Kūrėjas ir rezistentas
A†A Dr. Adolfas Damušis (1908 06 16 – 2003 02 27)

Velionio dr. A.Damušio karstas pirmadienio vakare buvo atvežtas iš Vilniaus ir pastatytas Kaune, Švč. M.Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčioje. Laidotuvių šv. Mišių koncelebracijai antradienio vidurdienį vadovavo arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Dr. A.Damušis palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Prie karsto kalbėjo J.Polikaitis (nuotraukoje), prof. R.Baltrušis, G.Žemkalnis, V.Abraitis ir kiti Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

2003 m. vasario 27 d. Vilniuje, sunkios ligos nuvargintas, mirė dr. Adolfas Damušis, mokslininkas, rezistentas, 1941 m. birželio 23 d. Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo deklaracijos signataras, Laikinosios Lietuvos vyriausybės ministras, nacių politinis kalinys, Ateitininkų, Lietuvių fronto bei kitų organizacijų darbuotojas ir vadovas, „Dainavos“ jaunimo stovyklos įkūrėjas.
1934 metais Vytauto Didžiojo universitete baigė cheminės technologijos mokslus ir buvo pakviestas dirbti Chemijos katedros vedėjo prof. P.Butkevičiaus asistentu. Specialybės studijas tęsė Vokietijoje ir 1940 metais, VDU apgynęs disertaciją „Aliuminio geležies deginių įtaka į portlandcemento susitraukimą“, gavo inžinerijos daktaro laipsnį. Atlikęs kruopščius tyrinėjimus ir apskaičiavimus, parengė cemento gamybos Lietuvoje projektą.
1947 metais su šeima atvyksta Amerikon. Ir čia Adolfas pramonės tyrimų laboratorijoje pasižymi profesiniu kūrybiškumu: parašė daug mokslinių studijų ir užpatentavo per 20 technologinių išradimų.
Tyrimai laboratorijose nebuvo tik pragyvenimo šaltinis, bet ir kūrybinis darbas, teikęs mokslininkui dvasinį pasitenkinimą. Gal kam atrodys ir keista, bet A.Damušis tiksliųjų mokslų kūrybą siejo su idealizmu ir tarnyba savo tautai. Jau 1958 metais „Į Laisvę“ žurnale, supažindinęs skaitytojus su nepriklausomos Lietuvos tiksliųjų mokslų ir pramonės pažanga, jis prognozavo augimo sąlygas išsilaisvinusioje Lietuvoje. Jau tada jis numatė atominės energijos panaudojimą pramonei vystyti. Iš konkrečių pramonės šakų palankias augimui sąlygas jis numatė azotinių medžiagų gamybai, ypač azotinių trąšų, taip pat statybos medžiagų gamybai ir toms šakoms, kurios naudoja žemės ūkio produktus kaip žaliavą, vaistažolių pramonei ir t.t. Kaip dabar matome, A.Damušis neklydo.
Bet jaunas mokslininkas vien prognozėmis tąsyk nesitenkino. Jis kreipė žvilgsnį ir į idealistinę plotmę. Jis sakė: Kaip visuomenėje, taip ir studijuojančiame jaunime reikia ugdyti šventą supratimą, kad šalia tiksliųjų mokslų būtinai reikia idealizmo ir aukos dvasios, pašvenčiant įgytas žinias aukštesniam tikslui.
Visuomeninė veikla…
Visuomeniškai A.Damušis Nepriklausomybės laikais daugiausia reiškėsi tarp ateitininkų. Studentus technikus suorganizavo į „Grandies“ korporaciją, vadovavo moksleivių ir studentų sąjungoms. Šiai organizacijai buvo nepalankus tautininkų režimas, tad jį kelis kartus areštavo, kalino ir trėmė. Neištikimybės tautai ir valstybei pretekstu neįsileido į Karo mokyklą. Kartą, atsakydamas į klausimą, kaip į neramų ateitininką žiūrėjo kairiop pakrypę Technikos fakulteto dėstytojai, dr. A.Damušis atskleidė porą praeities detalių: Kai grįžau iš Varnių koncentracijos stovyklos, pasikvietė Chemijos katedros vedėjas prof.Butkevičius ir pranešė, kad norįs mane kviesti savo asistentu. Kai švietimo ministeris, kaip baustam trėmimu, man nutraukė vėl universiteto skirtą stipendiją, pasikvietė pas save universiteto rektorius prof.Vincas Čepinskis ir paskyrė stipendiją iš profesorių fondo. Jis mane su simpatija vadindavo revoliucionieriumi.
Ano meto režimo sprendimų klaidingumą parodė vėlesni įvykiai. Be karo mokyklos A.Damušis tapo vienu pagrindinių 1941 metų sukilimo vadų, o ištikimybę tautai ir valstybei paliudijo antibolševikinėje ir antinacinėje rezistencijoje ir nacių kalėjimuose.
Visuomeninės veiklos ir darbo su jaunimu dirvonų A.Damušis neapleido nei atsidūręs Vokietijoje, nei atvykęs į Ameriką.
… ir rezistencija
Rusams okupavus Lietuvą, kovą už laisvę dr. A.Damušis iškėlė į pirmą asmeninės veiklos vietą. Į pogrindžio veiklą jaunasis universiteto docentas įsitraukė 1940 metų spalio mėnesį ir jai besąlygiškai skyrė savo aukštą profesinį pasirengimą, autoritetą, tautinį idealizmą ir blaivų praktiškumą. Tai labai brangios rezistencijos vado savybės.
Pirmąją vokiečių ir sovietų karo dieną 1941 metais, prasidėjus sukilimui, dr. A.Damušis su plk. Juozu Vėbra ir Leonu Prapuoleniu pasirašo Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo deklaraciją ir, dar sovietų kariuomenei esant Kaune, per Kauno radiją birželio 23 dieną keliomis kalbomis ją paskelbia. Į Laikinąją vyriausybę A.Damušis įeina kaip pramonės ministras. Laikinosios vyriausybės veiklą sustabdžius, A.Damušis nueina į antinacinės rezistencijos pogrindį. Čia jis tampa vienu iš vadų, kaip Lietuvių fronto atstovas dalyvauja kuriant Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą ir eina vicepirmininko pareigas. Už šią veiklą jis patenka į Vokietijos kalėjimus, iš kur jį išvadavo Vokietiją okupavusi amerikiečių kariuomenė. Lietuva tada jau buvo komunistų reokupuota, taip jis liko tremtiniu Vakaruose.
Vakarų tremtyje
Vokietijoje su šeima apsigyveno pabėgėlių stovykloje Kemptene, buvo lietuvių gimnazijos direktorius, vadovavo Ateitininkų federacijos tremtyje atkūrimui ir buvo išrinktas federacijos vyriausiuoju vadu. Persikėlęs į JAV, dr. A.Damušis liko ištikimas sau: koncentravosi į technologijos mokslų pažangą ir reikšmingų lietuviškų uždavinių vykdymą. Dalyvavo lietuviškoje veikloje, jį matome tarp kelių organizacijų vadovų: buvo Ateitininkų federacijos vyriausiasis vadas ir tarybos pirmininkas, Lietuvių fronto bičiulių vyr. tarybos pirmininkas, Amerikos lietuvių Romos katalikų federacijos pirmininkas, Lietuvių katalikų akademijos narys – mokslininkas, Lietuvių enciklopedijos Cheminės technologijos skyriaus redaktorius, „Dainavos“ jaunimo stovyklos įkūrėjas, spaudos bendradarbis. Daug kas žino apie LF bičiulių ideologų parengtą leidinį „Į pilnutinę demokratiją“, bet nedaug kas žino, kad dr.A.Damušis tuos svarstymus 1978 metais papildė socialinių klausimų svarstymais, pavadintais „Credo“.
Yra vadų, vertinančių tik tuos darbus, kuriems patys vadovauja. Ne toks buvo A.Damušis, jis vertino ir rėmė visus didžiuosius išeivijos užmojus, kaip Lietuvių bendruomenės kūrimą, Rezoliucijai remti komitetą, Lietuvių fondą, Lietuvių enciklopediją, Amerikos baltų laisvės lygą, JAV-Baltijos fondą, BALF’ą ir kt. Kai Amerikoje prasidėjo vadinamojo karo nusikaltėlių medžioklė, A.Damušis išėjo ginti tų, kurie, jo nuomone, buvo nekalti. Jis vienas pats atliko didelį darbą liudijimais teismuose, surinkta medžiaga ir pasiūlytomis idėjomis.
Ir vėl tėvynėje
1997 metais Adolfas ir Jadvyga Damušiai nuolat gyventi grįžo į Lietuvą. Jadvyga – jo viso gyvenimo rezistencinių ir visuomeninių darbų partnerė. Grįžęs jis išsitarė: Esame praėję ugnį ir vandenį. Išlikome. Ir tie, kurie išlikome, galime susiburti ir statyti savo kraštą. O tauta gali keistis. Ir keisis į gerą pusę.
Nepriklausomoje Lietuvoje prieš karą ir Vakaruose, dr. Juozo Girniaus žodžiais tariant, „ne jis troško vadovauti, o kiti troško jį savo priešakyje turėti. Patys žmonės ieškojo dr. A.Damušio vadovybės“. Vertinga ta visuomenė, kuri dr. A.Damušio tipo vadų ieško, ir laiminga, kai tokių vadų gali rasti. Bet kas nutiko dr.A.Damušiui, kuris visą gyvenimą reiškėsi mokslo, visuomeninės veiklos ir jaunimo auklėjimo srityse, o rezistencija buvo tapusi visų tos veikos sričių jungiamąja grandimi? Grįžusį jį Lietuvoje mylėjo ateitininkiškas jaunimas, gerbė ir dėmesį rodė buvę partizanai, 1941 metų sukilėliai, tremtiniai. O Lietuvos politinis ir akademinis elitas jo išmintimi ir patirtimi nesidomėjo. Bet gyvenimo užgrūdintas rezistentas ir kovotojas prieš bet kokią netiesą nenusivylė Lietuva ir apie grįžimą į Ameriką negalvojo. Intelektualinę veiklą tęsė rengdamas knygą „Lithuania against Soviet and Nazi Agression“ ir lietuvišką jos laidą, tvarkydamas labai turtingą savo archyvą, dalyvaudamas visuomeniniame ir kultūriniame Lietuvos gyvenime. Iškeliaudamas anapus mūsų laiko, dr. A.Damušis turėjo jaustis laimingas, šiapus mūsų laiko palikęs jo darbą tęsiančius savo vaikus - diplomatę Gintę, mokslininką Vytenį ir matematiką Saulių.
Savo darbais dr.Adolfas Damušis įsiamžino Lietuvos istorijoje.

Juozas KOJELIS
Santa Monika, Kalifornija, JAV

© 2003 "XXI amžius"