Po Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo virtuvę pasižvalgius (1)

Jau daug metų veikiantis Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas nuo pat jo įkūrimo pradžios vykdo sunkiai suprantamą ir niekaip nepaaiškinamą politiką, kelis išrinktuosius leidinius nepagrįstai apdovanodamas didžiule parama iš valstybės biudžeto, o kitus palikdamas vegetuoti sunkiomis sąlygomis. Kasmečiai faktai rodo, kad fondo vykdomas „konkursas“ tėra tik kelių fondo tarybos (FT) narių ir jame susidariusių grupuočių tarpusavio veikimo išdava, valstybės pinigų išplovimo savo išrinktiems leidiniams instrumentas su gerai suderintu mechanizmu. Užuot teisingai, pagal leidinio reikšmę, įtaką visuomenei, sklaidą, kultūros poreikius įvertinęs ir iš valstybės biudžeto parėmęs visus perspektyvius leidinius, fondas daro visai kitaip: kasmet skiria dideles lėšas keliems, tiems patiems, dėl savo nepopuliarumo ir bereikšmiškumo praktiškai niekaip neišsilaikantiems leidiniams. Didžiausias sumas nuolat gauna tik Vilniuje leidžiami leidiniai (išskyrus vieną kitą išimtį), daugiausia tai arba iš sovietinių laikų atėję keli bet kokį populiarumą praradę leidiniai, arba keli naujieji leidiniai, kurių redaktoriai suradę kelius (net per aukščiausias institucijas) prieina prie fondo administracijos, įrodydami savo leidinio „kultūriškumo“ vertę ir leidinio gyvavimo reikšmę ir taip gauna didžiulius ne iš savo, o kitų prakaito uždirbtus pinigus. Tie apdovanojimai pateisinami suorganizuojant tariamą konkursą, kuriame leidėjų pristatytus projektus „vertina“ slapti ekspertai, o po to leidiniui (projektui) paramą skiria (ar neskiria) fondo tarybos nariai, tarp kurių ir sudarytos interesų grupės. Kad „konkursas“ atrodytų realesnis ir tariamai teisingai vykdomas, į „laimėtojų“ ratą įtraukiami ir vienas kitas keleriopai mažesnėmis sumomis paremiamas provincijos leidinys. Likusieji leidiniai pasmerkiami vargingam vegetavimui arba lėtam žlugimui. Tai niekas kitas, kaip tik nepriklausomos Lietuvos spaudos žlugdymas ir piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi - valstybės iždo pinigai tampa savotiško privataus kromelio verslu.
Nuo pat fondo įsikūrimo pradžios jokios paramos negauna vaikams skirtas katalikiškas laikraštis „Kregždutė“. Negauna jokios paramos ir krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis „XXI amžius“. Pastaraisiais metais ypač žlugdoma istorijos laikraščio „Voruta“ leidyba. Pirmaisiais fondo darbo metais nemažą paramą gaudavusi „Voruta“ po trejų metų pradėjo gauti tokią menką paramą, kad buvo priversta mažinti ir apimtį, ir periodiškumą. O šiais metais „Vorutai“ buvo atsakyta ir ta minimali parama (išskyrus vienos jos interneto svetainės parengimą, kuriam reikalinga keliskart didesnė parama, nei suteikta). „Voruta“ faktiškai jau yra uždaryta, nes išeina tik kartą per mėnesį (vietoje keturių kartų) vieno spaudos lanko (vietoje keturių lankų) apimties, aišku, su didžiule vieno numerio mažai kam įperkama kaina. Nejaugi fondo kontoros veikėjams atrodo, kad „Vorutos“ leidėjai staiga pamiršo, kaip reikia parengti projektus? Tokią mintį fondininkai gali skleisti, pavyzdžiui, apie „XXI amžių“, kuriam kasmet surandamas vienoks ar kitoks pretekstas atmesti prašymą paramai gauti. Tokio „nemokėjimo“ priežastis yra ta, kad „Vorutos“ redaktorius prieš trejetą metų užsitraukė fondininkų rūstybę. Paramos negauna ir laikraštis „Gimtinė“. Tokių pavyzdžių yra ir daugiau, tik fondo vadovybė kruopščiai slepia paramos negavusiųjų sąrašus. Yra akivaizdi tendencija, kad parama teikiama abstrakcijas propaguojantiems leidiniams, tuo tarpu tautines, krikščioniškas, dvasines, kultūrines vertybes populiariai skleidžiantys leidiniai paramos negauna.
Kai kurie leidiniai priversti pasirinkti nykaus vegetavimo kelią, nes į fondą paramai gauti jau nebesikreipia, žinodami, jog vis vien teisybės ten neras. Tokia yra reali padėtis su vadinamuoju spaudos rėmimo fondu. Fondo darbuotojai savo sugalvotuose įstatuose pasidarė sau landas, kad nesunkiai galėtų „įstatymiškai“ apdovanoti savo pasirinktus leidinius. Viena svarbiausių tų landų yra tai, kad „konkursui“ pateikti projektai nėra įslaptinami (užšifruojami). Antra, labai abejotina slaptųjų ekspertų veikla, kai dviejų ekspertų išvados ir fondo tarybos (FT) pirmininkas faktiškai nusprendžia paramos leidiniui klausimą (FT narių balsavimas lieka tik formaliu dalyku). Trečia, bet kuris fondo administracijos darbuotojas, žinodamas projekto autorių (t.y. leidinį), nesunkiai gali parinktam ekspertui „patarti“, kaip įvertinti vieną ar kitą projektą, ar šiam projektui duoti paramą, ar ne. Savaime suprantama, kad toks ekspertas, gaunantis atlyginimą už savo paklusnumą vykdant tokį „darbą“, yra visiškai pavaldus fondo vadovams.
Šiemet iš fondo tarybos pirmininko S.Žvirgždo gavome keistą neigiamo atsakymo motyvaciją. Atsakyme rašoma, kad „leidinyje (t.y. „XXI amžiuje“) rašoma temomis, kurias nagrinėja daugelis leidinių, neretai plačiau ir išsamiau“. Tai gryna nesąmonė! Peržiūrėjome paramą šiemet gavusių leidinių ir projektų sąrašą ir niekaip nesuradome ką nors panašaus į mūsų projekto temą: „XXI amžius: krikščionybė - Lietuva - kultūra ir jos paveldas“. Neverta tų projektų ir vardyti - net ir katalikiškų leidinių projektai nepanašūs į „XXI amžiaus“ projektą: pats fondo vadovas gali persiskaityti, jeigu dar neperskaitė, ir tuo įsitikinti. Argi „XXI amžiaus“ projekto tema panaši į „Katalikų pasaulio“ leidyklos dviejų po 30 tūkst. litų premijuotų projektų temas - „Rašytojų, dailininkų, fotografų kūrybos publikavimas ir švietėjiško pobūdžio straipsnių parengimas ir spausdinimas žurnale vaikams „Bitutė““ ir „Visuomenės aktualijų skyrius „Svarbu“ ir psichologijos skyrius „Atvirai“ žurnale jauniems „LUX““? Kuo gi į „XXI amžiaus“ projekto temą panašus leidyklos „Logos“ projektas „Pilietinės visuomenės formavimas, ugdant jos narių sąmoningumą žurnalo „Logos“ publikacijomis“? Netgi nesigilinant į šių projektų temas matosi jų mėgėjiškumas ir netgi nerealistiškumas, taip pat visiškas neatitikimas svarbiausiam fondo reikalavimui: projektas negali savyje turėti nė minties apie leidinio parengimą. Tuo tarpu minėti projektai taip ir mirga žodžiais „parengimas“, „spausdinimas“, „publikacijos“, „skyriai“ ir pan. Aiškindami mūsų rengtų projektų tariamą netinkamumą paramai gauti fondininkai keletą metų iš eilės mėgdavo mums sakyti, kad „XXI amžiaus“ neremia ir todėl, jog mūsų projekte atsispindi laikraščio leidybos parengimas. Aiškiai matyti, jog vieniems leidiniams fondas kelia vienokius reikalavimus, o kitiems – kitokius. Kalbant apie katalikiškų leidinių projektų panašumą į „XXI amžiaus“ projekto temą kažkiek panašiu galima būtų laikyti projektą „Krikščioniškosios civilizacijos vertybių plėtojimas dabarties Lietuvos visuomenės, kultūros ir religijos gyvenime „Naujojo židinio - Aidų“ publikacijose“, tačiau ir tai vargu ar atrastum kokių nors tikrų panašumų, nes bet kurią temą nagrinėti (pagal „projektą“ ar ir be jo) galima labai įvairiai. Tas pat tinka ir kalbant apie tariamą „XXI amžiaus“ ir kurių nors kitų leidinių (kurių?) temų panašumą. S.Žvirgždas, matyt, nėra nė gilinęsis į „XXI amžiaus“ tematiką, jeigu tvirtina, kad „daugelis leidinių“ (kurie?) panašiomis į „XXI amžiaus“ temomis rašo, ir dar netgi „plačiau ir išsamiau“. FT pirmininkas, kurio pareiga būtų kuo nuodugniau aiškintis padėtį žiniasklaidoje, turėtų žinoti, kad nė vienas laikraštis (ar žurnalas) Lietuvoje (o ypač katalikiškas) neturi panašaus priedo eurointegracijos klausimais, kaip „XXI amžiaus horizontai“. Ir daugelis kitų temų, nagrinėjamų „XXI amžiuje“, yra ne tik platesnės ir išsamesnės, bet tik jame ir tesurandamos bei aiškiai, be jokių abstrakcijų pristatomos skaitytojui. Išvis kaip galima teigti, kad kurio nors leidinio temos panašios į kito ar išnagrinėtos išsamiau ir tobuliau. Leiskime kiekvienam autoriui daryti tai savitai, tik jam būdingu stiliumi ir raiška. Argi gali būti vienodi ar panašūs leidiniai ir juose nagrinėjamos temos? Visada atsiras skirtybių ir įvairovių, visada atsiras skirtingų nuomonių. Tuo ir įdomus pasaulis. Ir žmonių panašių net iš šešių milijardų pasaulio gyventojų nesurastume, netgi ir dvyniai kažkuo skiriasi. O jeigu jau p.Žvirgždas atranda panašumus ten, kur nori juos surasti, tai verčiau ir savo fotografijų negamintų, ir valstybės lėšomis savo fotoalbumų neleistų, nes panašių surastume ir kitų fotografų darbuose. O S.Žvirgždo pamėgta, metų metais besikartojanti fotopeizažo tematika ne tik atkartoja seną kaip pasaulis tematiką, bet ir stipriai atsilieka netgi nuo vidutinių pasiekimų. Tiesa, gerų draugų dėka ir jo paties pastangomis S.Žvirgždo fotografijų knygoms valstybės paramos netrūksta.
Atsiprašome tų katalikiškų leidinių, kurių projektus čia teko paminėti gal ir iš ne visai gerosios pusės, tačiau į juos netiesiogiai nukreipė savo atsakymu FT pirmininkas. Aišku, panašiai galima būtų apibūdinti, netgi dar stipriau, ir kitų leidinių projektus. Visiškai neaišku, kuo yra ypatingas „Literatūros ir meno“ (tada dar kartu su „Dienovidžiu“) parengtas projektas „Lietuvos kultūra: politika, procesai, vardai, įvykiai“. Arba štai kuo reikšmingas žurnalo „Metai“ projektas „Naujausia lietuvių literatūra, literatūros mokslas ir kritika, eseistika, geriausi užsienio autorių kūriniai mėnraštyje „Metai““? Didžioji šio projekto darbų dalis - tikrai ne „Metų“ redakcijos nuopelnas, nors būtent ji sakosi už tą projektą esanti atsakinga. Argi „naujausia“ lietuvių literatūra ar „užsienio autorių kūriniai“ – „Metų“ redakcijos darbo nuopelnas? Tai viso labo tik vertimai (ir tai atliekami ne redakcijos, o tik pagal sutartį su vertėjais), redagavimas, publikavimas. Ir tai joks projektas. Tad kodėl šiems dviem leidiniams atseikėta net po 200 tūkst. litų? Ir tas daroma kasmet. Atsakymas paprastas - šie leidiniai priklauso sovietiniais metais įkurtai Rašytojų sąjungai, kurios deleguoti atstovai fondo taryboje turi stipriausias pozicijas, aršiausiai puola kitus leidinius ir iš tų pačių sovietinių laikų „pasiėmę“ sau „teisę“ gauti didžiausią valstybės paramą. Kitaip jie jau seniai būtų bankrutavę ir užsidarę, kaip neturintys prenumeratorių ir skaitytojų. Kuo įstabus fondui atrodo laikraštėlio „7 meno dienos“ projektas „Kultūros ir meno metraštis savaitraštyje „7 meno dienos““, tegalėtų atsakyti tik pats FT pirmininkas (aišku, atsakytų veidmainiaudamas). Tikroji priežastis, aišku, yra kita - šio savaitraščio redaktorius dar neseniai įėjo į fondo tarybą ir netgi buvo vienos komisijos pirmininku. Tiesa, net ir jam išėjus iš tarybos narių, jo įtaka skirstant (ir pasiimant) valstybės pinigus nė kiek nesumažėjo. Dar viena reikšmingas šio redaktoriaus privalumas fondo virtuvėje – jis garsėja savo „svariais“ įrodymais apie lietuvių tautos dalyvavimą holokausto nusikaltimuose. Tai irgi didelis pliusas kasmet gaunant niekuo nepasižyminčiam savaitraščiui didelę valstybės paramą.
Savo „motyvuotame“ atsakyme FT pirmininkas taip pat padaro „nuostabų“ atradimą, kad mūsų leidinys „yra pelningas ir įmonė puikiai padengia gamybos kaštus bei gauna pelno“. Tai dar viena nesąmonė! Jeigu taip būtų, tai nereikėtų mums atleidinėti darbuotojus, nereikėtų mažinti laikraščio apimties. Mums teko pristabdyti ir minėto priedo, skirto eurointegracijai, kurios klausimai dabar yra ypač svarbūs tiek rengiantis referendumui Lietuvai stojant į ES, tiek apskritai Lietuvai susiduriant su integracija ir globalizacija, leidybą. Panašu, kad FT pirmininkui, kaip matyti, mūsų valstybės esminiai klausimai visai nesvarbūs, ir jis bevelija vadovautis savo siaurais privačiais grupiniais interesais. Jeigu mes puikiai išsilaikytume, pasitenkintume nesunkiai leisdami savo laikraštį vieną kartą per savaitę (kaip daro visi fondo remiami leidiniai, tiesa, kai kurie ir mėnesį „triūsia“) ir nevargtume be jokių atostogų, neskaičiuodami nei dienų, nei valandų. Jeigu mūsų įmonė puikiai laikytųsi, nereikėtų mums jau planuoti mūsų leidžiamo laikraščio „Kregždutė“ uždarymo. Tad, p. Žvirgždai, nereikėtų tyčiotis iš mūsų sunkaus darbo ir sunkios mūsų padėties.
Siekdamas paslėpti visus negražius darbus išsidalijant valstybės pinigus, fondas niekur viešai nepaskelbia, kurie leidiniai dalyvauja „konkurse“ ir kurie būtent negauna jokios paramos. Taip daroma, kad nuskriaustieji negalėtų sužinoti vieni apie kitus, nesusivienytų ir viešai nepaskelbtų nesąžiningos fondo veiklos. Ir nuo visuomenės, ir nuo „konkurse“ dalyvaujančių leidėjų slepiami ne tik „konkursą“ pralaimėjusiųjų leidinių sąrašai, bet ir visa kita, kas turėtų būti prieinama: ekspertų išvados, nuo kurių faktiškai ir priklauso sprendimas apie paramą, FT posėdžių protokolai, FT narių balsavimų (nors ir labai formaliai pravedamų) rezultatai ir kt. Visi, kas susiduria su fondo virtuve, atsiduria tarsi blogiausiame sovietinių laikų filme, kur viskas yra paslepiama po žyme „visiškai slaptai“, tarsi gyventume KGB klestėjimo laikais. Tuo stebėtis gal ir nevertėtų, nes fonde darbuojasi keletas buvusių (o gal ir esamų) KGB veikėjų. Norint gauti kokias nors žinias iš Spaudos rėmimo fondo, tenka paaukoti daug laiko ir galų gale negauti nieko. Taip fondo administracija tiesiog tyčiojasi iš projektų rengėjų. Tą mums teko ne kartą asmeniškai patirti, kai fondo atsakingi darbuotojai tiesiog tyčiodamiesi apgaudinėdavo, mums paprašius pateikti ekspertų išvadas. Išvis iš fondo gauti kokį nors dokumentą, net ir susijusį su leidėjo parengtu projektu, yra visiškai neįmanoma. Aplink fondą yra sudaryta tokia geležinė siena, tarsi jo dokumentai būtų slaptesni už Valstybės saugumo departamento darbą. Įdomu, kas gi suteikė teisę slėpti bet kokią informaciją apie projektus ir jų įvertinimą? Ar fondo dokumentams kas nors uždėjo grifą „visiškai slaptai“, kaip buvo tik sovietiniais laikais?
Akivaizdžiai matyti, kad fondo veikla yra ir netikrinama, ir nekritikuotina, ir jokiu būdu nebaudžiama. Sprendžiamąją galią skirstant paramą (įvertinant „konkurso“ rezultatus) turi fondo taryba, susidedanti vis beveik iš tų pačių asmenų (kūrybinių organizacijų „įgaliotų“), su visagalinčiu fondo tarybos pirmininku priekyje. Argi galima kalbėti apie kokį nors dabartinio fondo direktoriaus M.Karčiausko ir fondo tarybos pirmininko S.Žvirgždo objektyvumą, jeigu jie įeidavo į vieno leidinio, nuolat gaunančio fondo paramą, redkolegiją, rašydami į jį straipsnius ar pateikdami savo darytas nuotraukas ir gaudami atitinkamą honorarą? Kai prieš porą metų pasiūlėme S.Žvirgždui fondo veiklą aptarti ir padiskutuoti ginčijamais klausimais viešai, per televiziją ar radiją (per kurią jis vienas labai mėgsta kalbėti be oponentų), jis, matyt, išsigandęs ar nesugebėdamas atremti mūsų argumentų, jokio noro ar suinteresuotumo paaiškinti savo ar fondo poziciją nepareiškė. Betarpiškai kalbėtis FT pirmininkas, kaip tikras valdininkas, valdantis didelius valdiškus pinigus, jau buvo atsisakęs. Jo kontoroje veikia savi, o ne valstybės įstatymai.
Ir dar daug ką panašiai būtų galima kalbėti apie fondo virtuvėlę. Bet nuo jo šauniųjų vadų viskas nubėga tarsi vanduo nuo žąsies. Ką padarysi, būdamas menkas žmogelis... Arba, kaip dar sako lietuvių patarlė, šuns balsas į dangų nenueina. Fondo „viršūnėlėse“ (ir ne tik ten) sklando gandai apie „XXI amžių“, kaip „dešinįjį“,„ekstremistinį“, netgi „buržuazinį nacionalistinį“ laikraštį, kurį reikia bausti, bausti ir dar kartą bausti. Bausti visais įmanomais būdais, pirmiausia ir svarbiausia, - pakertant jo finansinę padėtį. Ir, aišku, skleidžiant „autoritetingą“ nuomonę apie laikraščio radikalumą, nepakantumą. Sovietinis mąstymas, deja, gajus ne tik vargstančioje tautoje. Gal kas nors ir įtikės, ir ne tik pasipiktinusi moterėlė parašys laišką į redakciją, bet ir koks kunigas pasakys, kad katalikiškas laikraštis „politikuoja“. Taip stengiamasi „depolitizuoti“ laikraštį ir padaryti jį „nekenksmingą“ šiuo metu valdančiajai partijai. Finansiškai spausdamas „XXI amžių“, priklausomai nuo laikraščio politinės krypties, fondas pažeidžia svarbiausią demokratijos principą – pažiūrų, pasaulėžiūrų, minties, spaudos laisvę.
Daugelį metų sočiai maitindami kai kuriuos išrinktuosius leidinius, o kitiems nesuteikdami jokios, nė minimalios paramos, fondininkai grubiai pažeidžia vieną svarbiausių rinkos ekonomikos reikalavimų - lygios konkurencijos principą. Be jokio sąžinės graužimo duodamas didžiules sumas iš anksto pasirinktiems tiems patiems leidiniams, vos beišsivaduojantiems iš bankroto, fondas sukuria jiems ypatingas šiltadaržio sąlygas, o jokios paramos negaunantys, bet skaitytojų mėgstami leidiniai atsiduria nelygiose, tiesiog vergiškose sąlygose. Ir toji nesąžininga fondo politika tęsiasi ne vienerius metus, nes, kaip pasirodo, niekam valstybėje nerūpi padaryti tvarką fondo veikloje.

Edvardas ŠIUGŽDA

© 2003 "XXI amžius"