Šventasis Sostas ir Lietuva: pasakojimas tęsiasi

(Tęsinys. Pradžia Nr. 19)

Kovo 4 dieną Vilniaus universitete vyko mokslinė konferencija, skirta Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto diplomatinių santykių 80-mečiui bei pirmojo konkordato tarp Lietuvos ir Vatikano 75-mečiui paminėti. Pirmoje konferencijos dalyje apžvelgti sudėtingi Lietuvos santykiai su Apaštalų Sostu nuo pirmųjų žinių, pasiekusių Romą Lietuvos istorijos aušroje, iki XX a. pradžios, kai po ilgų šimtmečių išsipildė tikinčiųjų svajonė turėti Lietuvos bažnytinę provinciją, tiesiogiai pavaldžią Popiežiui, bei užmegzti oficialūs diplomatiniai santykiai tarp dviejų valstybių.

Ką Vatikanas žinojo apie Lietuvą?

Pranešimą “Ką XX a. pradžioje Vatikanas žinojo apie Lietuvą?” skaitęs istorikas dr.Algimantas Katilius į iškeltą klausimą atsakė trumpai: mažai žinojo. A.Katilius pabandė nušviesti, kodėl XX a. pradžioje susidarė tokia padėtis, kad Vatikanui Lietuva buvo nežinoma žemė, bei ką lietuviai darė, formuodami savo šalies įvaizdį Romoje.
A.Katilius darė išvadą, kad iki XX a. trečiojo dešimtmečio pradžios tarp Lietuvos ir Vatikano nebuvo tiesioginių santykių arba Lietuva ir Vatikanas kaip tokie nebuvo subjektai tuose santykiuose. Pagrindinė tokios padėties priežastis, kad nuo pat krikšto nebuvo įsteigta atskira Lietuvos bažnytinė provincija, o Vilniaus ir Žemaičių vyskupijos kaip sufraganinės ilgus šimtmečius priklausė Gniezno arkivyskupijai. Po Lietuvos ir Lenkijos padalijimo, Rusijos politinės valdžios iniciatyva Vilniaus ir Žemaičių vyskupijos priskirtos naujai sukurtai Mogiliovo arkivyskupijai. 1818 metais Lenkijoje įsteigta Seinų vyskupija, subordinuota Varšuvos arkivyskupijai. Tokiu būdu lietuvių gyvenamos vyskupijos per visą XIX amžių priklausė dviem bažnytinėms provincijoms – Mogiliovo, arba faktiškai Sankt Peterburgo, ir Varšuvos. Toje XIX amžiaus politinėje situacijoje apie Lietuvos bažnytinę provinciją negalėjo būti ir kalbos. Be to, Rusijos imperijoje buvo nustatyta tvarka, kad bet kokie santykiai su Vatikanu galėjo būti palaikomi tik per civilinės valdžios institucijas. Taigi Šventasis Sostas XIX amžiuje neturėjo jokių galimybių palaikyti tiesioginių ryšių su visų trijų lietuviškų vyskupijų hierarchais, nes Lietuva nebuvo subjektas, darė išvadą A.Katilius. Tai paaiškina, kodėl XX a. pradžioje Vatikanas mažai žinojo apie Lietuvą.
Pasak pranešėjo, daug lėmė ir subjektyvūs veiksniai. Vatikano institucijose stiprias pozicijas turėjo lenkai. Ši aplinkybė, istoriko nuomone, nebuvo blogas dalykas. Blogybė buvo tai, kad lenkams buvo sunku suprasti besiklostančią situaciją, t.y. jie nepripažino aplinkybės, kad lietuviai turi teisę veikti savarankiškai ir atstovauti savo tautos interesams. Bet koks lietuvių savimonės žingsnis buvo nepageidaujamas.
A.Katilius pasakojo, kokiais būdais lietuviai Vatikano institucijose bandė save atskirti nuo lenkų, megzti betarpiškus ryšius su Roma. Istorikas pateikė to meto prisiminimų, kaip Romoje studijuojantys lietuvių dvasininkai privačiai aiškino, kad lietuvių kalba nėra lenkų kalbos tarmė, priminė žinomus faktus apie lietuvių tautinio atgimimo veikėjų pastangas atkreipti Šventojo Sosto dėmesį dėl lietuviams daromų skriaudų bei lietuvių kalbos persekiojimo Vilnijos krašto bažnyčiose, paminėjo 1908 metų Šv.Kazimiero bažnyčios draugijos atstovo P.Januševičiaus ir 170 lietuvių maldininkų apsilankymą pas Popiežių ir kt.
A.Katilius atidavė pagarbą ir lietuvių reikalų sargyboje prie Vatikano budėjusiam Romos Šv.Stanislovo bažnyčios prie Rusijos ambasados klebonui kanauninkui Kazimierui Prapuoleniui, veikusiam ir tarp Šventojo Sosto klerkų, ir tarp Rusijos diplomatų.

Kan. K.Prapuolenio neoficiali diplomatija

Apie Vatikano ir Lietuvos santykius Pirmojo pasaulinio karo metais pranešimą skaitęs istorikas dr.Juozas Skirius taip pat negalėjo apeiti neeilinės kan.K.Prapuolenio asmenybės ir jo veiklos Katalikų Bažnyčios širdyje. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse į Romą atvykęs kan. K.Prapuolenis, lietuvių veikėjams rekomendavus, caro valdžios buvo paskirtas Šv.Stanislovo bažnyčios prie Rusijos ambasados Vatikane klebonu. Tačiau jis atvyko ne tik kaip oficialus Rusijos valstybės tarnautojas, bet ir kaip neoficialus Lietuvos Katalikų Bažnyčios reikalų gynėjas, sakė J.Skirius. Vienas pagrindinių jam keliamų uždavinių, Martyno Yčo, tuo metu Rusijos Dūmos deputato, žodžiais tariant,- Vatikane ir tarp aukštų Romos dvasininkų “įsigyti pažinčių, kad galėtų žodžiu paaiškinti dalyko esmę ir pavaizduoti lenkininkų veiksmus prie Vatikano”.
Praktiškai kan. K.Prapuolenis tapo neoficialiu lietuvių kunigų atstovu prie Šventojo Sosto, ir, pasitaikius progai, aiškino lenkų Bažnyčios veiklos Lietuvoje padarinius, žalingus lietuvių tautai. Su jo veikla prasidėjo neformalūs santykiai su Vatikano administracija. Kan. K.Prapuolenio veiklai labai trukdė lenkiškos Bažnyčios atstovai, turėję tvirtas pozicijas prie Šventojo Sosto, nes į jų nuomonę įsiklausydavo Vatikano administracijos tarnautojai.
Taigi pirmiausia reikėjo susirasti draugų ir globėjų. Anot J.Skiriaus, savo išsilavinimo, kultūros, nuoširdumo ir sugebėjimo bendrauti dėka kan. K.Prapuoleniui palaipsniui pavyko patraukti į savo pusę daugelio aukštų dvasininkų ir diplomatų dėmesį. Pelnęs vieno kardinolo palankumą, kanauninkas pradėjo gauti pakvietimus į įvairius priėmimus, visuomet dalyvavo Rusijos ambasados Vatikane renginiuose. Išnaudodamas šias progas, pokalbiuose su aukštais dvasininkais jis pasakodavo ir aiškindavo apie sunkią Lietuvos padėtį, stengėsi kuo geriau atlikti lietuvių kunigų jam patikėtą misiją.
Aprašydamas savo pirmuosius vizitus laiške prelatui Aleksandrui Dambrauskui-Jakštui kan. K.Prapuolenis pastebėjo, kad italai, nors išmintingi žmonės, į lietuvių klausimą žiūri lenkų akimis, tačiau “faktais lengva juos įtikinti”. Tai geriausia buvo galima padaryti ne tik pokalbiuose, bet ir per spaudą. 1913-1918 metais kan. K.Prapuolenis nuolat rašė į įvairius Italijos leidinius. Savo dienoraštyje jis užfiksavo 112 tokių straipsnių. JAV lietuvių katalikiškos pakraipos laikraštis “Darbininkas” 1919-aisiais tvirtino, kad niekur taip plačiai apie Lietuvą nebuvo rašoma kaip Italijos spaudoje, ir tai beveik išimtinai kan. K.Prapuolenio dėka.
Buvo ir trukdžių. Pirmiausia iškilo finansinės problemos, nes už publikacijas redaktoriams reikėjo mokėti. Dalį lėšų kan. K.Prapuolenis gaudavo iš JAV lietuvių, kitą dalį dengdavo savo pinigais. Už klebonavimą jis gaudavo 60 lirų per mėnesį, o redakcijoms kai kada per mėnesį prisieidavo mokėti ir po 100 lirų, tuo tarpu pragyventi Romoje tuo metu per mėnesį reikėjo daugiau kaip 200 lirų. Taigi kan. K.Prapuoleniui reikėjo labai suktis ieškant papildomų pinigų, pasakojo J.Skirius.
Antra kliūtis - tokioms publikacijoms nepritarė kai kurie aukšti Kurijos valdininkai, turėję ryšių su lenkų Bažnyčios atstovais. 1916 metų vasarį vieno Italijos laikraščio redaktorius pasiguodė kan. K.Prapuoleniui, kad Vatikano administracija nepageidauja straipsnio apie Lietuvą ir lietuvių reikalus, nes, kaip buvo paaiškinta, “dabar ne laikas nacionalinėms peštynėms”.
J.Skiriaus nuomone, iš dalies galima suprasti Vatikano administraciją, kuri priėmė kan. K.Prapuolenio veiklą kaip bandymą per tautinius prieštaravimus ardyti nusistovėjusią bažnytinę tvarką Lenkijos ir Lietuvos teritorijoje. Tuo labiau kad vyko karas, kuris apsunkino bet kokias galimas reformas.
Aktyvi kan. K.Prapuolenio diplomatinė veikla Romoje buvo sukėlusi nemažą lenkų dvasininkų pyktį. Lenkai ne kartą mėgino nušalinti kanauninką nuo Šv.Stanislovo bažnyčios klebono pareigų. Tačiau šios pastangos nuėjusios perniek, nes kan. K.Prapuolenis turėjo tvirtą užnugarį Rusijos ambasadoje.

Lietuvos diena

Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse Lietuva iš esmės buvo tik geografinis vienetas, tauta su savo atstovais, per kuriuos Vatikane išdėstomos moralinės, religinės, vėliau politinės aspiracijos, sakė J.Skirius. Antra, ir Vatikano administracijos tarnautojai bendravo su lietuvių atstovais kaip su Rusijos imperijos vieno katalikiško regiono atstovais, nesistengdami iki tam tikro laiko matyti skirtumo tarp lenkų ir lietuvių katalikų. J.Skirius pabrėžė, kad lietuvių santykiai su Vatikano administracija turėjo specifinį pobūdį. Kuriją pirmiausia reikėjo įtikinti, kad lietuvių ir lenkų tautos yra skirtingos, ir tuo pagrindu išgauti Lietuvos Katalikų Bažnyčiai savarankiškumą, t.y. atskirą bažnytinę administraciją arba provinciją, nepriklausomą nuo Lenkijos Bažnyčios ar lenkų arkivyskupų.
XX a. pradžioje lietuvių tautiniam judėjimui kaip priešiškas iškilo ne tiek rusifikacijos, kiek polonizacijos pavojus, kuris labai reiškėsi ir Bažnyčioje. Pamaldos vyko lenkų kalba, Bažnyčios vadovybė buvo lenkiška ar prolenkiška, jauni lietuvių kunigai buvo rengiami lenkų seminarijose ir pan. Tokia padėtis jaudino lietuviškosios visuomenės atstovus.
Nuo 1916 metų kontaktai tarp Vatikano administracijos ir lietuvių atstovų padažnėjo. Vis daugiau pradėjo atvykti lietuvių veikėjų, kuriems pavykdavo gauti net audienciją pas Popiežių. Tai rodo, kad Vatikano atstovų požiūris į lietuvių pageidavimus po truputį keitėsi naudinga Lietuvos visuomenei linkme, sakė J.Skirius. Tam įtakos galėjo turėti ir tai, kad Vakaruose gyvenantys lietuvių veikėjai, tarp jų ypač daug kunigų, jau 1916-aisiais oficialiai skelbė nepriklausomos Lietuvos valstybės viziją. Be to, Šventojo Sosto sluoksniuose buvo bijomasi, kad Lietuvos gyventojai nepasiduotų kaizerinės okupacinės valdžios spaudimui priimti protestantizmą, teigė J.Skirius. Jo nuomone, anksčiau ar vėliau turėjo atsirasti bendri Vatikano administracijos ir lietuvių veikėjų sąlyčio taškai ir jų pagrindu pradėti derinti interesai.
Kaip tik tuo metu iškilo Lietuvių dienos klausimas. Tokios dienos idėja tarp lietuvių veikėjų formavosi 1915-1916 metų laikotarpiu, iškilus poreikiui šelpti nuo karo nukentėjusiuosius. Idėjos esmė – pasiekti, kad Popiežius pasaulio katalikiškose bažnyčiose paskelbtų dieną (kaip skyrė Airijai, Belgijai ir Lenkijai), per kurią būtų renkamos aukos lietuvių tautai.
Be to, lietuvių politiniai veikėjai Lietuvių dienoje įžvelgė ir kitokią naudą. Jie manė, kad, be finansinės paramos, Lietuvių diena duos ir moralinę, t.y. pasauliui primins užmirštą Lietuvą, o kartu sustiprins ir tikėjimą Lietuvoje. Kaip tik ši paskutinė mintis labiausiai turėjo tikti Šventajam Sostui.
Anot J.Skiriaus, pirmasis Lietuvių diena susirūpino Juozas Gabrys, kuris 1916 m. kovo 2 d. kreipėsi į Popiežių, pristatydamas Lietuvą kaip smarkiai nukentėjusį nuo karo kraštą ir prašydamas paskelbti aukų rinkimą visose katalikiškose bažnyčiose. Jau kovo 14 dieną J.Gabrys gavo Vatikano Ypatingųjų reikalų kongregacijos atsakymą, kuriame pabrėžta, kad Šventasis Tėvas, kurio “širdis yra sujaudinta jūsų tautos kančiomis”, teikėsi nuspręsti ateiti į pagalbą. Tačiau apie konkrečią pagalbą nieko aiškaus laiške nebuvo pasakyta, ir svarbiausia, nieko nepasakyta apie Lietuvių dienos paskyrimą. Bet vien atsakymas iš Vatikano buvo geras ženklas, rodantis, kad lietuvių veikėjams reikia suaktyvinti savo veiklą šią kryptimi. Tad Lietuvių dienos reikalu į Vatikaną audiencijos pas Popiežių buvo atvykęs ne vienas lietuvių veikėjas.
Vis dėlto Lietuvių dienos paskelbimo klausimas buvo sprendžiamas gana sunkiai. Vatikano administracija vis pabrėždavo, kad ir lietuviai buvo sušelpti aukomis, kurias gavo per Lenkų dieną. Reikėjo įrodinėti, kad taip nebuvo. Nelengvai sekėsi išgauti ir lietuvių vyskupų parašus kreipimesi į Popiežių. Kaip žinome, pagaliau Lietuvių diena buvo paskelbta. Pats popiežius kaip pradinę auką jai paaukojo 20 tūkst. frankų.
Be surinktų aukų, anot J.Skiriaus, Lietuvių diena buvo svarbi pirmiausia politiniu propagandiniu požiūriu. Jos paskelbimas leido oficialiai pasaulyje iškelti Lietuvos vardą ir parodyti, kad Lietuva nėra Lenkijos sudėtinė dalis. Be to, tai buvo pirmas Katalikų Bažnyčios pripažinimas, jog lietuviai, kaip ir lenkai, turi teisę turėti savo teritorinį ir politinį vienetą.

(Bus daugiau)

Arvydas JOCKUS

© 2003 "XXI amžius"