Savanoriai gimė kartu su Sąjūdžiu

XX amžiaus Lietuvos istorijoje žinomos trys karių savanorių kartos. Pirmoji karta – tai savanoriai kūrėjai, apgynę 1918 metais atkurtos Lietuvos valstybės nepriklausomybę. Žuvo kovose, mirė nuo žaizdų ir ligų 4440 karių. Antroji savanorių karta gausiausia. Ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai kovos truko bemaž dešimtmetį. Vien tragiškiausiais 1944 –1945 metais kovose žuvo apie dešimt tūkstančių laisvės kovotojų – Lietuvos karių savanorių. Tuo metu Lietuvoje buvo dislokuota per 20 NKVD pulkų ir būrių, o 1946 metais – ne mažiau kaip dešimt divizijų, t.y. apie 60 tūkst. baudėjų. Bendras žuvusių kovose savanorių skaičius viršija 20 tūkst., kitais duomenimis, - per 25 tūkst.
Trečioji karių savanorių karta atsirado kartu su Sąjūdžiu, būtent 1988 metais. Tada jie buvo vadinami žaliaraiščiais ir dažniausiai palaikydavo tvarką bei rimtį gausiuose mitinguose, eitynėse, susirinkimuose. Kai 1991 metų kruvinąjį sausį iškilo mirtina grėsmė dar visai gležnai Lietuvos Respublikos nepriklausomybei, Atkuriamasis Seimas priėmė įstatymą dėl Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (SKAT) įkūrimo. Tokiu būdu Sąjūdžio žaliaraiščiai tapo pirmąja XX amžiuje trečią kartą atkurtą Nepriklausomybę ginančiąja jėga. Prie trečios kartos žuvusių savanorių priskirtini keturiolika televizijos bokšto ir Seimo gynėjų, Medininkų aukos. Lietuvos kariuomenė buvo atkurta gerokai vėliau - 1992 m. lapkričio 19 d. Tokius sprendimus diktavo to meto besikeičianti politinė padėtis šalyje.
Savanorių gretose buvo įvairaus amžiaus, labai skirtingos gyvenimo patirties žmonių. Juos visus vienijo didelis noras padėti atgimstančiai Tėvynei atsistoti ant kojų. Jie buvo pasiryžę visomis prieinamomis priemonėmis ginti ne tik Lietuvos širdį – Parlamentą, bet ir daugelį svarbių valstybinių bei ūkinių objektų. 1991 metų gruodį, po diversijos vienoje sostinės elektros tiekimo pastočių, Vyriausybės pavedimu visoje šalyje buvo pradėti saugoti 34 svarbūs energetikos objektai. Kitais metais savanoriams teko blokuoti Rusijos kariuomenės 30 tūkst. naujokų, siunčiamų į Lietuvą. Neįmanoma keliais sakiniais aprašyti savanoriams pavestų užduočių ir sunkumų jas vykdant. Savanoriai buvo pareigingi pasiryžėliai ir nesavanaudiški pasišventėliai. Pavestas užduotis jie atlikdavo uoliai, nuosekliai ir išvengdami pavojingų provokacijų.
Šiandien savanorių pajėgose daug jaunimo. Savanorių kovinės tradicijos gerbiamos, o ankstesnių kartų patyrimas perimamas. Visas tris savanorių kartas vienijo tikėjimas Tėvynės laisve, o taip pat tvirtas pasiryžimas atkurti nepriklausomybę ir ją apginti. Savanoriai visada ateidavo padėti savo tautai, kai jai būdavo sunkiausia. Šis jausmas ir pilietinės pareigos suvokimas, kaip ir pats laisvės siekis, yra nekintami. Tai patvirtina praėjusio šimtmečio istorija.
Sausio 17 dieną savanorių pajėgos mini savo dvyliktąsias metines. Tiesą pasakius, tai tik krikštynų sukaktis. Šįmet minėsime labai svarbią Atgimimo istorijos datą – penkioliktąsias Sąjūdžio įsteigimo metines. Tada dar kartą prisiminsime, kokių svarbių epochinės reikšmės istorinių įvykių dalyviais ar liudininkais buvome ir esame.

Edmundas SIMANAITIS

© 2003 "XXI amžius"