XXI amžius

Kas yra šventė?

Visokių mums kyla minčių ir apie daug ką norime kalbėtis. “XXI amžiuje” (Nr. 16) vienas autorius klausė: Ar dera katalikams švęsti Užgavėnes?
Taip nereikėtų klausti, nes niekas jų nešvenčia paprasčiausiai todėl, kad jos nėra šventė.
Šventės pagrindas būna džiugus įvykis, kurį prisimindami, pasitikdami ar minėdami žmonės linksminasi. O kartais net nesilinksmina, bet vis tiek būna šventė, nes džiugus įvykis minimas. Pasilinksminimas nebūtinas, o linksmumo priežastis būtina. Tai yra šventė.
Prisiminkime šventes, tarkim, Velykų. Pagrindas šventei yra Kristaus Prisikėlimas. Pasilinksminimas gali būti arba nebūti. Margučius galima marginti ar nemarginti, ridenti ar neridenti, o šventė vis tiek yra.
Kai kas bando sutapatinti šventę tik su pasilinksminimu, bet tai yra netiesa. Šventei visada būna priežastis.
Užgavėnės yra tik pasilinksminimas, o priežasties kaip ir nėra. Žinome tokią tarytum priežastį: žmonės žino, kad bus ilgas metas, kai pasilinksminimai draudžiami, tad sumanė tą paskutinę dieną “atsilinksminti”. Ir atsivalgyti, nes imtasi valgyti 12 kartų per dieną, ir vis blynų, vis riebiai, tarsi galėtų septynių savaičių laikotarpiui privalgyti.
Toks buvo šitų pasilinksminimų pagrindimas. Religine prasme ji yra niekinė. (Ką – nuodėmių paskubėti pridaryti, kad per Gavėnią būtų už ką atgailauti?) Tokia niekinė, o kai kuriuose kraštuose ir padorumo ribas peržengianti, ji kai kur buvo net Bažnyčios draudžiama ar peikiama. Lietuvoje ji turbūt neperžengė padorumo ribų, todėl sau ir gyvavo kaip gana kūrybingas žmonių gyvenimo pasiįvairinimas. Gali ir dabar tokia nedraudžiama pasilikti, tik nereikia jos vadinti švente.
Sovietai ne iš karto įžiūrėjo jos menką ryšį su religija ir net tam tikrą antireligiškumą. Antrinis ryšys yra, nes žmonių noras paskutinę dieną pasilinksminti reiškė pripažinimą, kad visą Gavėnią negalės linksmintis, tai ir Bažnyčios įsakymų paisymą – jeigu jų nepaisytų, neužlaikytų Gavėnios, tai ir tos paskutinės dienos nebūtų.
O jos antireligiškumas yra kai kur padorumo peržengimas, skubėjimas pabūti nuodėmingiems ir atgailos laikotarpio neįvertinimas – tas laikotarpis religingam žmogui yra džiaugsmas. Nedžiaugsmas rodo, kad trūksta religingumo.
Vėliau sovietai perprato antireligiškumą ir Užgavėnes ne tik pradėjo leisti, bet ir populiarinti. Tęsiasi ir dabar tas sovietinis ateizmas ir šio pasilinksminimo sureikšminimas, švente jo vadinimas. Iš tikro yra tik šiaip sau nedraudžiamas pasilinksminimas ir juo gali likti, nes ir tradicija yra virtęs. Katalikams ir nekatalikams nei draustinas, nei privalomas. Toks liaudies folkloras.
Tiesa, dabar privalomos Gavėnios jau kaip ir neliko. Nors skelbiama, kad yra, bet paisoma per mažai. Ir šitą nepaisymą naujieji ateistai labai skatina ir nuo pat Pelenų dienos, taigi tuoj po Užgavėnių ima švęsti Velykas. Šiaip taip per prievartą stabtelima su linksmybėmis Didįjį Penktadienį, bet ir tą jau norisi iš visų pusių apkarpyti, kad nė vieną dieną nereikėtų galvoti apie kančią.
Duonos ir žaislų, - atsimename, kas taip pageidavo. Dabar duonos trūkumas jau užmirštas, ir žmonės šaukia : žaislų ir žaislų! Visada žaislų. Per Užgavėnes, Gavėnią, Velykas, visas šventas ir nešventas dienas. O kai žaislai pasidaro beverčiai, užgožia kančia, nuo kurios slėptasi už tų pačių žaislų – tada prasideda savižudybės. Ir žaislais, ir jomis pirmaujame.

Gražina TRIMAKAITĖ
Marijampolė