XXI amžius

Kauno arkivyskupijoje

Kauno II dekanate

Pagerbtas signataras

Raudondvaris. Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčioje vasario 16-ąją, minint Lietuvos nepriklausomybės 85-ąsias metines, per šv. Mišias melstasi už Lietuvą, jos laisvę bei gerovę. Dekanas klebonas kun.Augustinas Paulauskas per pamokslą įtaigiai kalbėjo apie Aukščiausiojo kiekvienam žmogui duotą laisvę, kurią reikia branginti kaip Dievo dovaną, suprasti ją pirmiausia kaip gėrio teikimą kitiems, o ne kaip laisvę elgtis taip, kaip kas sugalvoja. ,,Nuo kiekvieno mūsų darbų priklausys, kokią turėsime Lietuvą ir kaip mus vertins ateinančios kartos“, - sakė kunigas ir ragino kilniais pavyzdžiais liudyti Dievo meilę ir darbuotis tėvynės gerovei, tvirtai tikint mūsų valstybės pakilimu iš materialinių nepriteklių bei dvasinio skurdo, o vėliau - ir Lietuvos suklestėjimu.
Po šv. Mišių apie Vasario 16-osios Akto signatarą prof. Praną Dovydaitį (1886 – 1942) kalbėjo dr. Aldona Vasiliauskienė. Buvo apžvelgtas Suvalkijos krašto jaunuolio sudėtingas kelias siekiant mokslo. Aptartos pagrindinės jo veiklos kryptys: pedagoginė, mokslinė, politinė visuomeninė. Kalbėta apie prof. P. Dovydaičio labdaringą veiklą: rūpinimąsi vargingai gyvenančiais moksleiviais, studentais, jiems teiktą įvairią materialinę paramą. Akcentuotas P. Dovydaičio – pasauliečio apaštalautojo – moto: ,,Aš ieškau ir randu malonumo padaryti bent kiek žmonėms gera, padirbėti Aukščiausiai Tiesai, Gėriui ir Grožiui“.
Vasario 16-ąją prof. P.Dovydaitis minėtas neatsitiktinai: jis ne tik vienas tų 20 Nepriklausomybės Akto signatarų, bet jam priklauso ir pati Vasario 16-oji. Jei ne P. Dovydaitis, mes galbūt dabar minėtume kokią kitą Nepriklausomybės dieną. Mat vasario viduryje iš Vilniaus į Kauną grįžęs P. Dovydaitis (tuo metu jis dirbo direktoriumi pirmojoje lietuviškoje gimnazijoje Kaune ir kaip Lietuvos Tarybos narys važinėjo iš Kauno į Vilniuje vykstančius posėdžius) sutiko ką tik iš Vokietijos grįžusį vyskupą Pranciškų Karevičių, kuris iš įtakingų valstybės politikų buvo patyręs, jog, pripažinus nepriklausoma valstybe Lenkiją, nebūsią kliūčių ir Lietuvą pripažinti. Aišku, su atitinkamų konvencijų sąlyga: jei Lietuvos Valstybės Taryba nepaskelbsianti Lietuvos valstybės įvairiomis sutartimis susietos su Vokietija, tą padarysianti pati Vokietija. Tokios P. Dovydaičio nedelsiant perduotos žinios paspartinusios Lietuvos Tarybos apsisprendimą – kitą dieną ir buvo paskelbtas Nepriklausomybės Aktas. Apie šį faktą yra rašęs pats P. Dovydaitis 1930 metais straipsnyje ,,Kodėl Vasario šešioliktą, o ne kurią kitą to ar kito mėnesio dieną?“.
P. Dovydaičio plačią katalikišką veiklą nutraukė sovietiniai okupantai. 1941 metų birželį jis buvo suimtas ir išvežtas į lagerius, vėliau – į Sverdlovsko kalėjimą. Čia ypatingajai ,,troikai“ pritaikius RSFSR Baudžiamojo kodekso 58 straipsnio net keturias pastraipas, buvo nutarta: ,,Praną Dovydaitį, Motiejaus sūnų, už aktyvią kovą prieš revoliucinį judėjimą ir antitarybinę agitaciją sušaudyti. Asmeninį turtą konfiskuoti“. 1942 m. lapkričio 4 d. nuosprendis buvo įvykdytas. Nežinomas jo – Lietuvos valstybės kūrėjo – kapas, tad niekas ir nepastatys ant jo kryžiaus. Bet P.Dovydaičio lietuviai nepamiršo: džiugu, kad jo vardu pavadintos gatvės (Kaune, Marijampolėje, Kazlų Rūdoje), mokykla (Čekiškėje), jam tėvynėje pastatyta kryžių ir paminklų. Straipsniais bei knygomis, paskaitomis bei minėjimais garsinamas šis mūsų tautos ąžuolas. O 2000 m. gegužės 7-ąją Romoje, Koliziejaus aikštėje, Šventasis Tėvas paskelbė 114 lietuvių kankinių, papildžiusių XX amžiaus martirologiją. Tarp jų yra ir prof. P.Dovydaitis.
Arkivyskupas Mečislovas Reinys apie savo bičiulį P.Dovydaitį yra pasakęs: ,,Tu, drauge, gyveni ne sau, bet kitiems: kitų reikalais ir bėdomis daugiau sielojies, negu savo!“ Kiek šiuo metu reikėtų tokių Dovydaičių, kad Lietuva kuo greičiau pakiltų?

Dr. Aldona VASILIAUSKIENĖ