Pirmasis puslapis
Aktualijos
Lietuva
Ora et labora
Krikščionybė ir pasaulis
Katalikų bendruomenėse
Nuomonės

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Šventasis Sostas ir Lietuva: pasakojimas tęsiasi

(Tęsinys. Pradžia Nr. 19)

Kovo 4 dieną Vilniaus universitete vyko mokslinė konferencija, skirta Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto diplomatinių santykių 80-mečiui bei pirmojo konkordato tarp Lietuvos ir Vatikano 75-mečiui paminėti. Pirmoje konferencijos dalyje apžvelgti sudėtingi Lietuvos santykiai su Apaštalų Sostu nuo pirmųjų žinių, pasiekusių Romą Lietuvos istorijos aušroje, iki XX a. pradžios, kai po ilgų šimtmečių išsipildė tikinčiųjų svajonė turėti Lietuvos bažnytinę provinciją, tiesiogiai pavaldžią Popiežiui, bei užmegzti oficialūs diplomatiniai santykiai tarp dviejų valstybių.

Ką Vatikanas žinojo apie Lietuvą?

Pranešimą “Ką XX a. pradžioje Vatikanas žinojo apie Lietuvą?” skaitęs istorikas dr.Algimantas Katilius į iškeltą klausimą atsakė trumpai: mažai žinojo. A.Katilius pabandė nušviesti, kodėl XX a. pradžioje susidarė tokia padėtis, kad Vatikanui Lietuva buvo nežinoma žemė, bei ką lietuviai darė, formuodami savo šalies įvaizdį Romoje.

Nepradėkime vergauti stabams
Pamokslas, pasakytas Vilniaus Arkikatedroje Bazilikoje kovo 2 dieną

Šios dienos Šventojo Rašto skaitinyje girdėjome nuostabius Dievo meilės žodžius: “Aš vesiu savo tautą į dykumą ir piršiuos jos širdžiai”.
Kodėl Dievas vedasi savo tautą į dykumą? Dykuma yra vieta, kurioje negali reikštis žmogaus sugebėjimas pačiam susikurti sau gyvenimą, nes tam nėra jokių priemonių. Belieka tik vienu Dievu tikėti ir juo besąlygiškai pasitikėti.
Dievo tautos istorija mus moko, kad tai sunkus uždavinys. Nors Viešpats jai sako: “Sutuoksiu tave su savimi dėl ištikimybės: tada tu suprasi, jog aš esu Viešpats”, tačiau būtent ištikimybės stokojo Dievo tauta tyruose. Jai atsibodo Dievo teikiamas maistas, ji susižavėjo ir nusiliedino auksinį veršį, ji burbėjo ir priekaištavo Viešpačiui gailėdama paliktų puodų su mėsa, kurie kvepėjo skaniau už laisvę ir ištikimybę. Kodėl žmogui sunku gyventi santuokoje su Dievu?
Jau pirmieji žmonės, velnio gundomi, panūdo susilyginti su Dievu ir savo laisvę panaudojo bandydami patenkinti smalsumą ir išdidumą. Už tai jie prarado ryšį su Dievu.
Nors nuo pirmųjų tėvų mus skiria be galo ilgas laiko tarpas, tačiau atrodo, kad žmogaus sąmonė nedaug tepakito. Tik dykumų lieka vis mažiau ir mažiau, todėl ir ieško modernus žmogus naujų susitikimo su Dievu vietų.
Vieni statosi miške piramides, kiti giriasi Jėzaus rankų galia, dar kiti ieško Dievo pėdsakų tyrinėdami ypatingo vandens struktūras.

Knygnešystės gadynę prisimenant

Kareiviai aname kare buvo visa lietuvių tauta, o karžygiai – tie, kurie dėl to karo nukentėjo.

Prof. Vaclovas BIRŽIŠKA

Kas gi toji knygnešystės gadynė, kurią mūsų tauta su ypatinga pagarba prisimena? Norint atsakyti į šį klausimą, reikia išsiaiškinti priežastis, sąlygojusias knygnešystės fenomeno – kultūrinio, pilietinio ir politinio – atsiradimą bei knygnešystės gadynės reikšmę tautos istorijoje.
Po trečiojo Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimo 1795 metais lietuvių etninės žemės atiteko carinei Rusijai. Rusijos nacionalinė politika visada buvo agresyvi, tokia ji išliko ir mūsų dienomis – kraujuojančios Čečėnijos pavyzdys tą patvirtina. Patekus carinės imperijos priklausomybėn, Lietuva buvo pavadinta imperijos Šiaurės vakarų sritimi, kurią valdyti buvo pavesta Vilniaus generalgubernatoriui. 1864 m. gegužės 19 d. pati reakcingiausia carinės administracijos institucija – Vakarų komitetas, dirbęs Peterburge, savo nutarimu oficialiai Lietuvą pripažino nuo seno esant rusų žeme. Šis sprendimas motyvuotas tuo, kad LDK raštvedyba buvo vedama gudų kalba. Strateginis carinės administracijos politikos tikslas buvo kolonizuoti Lietuvą, surusinti ir supravoslavinti mūsų tautą, ir tokiu būdu lietuvių gyvenamas žemes paversti „iskonno russkimi“. Tam tikslui pasiekti rimta kliūtimi buvo Vilniaus universitetas, kuriame nuo Vyriausiosios Vilniaus mokyklos laikų buvo gyva antirusiška dvasia (universiteto statusą šiai mokyklai 1803 m. balandžio 16 d. suteikė caras Aleksandras I). Nors universitete buvo dėstoma lotynų, prancūzų, lenkų, vėliau ir rusų kalbomis, tarp profesorių ir studentų buvo gyva LDK laikų dvasia, idealizavusi didingą Lietuvos praeitį. Universiteto auklėtiniai, tapę žymiais rašytojais, poetais, visuomenės veikėjais, savo kūryboje skleidė meilę Lietuvai, jos didingai praeičiai, garbingai lietuvių tautos istorijai. Iš mūsų tautiečių paminėtini S.Daukantas, M.Valančius, S.Stanevičius, K.Nezabitauskis, J.Pliateris ir kt. Vilniaus universitetą yra baigę ir didieji lenkų poetai bei rašytojai A.Mickevičius, J.Slovackis, J.Kraševskis ir kt. Jie lietuvių kalbos nemokėjo, rašė lenkiškai, laikė save „gente Lituani, natione Poloni“. Visi jie daug rašė apie mūsų tautos praeitį, jų kūryboje Lietuvos vardas minimas su ypatinga pagarba.