Knygnešystės gadynę prisimenant
Kareiviai aname kare buvo
visa lietuvių tauta, o karžygiai tie, kurie dėl to karo nukentėjo.
Prof. Vaclovas BIRŽIŠKA
Kas gi toji knygnešystės gadynė,
kurią mūsų tauta su ypatinga pagarba prisimena? Norint atsakyti
į šį klausimą, reikia išsiaiškinti priežastis, sąlygojusias knygnešystės
fenomeno kultūrinio, pilietinio ir politinio atsiradimą bei
knygnešystės gadynės reikšmę tautos istorijoje.
Po trečiojo Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimo 1795 metais
lietuvių etninės žemės atiteko carinei Rusijai. Rusijos nacionalinė
politika visada buvo agresyvi, tokia ji išliko ir mūsų dienomis
kraujuojančios Čečėnijos pavyzdys tą patvirtina. Patekus carinės
imperijos priklausomybėn, Lietuva buvo pavadinta imperijos Šiaurės
vakarų sritimi, kurią valdyti buvo pavesta Vilniaus generalgubernatoriui.
1864 m. gegužės 19 d. pati reakcingiausia carinės administracijos
institucija Vakarų komitetas, dirbęs Peterburge, savo nutarimu
oficialiai Lietuvą pripažino nuo seno esant rusų žeme. Šis sprendimas
motyvuotas tuo, kad LDK raštvedyba buvo vedama gudų kalba. Strateginis
carinės administracijos politikos tikslas buvo kolonizuoti Lietuvą,
surusinti ir supravoslavinti mūsų tautą, ir tokiu būdu lietuvių
gyvenamas žemes paversti iskonno russkimi. Tam tikslui pasiekti
rimta kliūtimi buvo Vilniaus universitetas, kuriame nuo Vyriausiosios
Vilniaus mokyklos laikų buvo gyva antirusiška dvasia (universiteto
statusą šiai mokyklai 1803 m. balandžio 16 d. suteikė caras Aleksandras
I). Nors universitete buvo dėstoma lotynų, prancūzų, lenkų, vėliau
ir rusų kalbomis, tarp profesorių ir studentų buvo gyva LDK laikų
dvasia, idealizavusi didingą Lietuvos praeitį. Universiteto auklėtiniai,
tapę žymiais rašytojais, poetais, visuomenės veikėjais, savo kūryboje
skleidė meilę Lietuvai, jos didingai praeičiai, garbingai lietuvių
tautos istorijai. Iš mūsų tautiečių paminėtini S.Daukantas, M.Valančius,
S.Stanevičius, K.Nezabitauskis, J.Pliateris ir kt. Vilniaus universitetą
yra baigę ir didieji lenkų poetai bei rašytojai A.Mickevičius,
J.Slovackis, J.Kraševskis ir kt. Jie lietuvių kalbos nemokėjo,
rašė lenkiškai, laikė save gente Lituani, natione Poloni. Visi
jie daug rašė apie mūsų tautos praeitį, jų kūryboje Lietuvos vardas
minimas su ypatinga pagarba.
Proga likviduoti lietuvišką dvasią skleidžiantį lenkiškąjį židinį
buvo 1831 metų sukilimas. Maištingasis universitetas buvo uždarytas
1832 m. gegužės 1 d.
1831 metais perimdamas Gardino gubernatūrą, M.Muravjovas, būsimasis
korikas, į sukviestus valdininkus, pavergtų tautų atstovus, kreipėsi
jo inteligencijai būdingu stiliumi: Ponai, advokatai, kunigai
ir kiti niekšai
Todėl nenuostabu, kad šis panslavizmo apologetas
nepajėgė suprasti, kodėl maža lietuvių tautelė, anot Rusijos istorijos
mokslo korifėjų, morališkai išsigimusi, nenori būti didžiosios
ir šlovingosios rusų tautos dalimi. Kad atvestų netikėlius į
protą, jis suformulavo carui pasiūlymus, ką nedelsiant reikia
daryti: 1) suteikti neribotus įgaliojimus generalgubernatoriams;
2) krašto administracijoje leisti dirbti tik rusams, mokant jiems
didesnius atlyginimus nei Rusijoje; 3) suspenduoti Lietuvos Statuto
veikimą; 4) uždaryti Vilniaus universitetą, o jo turtą išvežti
į Rusiją; 5) ekonomiškai ir juridiškai suvaržyti Katalikų Bažnyčią;
6) tautiškai susipratusius bajorus ir inteligentus ištremti į
Rusijos gilumą; 7) kraštą intensyviai kolonizuoti. Šis planas
pradėtas vykdyti ir užbaigtas po nuslopinto 1863 metų sukilimo.
Vienas fanatiškiausių šio plano vykdytojų buvo Lietuvos Stačiatikių
Bažnyčios metropolitas Josifas Semaška. Jam didžiausia rakštis
Šiaurės vakarų krašte buvo katalikybė. Todėl jis be perstojo kvietė
į kryžiaus žygį prieš Katalikų Bažnyčią.
Nuslopinus 1831 metų sukilimą, prasidėjo žiaurios represijos,
sukilėlių tremtys, bajorų dvarų konfiskavimas, krašto kolonizavimas.
Bažnyčios ir vienuolynai pradėti uždarinėti arba perduodami stačiatikiams,
statomos cerkvės, 1840 metais panaikintas Lietuvos Statutas ir
įvesti rusiškieji įstatymai, prasideda uolus krašto rusinimas.
Nuo 1852 metų lietuviai bajorai verčiami tarnauti rusų kariuomenėje,
intensyvėja rekrūtų gaudymas.
Tuo nykiu metu tautiškos veiklos baruose pradėjo aktyviai reikštis
S.Daukantas, M.Valančius, M.Akelaitis, L.Ivinskis, A.Baranauskas,
A.Vienažindis, A.Tatarė, K.Praniauskaitė, K.Nezabitauskis ir kiti
inteligentai. Tautiškos veiklos mecenatai buvo kunigaikštis I.Oginskis,
grafas E.Tiškevičius, dvarininkai P.Karpis, P.Smuglevičius, Šemeta
ir kt. Lietuvybės dvasia buvo gyva, tačiau tik siaurame entuziastų
ratelyje. Tarpusavio santykius jie palaikydavo atsitiktiniais
susitikimais, idėjomis, pasidalydavo laiškais. Inteligentus organizuoti
produktyvesnei veiklai galėjo laikraštis, bet jo nebuvo. Apie
laikraščio leidimą galvojo vysk. M.Valančius ir M.Akelaitis, tačiau
leidimo jam leisti negavo.
Nepasitenkinimas carinės santvarkos despotizmu augo tarp Rusijos
inteligentų bei rusų išeivių Vakaruose. Juos smarkiai veikė 1848-aisiais
prasidėjęs revoliucinis judėjimas Vakarų Europoje. Po pralaimėto
Krymo karo carinė administracija bijojo neramumų Rusijoje. Norėdamas
apraminti liaudį, caras Aleksandras II 1861 metais visoje Rusijos
imperijoje panaikino baudžiavą.
Nors lenkai savo krašte turėjo daugiau laisvės nei lietuviai,
Anglijos ir Prancūzijos remiami, jie drąsiai jautėsi ir reikalavo
sau daugiau teisių. Lenkija sekė įvykius Rusijoje, tikėjosi ten
revoliucijos ir pati jai rengėsi. Revoliucinė dvasia persidavė
ir į Lietuvą. 1861 m. rugpjūčio 7 d. Vilniuje vyko masinės demonstracijos,
kurios buvo kruvinai numalšintos. Vilniaus generalgubernatorius
V.Nazimovas Kauno gubernijoje ir Vilniuje įvedė karo padėtį, kuri
galiojo iki lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo. Įvedus karo
padėtį, kraštas buvo valdomas remiantis Laikinosiomis taisyklėmis,
kurios leido generalgubernatoriui be teismo tremti žmones, konfiskuoti
jų turtą, atleisti iš darbo valdininkus, bausti piniginėmis baudomis
ir kitaip savivaliauti.
1863 metų sausį Lenkijoje prasidėjo sukilimas, kuris tuoj pat
persimetė į Lietuvą. Dėl daugelio priežasčių, tarp jų ir dėl nesulauktos
žadėtos Vakarų paramos, sukilimas buvo žiauriai nuslopintas. Paskutinis
sukilėlių vadas Kostas Kalinauskas pakartas Lukiškių aikštėje
1864 m. kovo 19 d.
Sukilimui malšinti į Vilnių buvo atsiųstas generalgubernatorius
M.Muravjovas. Išvykdamas į Lietuvą, jis carui pasakė: Būdu ir
įsitikinimu esu žiaurus, tad padarysiu kraujo dėmę Jūsų Šviesybės
viešpatavime. Į Vilnių M.Muravjovas atvyko 1863 m. gegužės 26
d. ir tuoj pat pradėjo savo kruvinąją veiklą. Kol statė kartuves
Lukiškių aikštėje, jis įsakė sušaudyti tris sukilimo dalyvius.
Pagal paties M.Muravjovo raportą, jo valdymo metu buvo: nubausti
mirtimi 128 asmenys; išvežti katorgon 972; ištremti į Sibirą
1424 ir į Rusijos gilumą 1529; perkelti gyventi į Rusiją,
suteikiant jiems žemės 4096; pagauti į rekrūtus 345; užmušta
ir sužeista sukilėlių kovose 1300 žmonių; konfiskuota dvarų
ir perduoda kolonistams 1791.
1863 metais aršus rusofilas Hilferdingas pasiūlė vietoje lotyniško
šrifto lietuviškuose raštuose naudoti rusiškus rašmenis kirilicą.
Toji priemonė turėjo palengvinti rusifikaciją. Pasiūlymas M.Muravjovui
patiko, ir jis įsakė Vilniaus gubernijos pradžios mokykloms parengti
lietuviškus elementorius rusiškomis raidėmis. Šią klastą ne visi
ano meto mūsų inteligentai tuoj pat perprato, atsirado netgi tam
pritariančiųjų. Bene pirmasis rusifikatorių kėslus suprato vyskupas
M.Valančius ir uždraudė į rankas imti graždanka rašytus raštus.
Prasidėjo kova už lietuviškąjį raštą.
M.Muravjovą pakeitęs generalgubernatorius Kaufmanas šį draudimą
išplėtė ir Suvalkų gubernijai, kuri tada priklausė Varšuvos generalgubernatūrai.
Apeidami šiuos potvarkius, mūsų inteligentai pabandė lietuviškus
raštus spausdinti Rusijoje. Tada Rusijos vidaus reikalų ministras
P.Valujevas 1865 m. rugsėjo 25 d. paskelbė bendrą visai Rusijai
aplinkraštį, draudžiantį lotyniškomis raidėmis spausdinti lietuvių
bei žemaičių tarmėmis parašytus raštus. Carinė administracija
savo iniciatyva 1864-1865 metais pradėjo rusišku raidynu spausdinti
lietuviškas religinio ir pasaulietinio turinio knygas. Tačiau
tos knygos sulaukė totalinio mūsų tautos boikoto.
Po abiejų nepavykusių ir žiauriai nuslopintų sukilimų bei skausmingų
represijų, mūsų tautos išlikimui buvo iškilusi didžiulė grėsmė.
Štai ką rašė danas Benediktsenas, anuo metu lankęsis Lietuvoje:
Šitie trys milijonai lietuvių, savitos ir paprastos tautos, kuri
neturi savo šviesuolių, neturi savo kalbėtojų ir užtarėjų prieš
skriaudėjus, kuri neturi pakankamai stipriai šaukiančio balso,
kad galėtų būti išgirsta už jos sienų apie tai, kas vyksta jos
žemėje, šita tauta yra bejėgė savo išnaudotojų galioje. Ji neturi
nė vieno bičiulio, kuris gintų jos tautines teises (V.Daugirdaitė-Sruogienė.
Lietuvos istorija, 1956, 841 p.). Tokia buvo rūsti realybė. Vargu
ar anuo metu buvo bent vienas svajotojas, kuris patikėtų, kad
išnykimui pasmerkta tauta per tuos 150 metų net du kartus išsivaduos
iš dvigalvio erelio mirtinų gniaužtų ir atgaus laisvę! O sakoma,
kad stebuklų nebūna
Tuo lemtingu tautai metu į kovą pakilo, anot knygnešystės metraštininko
Petro Rusecko, (
) vyskupas didvyris, tikras tiems laikams tautos
vadas, lygus didiesiems Lietuvos kunigaikščiams Motiejus Valančius.
Šiandien visa nelegalios lietuviškos spaudos istoriografija vieningai
pripažįsta, kad vyskupas M.Valančius buvo knygnešystės pradininkas.
Anot knygnešystės istoriko prof. V.Merkio, vyskupo iniciatyva
1867-1870 metais buvo suorganizuota pirmoji knygų spausdinimo
ir platinimo organizacija. Jos veiklai vyskupas išleido apie aštuonis
tūkstančius rublių (jo metinė alga buvo penki tūkstančiai rublių).
M.Valančius pats parašė ir Tilžėje išspausdino kelias pirmąsias
anticarines politines brošiūras. Vyskupo talkininkais, organizuojant
spaudos platinimą, buvo jo auklėtiniai jauni kunigai, kuriuos
buvo paskyręs dirbti bažnyčiose pasienyje nuo Jurbarko iki pajūrio.
Organizacija buvo išduota, ją likviduoti padėjo Prūsijos pareigūnai.
Carinė administracija sudarė pirmą knygnešių politinę bylą, kurioje
buvo septyniolika kaltinamųjų.
Knygnešių organizacijos kūrėsi visoje Lietuvoje. 1885-1904 metais
jų buvo per 20. Iš jų paminėtinos: Garšvių knygnešių draugija
(Panevėžio aps., 1885-1895); Atgajos draugija (Šiaulių aps.,
1889-1895); Sietynas (Marijampolės aps., 1894-1897); Žvaigždės
draugija (Zarasų aps., 1900-1902); Artojų draugija (Marijampolės
aps., 1901-1905). Šios ir kitos organizacijos atliko didžiulį
tautos žadinimo ir švietimo darbą, brandino ją kovai prieš pavergėjus
dėl savo prigimtinės teisės į laisvę.
Lietuviškoji spauda buvo leidžiama Prūsijoje: Karaliaučiuje, Tilžėje,
Ragainėje, Bitėnuose. Per 40 spaudos draudimo metų buvo išspausdinta
apie 5,5 mln. egzempliorių lietuviškų raštų, kurių didžiulė dalis
(konfiskuotų ir kitaip pražudytų galėjo būti iki 10 proc.) pasklido
po Lietuvą. Toji spauda pakėlė tautą kovai už gimtąjį žodį ir
raštą, paniekintas pilietines ir politines teises, skatino priešintis
ne tik rusifikacijai, bet ir polonizacijai, kvietė mokytis šviestis,
skaityti ir platinti uždraustą spaudą, rengtis tautiniam atgimimui.
Didžiulis nuopelnas tautos gaivinimo darbe priklauso aušrininkams
ir varpininkams. Tautiniam sąmonėjimui buvo reikalinga periodinė
spauda. Aušra pradėjo periodinės spaudos erą, paskatino daugelio
periodinių leidinių atsiradimą. Aušros paveikti, į tautinio
atgimimo veiklą įsitraukė daug iki tol nuošalyje buvusių inteligentų,
tarp jų aistringiausias tautinio atgimimo šauklys Vincas Kudirka.
Varpo šauksmas kelkite, kelkite, kelkite! pakėlė tautą audringam
tautiniam atgimimui, apvainikuotam istorine 1918 m. vasario 16-osios
pergale.
Carinė administracija, supratusi, kad jai nepavyko palaužti mažos,
bet ryžtingos tautos pasipriešinimo rusifikacijai ir asimiliacijai,
1904 m. gegužės 7 d. anuliavo lietuviškos spaudos draudimą. Panaikinus
tą draudimą, buvo leista kurti lietuviškas mokyklas, organizuoti
kultūrines draugijas, leisti lietuviškus laikraščius, buvo sumažinti
Katalikų Bažnyčios suvaržymai, leista politinių partijų veikla.
Balanos gadynėje prie motulės ratelio iš knygnešių atgabento elementoriaus
meilės tėvynei, pagarbos jos garbingai istorijai ir tėvų bei protėvių
papročiams sėmėsi jaunoji laisvės kovotojų karta, kuri, po spaudos
draudimo panaikinimo, sumaniai pasinaudojo atsivėrusiomis galimybėmis
ir atvedė tautą į išsvajotąją laisvę. Būtent už tai tauta amžinai
liks dėkinga knygnešystės gadynės pilkiesiems didvyriams, knygomis
apgynusiems nuo caro Tėvynę.
Kazys BLAŽEVIČIUS,
Knygnešio draugijos Kauno skyriaus pirmininkas
© 2003 "XXI amžius"