šluojamuosius, dėmesio ateinantiesiems nelikdavo arba būdavo tik žiūrima, kad jie būtų gražūs ir daug žadėtų. Šluotos politiką visuomenė vykdė nuo nepriklausomybės atgavimo. O tuo metu vis kūrėsi nauji Lietuvos politinio gyvenimo dariniai svetimkūniai (moterų, valstiečių, tautinių mažumų, gyvenimo logikos, įvairaus plauko liberalų ir kitokios partijos). Į jas telkėsi įvairūs apsišaukėliai, politiniai valkatos, „tautos gelbėtojai“, dažniausiai buvusieji komunistų partijos nariai ar jų palikuonys, kurių siekis - valstybės lovys. Ir kuo kruopščiau rinkėjai šlavė, tuo politinių šiukšlių radosi daugiau.
Kai šluotos politika nepasiteisino, kai blogieji, rinkėjams leidus, įsitvirtino prie valstybės lovio, rinkėjas pasijuto apmulkintas. Gal prisiminė Eglės žalčių karalienės pakulų kuodelį, gal žvilgtelėjo į senesnių demokratijų patirtį ir rinkėjas susimąstė. Tačiau sąmonė nesivartalioja kaip blynas keptuvėje; tam reikia laiko, jo reikia dar daugiau savo klaidoms įvertinti, renkamiesiems atpažinti. Taigi toks rinkėjo pasyvumas yra tariamas, o iš tikrųjų - atsikvošėjimo, pilietinės brandos pradžia, susimąstymas, sveikas reiškinys.
Įvykę savivaldybių ir Prezidento rinkimai rodo „šluotos politikos“ atsisakymo ženklus. Iki Seimo rinkimų, tikėkimės, sulauksime rinkėjų aktyvumo kilimo, kai jie suvoks, kad ne tik bloguosius reikia šluoti, bet gerųjų ir ieškoti, surasti juos ir atsakingai rinkti.

Algimantas ZOLUBAS
Vilnius

© 2003 "XXI amžius"