Dezinformacijos srautas

Jungtinės Amerikos Valstijos atmetė Irako diktatoriaus Sadamo Huseino kaltinimus, kad tarptautiniai ginkluotės inspektoriai, vykdydami savo misiją, šnipinėja Vašingtono naudai. Netiesioginę paramą Irako diktatoriui suteikė Vokietijos kancleris G.Šrioderis ir Prancūzijos prezidentas Ž.Širakas. Jie dar kartą pareiškė, kad nedalyvaus galimoje JAV ir Didžiosios Britanijos karinėje kampanijoje prieš Iraką. Panašias iniciatyvas nepalaikyti JAV iškėlė ir dabar pirmininkaujančios Europos Sąjungai Graikijos premjeras Kostas Simitis, paraginęs ES paskelbti vieningą savo poziciją galimo Irako puolimo atveju. Iki šiol neaiški ir Rusijos pozicija, kuri irgi skelbia, kad karinei operacijai prieš Iraką yra būtinas JT pritarimas.
Daugelio politikos apžvalgininkų nuomone, karas su Iraku vis dėlto bus. Esą jau praėjo tas momentas, kai JAV prezidento Džordžo Bušo administracija galėjo pasukti atgal. Dabar Dž.Bušas to esą padaryti nebegali net ir norėdamas, nes JAV prarastų prestižą pasaulyje.
Pastaruoju metu, aiškiai Kremliui nurodžius, Rusijos žiniasklaidoje pasipylė gausybė straipsnių apie „JAV imperialistų“ planus ne tik Irako, bet ir Artimųjų bei Viduriniųjų Rytų atžvilgiu. Pasitelkiami žymūs politikos veikėjai ir mokslininkai, kurių pagrindinis tikslas – ne tiek demaskuoti Vašingtono planus, kiek pateisinti buvusią Sovietų Sąjungą ir Rusiją, faktiškai iki dantų apginklavusias Irako diktatorių. Štai Rusijos mokslų akademijos narys korespondentas Aleksejus Vasiljevas, laikomas vienu geriausiu Artimųjų Rytų problemų specialistu, teigia, kad JAV, užpuldamos Iraką, siekia perimti Irako naftos telkinių kontrolę, o ją perėmus Vašingtonas galės diktuoti ne tik naftos gavybą, bet ir kainas. Tokia Maskvos baimė visiškai suprantama. Juk, kritus pasaulinėms naftos kainoms, daugiausia nuostolių patirtų Rusija, nes jos naftos eksportas – pagrindinis įplaukų į šalies biudžetą šaltinis. Todėl Irake dirbę Rusijos kariniai patarėjai, mokslininkai ir KGB „specialistai“ dabar ėmė skelbti, kad Sadamas tikrai turėjo daugybę cheminių ginklų, tačiau esą jų naudojimo laikas jau pasibaigęs, todėl jie negali būti panaudoti. O biologiniams ginklams pagaminti yra būtinos modernios technologijos ir aukštos klasės specialistai, kurių, kaip teigia Rusijos oficialūs ir neoficialūs asmenys, Irako diktatorius neturi. Gal taip ir yra, bet užtat jų pakankamai turi Rusija. Dar daugiau, Rusijos ir pasaulio žiniasklaidoje Maskva ėmė skelbti duomenis, kad dėl Irako masinio naikinimo ginklų kūrimo SSRS ir Rusija niekuo dėtos, o tai padarė JAV. Anot Rusijos mokslų akademijos nario korespondento A.Vasiljevo, tokiu būdu JAV siekė maksimaliai sumažinti Maskvos įtaką Irake ir įtraukti jį į amerikiečių įtakos sferą.
Rusija teigia, kad iki 1979 metų islamo revoliucijos kaimyniniame Irane, kai buvo nuverstas palankus Vašingtonui šacho režimas, Irakas amerikiečiams visiškai nerūpėjo. O tada, kai Irako ajatolos ėmė aktyviai vykdyti antiamerikietišką ir antiizraelietišką politiką bei ginklais ir pinigais remti palestiniečių teroristines organizacijas, JAV nusprendė nubausti Iraką. Todėl teigiama, kad Irakas labai tiko tam vaidmeniui, nes buvo labiausiai apsiginklavusi valstybė regione. Taigi kaltė dėl devynerius metus užsitęsusio Irako ir Irano karo verčiama Jungtinėms Valstijoms, kurios per Saudo Arabiją ir Kuveitą finansavo ir ginklavo Iraką bei aprūpino S.Huseiną cheminio ir bakteriologinio ginklo bei raketinių sistemų kūrimo medžiagomis.
Maskva dabar sugalvojo ir paaiškinimą, kodėl Irakas nusprendė užpulti ne nekenčiamą Izraelį, o Vašingtono sąjungininką Kuveitą. Pasirodo, ir čia kaltas Vašingtonas. Rusija perša visam pasauliui „paremtą faktais“, nors iš tiesų saugumo dezinformacijos tarnybų sukurtas versijas, kad 1990-ųjų pradžioje JAV ir Izraelis ėmė ieškoti būdų, kaip sunaikinti Irako karinę mašiną, kuri tuo laikotarpiu iš tiesų buvo labai didelė. Aišku, nesakoma, kad tą karinę mašiną sukūrė Maskva, apginklavusi Iraką raketomis, tankais, karo lėktuvais. Tik juokas ima nuo tokių samprotavimų, kad JAV pardavė tada Irakui ginklų už pusantro milijardo dolerių. Jeigu taip ir buvo, tai tik lašas to, ką davė Irakui Maskva. Ne be Maskvos pagalbos Irakas tuomet iš tiesų labai priartėjo prie branduolinio ginklo sukūrimo. Todėl aiškinama, kad Vašingtonui būtinai reikėjo surasti pretekstą Irakui užpulti. Ir buvo nuspręsta išprovokuoti Irako diktatorių S.Huseiną užpulti Kuveitą. Netgi skelbiama, kad 1990 metų vasarą Irako diktatorius S.Huseinas, susitikęs su JAV ambasadore Bagdade E.Glespi, gavo iš jos užtikrinimą, kad JAV visiškai nerūpi teritoriniai ginčai tarp Irako ir Kuveito. S.Huseinas tokį JAV ambasadorės pareiškimą suprato, jog jam leidžiama užgrobti Kuveitą – oficialų JAV sąjungininką. Maskva randa ir paaiškinimų, kodėl per 1991 metų karinę operaciją „Audra dykumoje“ JAV galutinai nesutriuškino S.Huseino, nors jo karinė mašina buvo beveik visiškai sunaikinta, Kuveitas buvo išvaduotas. Į užsienio spaudą šūsnimis brukami straipsniai, kad JAV specialiai paliko S.Huseiną, siekdamos panaudoti jį kaip Persijos įlankos regiono šalių baubą, tikintis išsaugoti tas šalis JAV įtakoje. Galbūt dalis tiesos tokiuose samprotavimuose ir yra, bet vis dėlto Iraką apginklavo ir stūmė į karines avantiūras ne Vašingtonas, o Maskva. Juk po 1991 metų karo „Audra dykumoje“ amerikiečiai pakrikusios Irako armijos bazėse ir sandėliuose rado daugybę sovietinės gamybos tankų, artilerijos pabūklų, raketų, jau nekalbant apie lengvąją ginkluotę. Jeigu Maskvos propagandos teiginiai, jog amerikiečiai savo metu pardavė Irako diktatoriui ginklų už pusantro milijardo dolerių ir būtų teisingi, tai yra juokingai maža suma, palyginti su tuo, kiek pardavė, o tiksliau pasakius, veltui davė S.Huseinui Maskva. Ir ne tik S.Huseinui, bet ir panašiems „pažangiems“ režimams.

Petras KATINAS

© 2003 "XXI amžius"