Šviesiausia diena
|
Seimo narys Vytautas Landsbergis
vėliavų pakėlimo ceremonijoje
Gedimino Žilinsko (ELTA)
nuotrauka |
Trylika prabėgusių metų nepajėgė
ištrinti iš atminties Kovo 11-osios, mūsų valstybės atkūrimo dienos.
Kasmet ši diena ypač iškilmingai pažymima Tėvynės sąjungos (Lietuvos
konservatoriai) narių.
Kovo 7 dieną Vilniaus savivaldybės Didžioji salė buvo pilnutėlė
žmonių. Juos šviesiais V.A.Mocarto Divertismento garsais pasveikino
M.K.Čiurlionio menų gimnazijos pučiamųjų kvintetas (vadovas A.Taločka).
Renginiui vadovavęs TS(LK) Vilniaus miesto koordinacinės tarybos
pirmininkas Algirdas Čiučelis žodį suteikė Atkuriamojo Seimo pirmininkui,
tuomečiam valstybės vadovui, apdovanotam aukščiausiais valstybės
apdovanojimais - Aukso grandine ir Vytauto Didžiojo ordinu - prof.
Vytautui Landsbergiui, dabartinio Seimo nariui, TS(LK) partijos
vadovui.
Turininga, prasminga ir išmąstyta prof. V.Landsbergio kalba prikaustė
klausytojų dėmesį. Jis Kovo 11-ąją pavadino šviesiausia mūsų diena.
Iš pirmo žvilgsnio - tai tik kalendorinė diena, tačiau į ją buvo
eita per visą okupacijos laikotarpį. Ginkluoto ir neginkluoto
pasipriešinimo struktūros - Lietuvos valstybės ginkluota savigyna,
užsienyje veikę konsultantai ir Lietuvos Respublikos diplomatinė
tarnyba, Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas ir kitos
lietuvių organizacijos brandino mūsų tautą valstybės atkūrimui.
Atėjome pasirengę, tauta mums davė įgaliojimus ir įpareigojimą,
neklausėme okupantų leidimo, ar galima, o gal dar palaukti; sukoncentravę
politinę valią, pasikonsultavę su Stasiu Lozoraičiu ir kitais
neeiliniais protais, paskelbėme Lietuvos Respublikos atkūrimą,
- sakė prof. V.Landsbergis. Tuomet Vilniuje jau kurį laiką virš
Sąjūdžio būstinės, įsikūrusios priešais Arkikatedrą, plevėsavo
trispalvė. Čia vyko karštos diskusijos, Sąjūdžio Seimas projektavo
atkurtos valstybės Konstituciją, mąstė apie naujos Vyriausybės
sudarymą, pareigūnų atranką, teisinės valstybės pamatų dėjimą.
Žinoma, tokiai darbų gausybei vis trūkdavo laiko. Įtempimas buvo
didžiulis, dienos ilgos, dažnai be naktų. Prof. V.Landsbergis
apgailestavo, kad tuomet nežinota apie Lietuvos Laisvės Kovos
Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaraciją, kuri pagrįstai
skelbė, jog LLKS Taryba okupacijos metu yra aukščiausias tautos
politinis organas, vadovaująs politinei ir karinei tautos išlaisvinimo
kovai, jog komunistų partija, kaip diktatūrinė ir iš esmės priešinga
pagrindiniam lietuvių tautos siekimui ir kertiniam Konstitucijos
nuostatui - Lietuvos nepriklausomumui, - nelaikoma teisine partija,
jog asmenys, bolševikinės arba vokiškosios okupacijos metu išdavę
Tėvynę bendradarbiavimu su priešu, savo veiksmais ar įtaka pakenkę
tautos išsilaisvinimo kovai, susitepę išdavystėmis ar krauju,
yra atsakingi prieš Lietuvos Teismą. 1999 m. sausio 12 d. Lietuvos
Respublikos Seimas atskiru įstatymu LLKS Tarybos Deklaraciją pripažino
Lietuvos valstybės teisiniu aktu. Įstatymą pasirašė tuometis Seimo
pirmininkas prof. V.Landsbergis.
Šventinėje kalboje partijos pirmininkas pasidžiaugė, kad toliau
tvirtai nešame laisvės paukštę, išreiškė viltį, kad išeisim
į tvirtą laisvės kelią, kad sėkmingai išlaikysim mūsų laukiantį
egzaminą - referendumą. Referendumui pralaimėjus, Lietuvą ištiktų
katastrofa, būtume nublokšti toli atgal. Negalima nematyti ir
problemų. Rusija piktinasi dėl naujos geležinkelių tranzito tvarkos,
važiuojant į Karaliaučių ir iš ten; nors Specialiųjų tyrimų tarnyba
lukštena korupcijos atvejus, bet dar pasitaiko valdininkų, kurie
savo biurokratiškumu vargina žmones. Teisinė valstybė vis dėlto
stiprėja. Konstitucinis Teismas net du kartus padarė tvirtus sprendimus
dėl grąžintinos nekilnojamosios nuosavybės. Dievui padedant,
įsitvirtinsime saugioje europinėje erdvėje, - savo kalbą baigė
prof. V.Landsbergis.
Aldona KAČERAUSKIENĖ
© 2003 "XXI amžius"