XXI amžius

Nepradėkime vergauti stabams
Pamokslas, pasakytas Vilniaus Arkikatedroje Bazilikoje kovo 2 dieną

Šios dienos Šventojo Rašto skaitinyje girdėjome nuostabius Dievo meilės žodžius: “Aš vesiu savo tautą į dykumą ir piršiuos jos širdžiai”.
Kodėl Dievas vedasi savo tautą į dykumą? Dykuma yra vieta, kurioje negali reikštis žmogaus sugebėjimas pačiam susikurti sau gyvenimą, nes tam nėra jokių priemonių. Belieka tik vienu Dievu tikėti ir juo besąlygiškai pasitikėti.
Dievo tautos istorija mus moko, kad tai sunkus uždavinys. Nors Viešpats jai sako: “Sutuoksiu tave su savimi dėl ištikimybės: tada tu suprasi, jog aš esu Viešpats”, tačiau būtent ištikimybės stokojo Dievo tauta tyruose. Jai atsibodo Dievo teikiamas maistas, ji susižavėjo ir nusiliedino auksinį veršį, ji burbėjo ir priekaištavo Viešpačiui gailėdama paliktų puodų su mėsa, kurie kvepėjo skaniau už laisvę ir ištikimybę. Kodėl žmogui sunku gyventi santuokoje su Dievu?
Jau pirmieji žmonės, velnio gundomi, panūdo susilyginti su Dievu ir savo laisvę panaudojo bandydami patenkinti smalsumą ir išdidumą. Už tai jie prarado ryšį su Dievu.
Nors nuo pirmųjų tėvų mus skiria be galo ilgas laiko tarpas, tačiau atrodo, kad žmogaus sąmonė nedaug tepakito. Tik dykumų lieka vis mažiau ir mažiau, todėl ir ieško modernus žmogus naujų susitikimo su Dievu vietų.
Vieni statosi miške piramides, kiti giriasi Jėzaus rankų galia, dar kiti ieško Dievo pėdsakų tyrinėdami ypatingo vandens struktūras.
Gal kaip tik todėl šių dienų miestai pavirsta dykuma, kur brolis brolio nepažįsta, kur ramiai praeinama pro mirštantį senelį ar mušamą vaiką. Todėl ir virsta ši dykuma nusivylimo namais, o kur nusivylimas, ten ir piktasis ateina.
Velnias nėra išradingas. Jis veikia prisidengdamas antgamtine galia, pamėgdžiodamas Dievą, kad žmonės jo neatpažintų ir lengviau juo patikėtų.
Pastaruoju metu netyla kalbos apie pranašautojus ir aiškiaregius. Naujajame Testamente net septynis kartus persergima saugotis netikrų pranašų. Apie tai Jėzus kalba ir savo Kalno pamoksle, kurį baigia įspėjimu: “Daugelis man sakys anai dienai atėjus: ‘Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų tavo vardu?! Tuomet jiems pareikšiu: ‘Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs nedorėliai!” (Mt 7,22-23)
Šios Evangelijos pagal Matą eilutės mums tiesiogiai nurodo, kad bus pretenduojančių vadintis stebukladariais, ir iš tiesų istorija mini tūkstančius tokių atvejų. Visame Vakarų pasaulyje, o ypač posovietinėse šalyse jų ypač gausėjo pastaraisiais dešimtmečiais. Tai atsakas į tai, jog yra daug žmonių, kurie prarado tikėjimą, o svarbiais savo gyvenimo momentais puola ieškoti atsakymų pas astrologus, būrėjus, pranašautojus, ekstrasensus ar kitaip pasivadinusius žiniuonius.
Bažnyčia visais atvejais seka apaštalo Pauliaus nurodymu atidžiai ištyrinėti kiekvieną pranašystės dovanos atvejį, kiekvieną apsireiškimo atvejį ir labai retai pripažįsta juos tikrais.
Yra požymių, kurie leidžia atpažinti šarlatanus arba piktavalius, nuo kurių Bažnyčia griežtai atsiriboja ir ragina tikinčiuosius jų saugotis. Vienas ryškiausių tokių požymių, kai asmuo save gretina su Jėzumi, sakosi turįs Jėzaus darytiems stebuklams prilygstančių galių. Tai šėtoniška pretenzija, būtent šėtonas mėgino varžytis su Išganytoju savo galia.
Katalikų Bažnyčios katekizmas sako: “Horoskopų patarimai, astrologija, būrimas iš rankų (chiromantija), pranašingų ženklų ir likimų aiškinimas, aiškiaregystė, mediumų paslaugos tik maskuoja norą valdyti laiką, istoriją, galiausiai ir žmones, o drauge padaryti sau palankias paslaptingas jėgas. Visa tai nesiderina su vien Dievui privaloma garbe ir mylinčios Dievo baimės kupina, vien Jam priklausoma pagarba” (KK 2116).
“Bet kokia magija ar žyniavimas, kuriais norima sau pajungti slaptingas jėgas, kad jos tarnautų, ir įgyti antgamtinės galios kitiems žmonėms - nors tai būtų daroma ir gydymo sumetimais, yra sunkus nusižengimas prieš religingumo dorybę... Ateities būrimas ir magija dažnai persipina su spiritizmu. Todėl Bažnyčia įspėja tikinčiuosius jo saugotis” (KK 2117).
Šis Bažnyčios pasergėjimas mums paaiškina, jog tiek ypatingų antgamtinių galių prisiskyrimas sau ir mėginimas jomis veikti kitus, tiek ir lengvatikystė yra sunki nuodėmė.
Šių dienų gyvenimo sąvartos mums dar aiškiau parodo, kodėl Dievas panoro savo Apreiškimą patikėti Bažnyčiai, kuri viena gali jį teisingai aiškinti ir mokyti. Melskime Viešpatį, kad Jis suteiktų mums išminties ir sąmoningumo gyventi ištikimame ryšyje su tikruoju Dievu ir neiškeisti Jo į savo naudos ir norų tenkinimą bei nepradėti vergauti stabams.

Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS,
Vilniaus arkivyskupas metropolitas