Susitaikymas ir prisitaikymas

Jei nėra nieko, dėl ko verta net mirti, tai lygiai nėra nieko, dėl ko verta ir gyventi.

Dr.J.Girnius

Šiuos žodžius garsusis lietuvių filosofas ir mąstytojas parašė 1964 metais. Ir juos galima visiškai pritaikyti ne tik neseniai išėjusiam į Amžinybę iškiliam lietuvių tautos patriotui Adolfui Damušiui, Lietuvos partizanams ir, deja, nedidelei daliai piliečių, kuriems svarbiausias dalykas buvo, yra ir bus Lietuvos laisvė ir nepriklausomybė. Tačiau ką gi matome įžengę į keturioliktuosius nepriklausomybės metus? Ogi vien tik neregėtą turto troškimą, nežabotą godulį. Neseniai žinomas rusų fizikas Sergejus Kapica pasakojo, kaip jam teko svečiuotis nepaprastai prabangiuose Kataro emyro rūmuose. Pasak S.Kapicos, tokių turtų jis neregėjęs niekada. Ir ką gi. Tame pačiame Katare visi piliečiai turi teisę į nemokamą mokslą visų lygių mokyklose ir universitete, nemokamą medicininį aptarnavimą. O svarbiausia - nėra elgetų. Patiems neturtingiausiems žmonėms padeda valdžia. Gyvenimo autsaideriams neleidžiama visiškai nugrimzti į dugną.
Ir taip yra ne tik Katare. Visose demokratinėse ir save gerbiančiose valstybėse viešas turto demonstravimas laikomas blogo tono požymiu. Nepriimtina viešai demonstruoti netgi brangių laikrodžių, automobilių, puošnių damų kailinių. Posovietinėje erdvėje, taip pat ir Lietuvoje - viskas atvirkščiai. Nors visi žino, kad tie demonstruojami turtai - į viduramžių pilis panašūs namai - įsigyti ne sąžiningu darbu, o per įvairias machinacijas. Kad ir ką kalbėtume, tačiau Vakarų Europoje kapitalizmas didele dalimi stovi ant moralinių principų. Ir Europoje, ir Japonijoje turtuoliai turi moralinius stabdžius ir jais vadovaujasi. Tad ar verta stebėtis, kad Kovo 11-ąją kai kuriose gatvėse neplevėsavo nė viena valstybės vėliava. Piliečiai, bent jų dauguma, pamatę valdančiųjų veiklą, nusivylė ne tik valdžia, bet ir valstybe. Keikiama nepriklausomybė. Tas neregėtas kritimas peržengė visas ribas. Vienas ilgai gyvenęs Amerikoje lietuvis pasakojo, kad ten netgi vietiniai valkatos, pas mus vadinami bomžais, didžiuojasi savo tėvyne ir labai piktinasi ir ten pasitaikančiais niurzgliais.
Beviltiškai sergantieji sovietinės nostalgijos liga triukšmingai atšventė vadinamąją tarptautinę moters dieną. Visos televizijos ir radijo stotys, taip pat ir LRT nuo ankstyvo ryto sveikino moteris su visaliaudine švente, Vyriausybė surengė priėmimą labiausiai nusipelniusioms Lietuvos moterims. Naujai atkurtosios Kovo 8-osios dienos proga gražaus pinigėlio uždirbo restoranai, naktiniai klubai, organizavę masinius šėlimus iki paryčių su moterų, o ypač vyrų striptizo programomis. Žodžiu, džiaugsmas buvo tikrai „visaliaudinis“. Šios sovietinės „šventės“ atgaivinimo iniciatorius pirmasis Seimo vicepirmininkas Č.Juršėnas be paliovos sveikino pirmiausia partijos koleges ir visas kitas moteris su švente.
Vertėtų prisiminti, kaip atsirado ši viena mylimiausių komunistų švenčių. 1910 metais socialisčių konferencijoje Kopenhagoje pagal žinomos socialistės Klaros Cetkin pasiūlymą buvo nutarta kasmet pažymėti Tarptautinę moters dieną. Pirmą kartą ją paminėjo Amerikos feministės-socialistės 1911 metais. 1966 metais Sovietų Sąjungos KP generalinio sekretoriaus Leonido Brežnevo iniciatyva kovo 8-oji buvo paskelbta nedarbo diena. Ar teisūs Lietuvos neokomunistai, išdidžiai vadinantys tą dieną „tarptautine“? Spręskite patys. Kovo 8-oji kaip nedarbo diena paskelbta tik kai kuriose buvusiose SSRS respublikose, o taip pat Angoloje, Burkina Fase, Bisau Gvinėjoje, Kinijoje, Kambodžoje, Konge, Laose, Mongolijoje, Šiaurės Korėjoje, Nepale, Ugandoje. Vargu ar daugelis tos šventės gerbėjų Lietuvoje žino ir atrastų žemėlapyje, kur yra Bisau Gvinėja ar Burkina Fasas.
O kaipgi yra kitose pasaulio šalyse? Pavyzdžiui, Japonijoje kovo 3 dieną minima Mergaičių diena. Ir Tekančios saulės šalyje tai ne vienintelė mergaitėms skirta šventė. Lapkričio 15 dieną minima dar viena panaši šventė, skirta ne visoms, o sulaukusioms trejų ir septynerių metų mergaitėms. Mat nuo senų laikų japonų samurajų šeimose mergaitėms nuo trejų metų buvo leidžiama pradėti auginti ilgus plaukus, o sulaukus septynerių – vilkėti kimono su puošnia juosta.
Kovo 8-osios analogu daugelyje valstybių yra Motinos diena, kuri minima įvairiu metų laiku. Australijoje, Belgijoje, Danijoje, Italijoje, Turkijoje, Suomijoje, JAV ir Japonijoje Motinos diena švenčiama antrąjį gegužės sekmadienį. Didžiojoje Britanijoje – prieš Velykas, Indijoje spalio pradžioje net dešimt dienų švenčiama Durga Pudžos šventė, skirta deivės – motinos Durgos garbei. Ispanijoje ir Portugalijoje gruodžio 8 dieną iškilmingai minima Dievo Motinos ir visų motinų diena, Prancūzijoje ir Švedijoje visos motinos sveikinamos paskutinį gegužės mėnesio sekmadienį. Bene originaliausiai Motinos diena pažymima Serbijoje. Tą dieną (likus dviem savaitėms iki Kalėdų) vaikai, anksti rytą prislinkę prie miegančios mamos, suriša jai rankas ir kojas. „Pabudusi“ mama suvaidina labai nustebusią ir jai tenka išsipirkti nuo savo vaikų dovanomis, išvakarėse padėtomis po pagalve. O Prancūzijoje pirmąjį kovo sekmadienį minima senelių diena. Tą dieną visoms senelėms bei moterims, sulaukusioms 55-erių metų, dovanojamos gėlės ir kitos dovanos, reiškiama visuotinė pagarba. Taip civilizuotose šalyse per tokias moterų pagerbimo dienas niekas nerengia „sekso vakarėlių“ ar panašių primityviausia komercija ir pornografija dvelkiančių renginių.
Taigi ar Lietuvos neokomunistai, norėdami pagerbti moteris, negalėjo pasinaudoti minėtais pavyzdžiais? Juo labiau kad ir Lietuvoje švenčiama Motinos diena. Esmė kita. Ir dirbtinai prikergta Valentino diena, ir kovo 8-oji taip sureikšminamos todėl, kad šios dienos minimos prieš Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją. Štai ir visa aritmetika! Gerai, jog dar valstybinės vėliavos nereikia iškelti. Nors galima prieiti ir iki to. Juk, pavyzdžiui, liberalas Seimo narys J.Jučas ir kiti jo kolegos jau prabilo apie „lengvų“ narkotikų įteisinimą. Esą tai padėtų mums sparčiau sueuropėti. Bet Olandijoje, įteisinus tuos vadinamuosius lengvuosius narkotikus, „sunkiųjų“ narkotikų - heroino, kokaino vartotojų skaičius išaugo beveik tris kartus. Aišku, narkotikų įteisinimu pirmiausia suinteresuoti šio nusikalstamo juodojo biznio rykliai ir tam jie pasitelkia įstatymų leidėjus. Keisti žmonės tie Lietuvos liberalai! Tai reikalauja prostitucijos įteisinimo, tai homoseksualų „santuokų“, dabar – narkotikų legalizavimo.
Labai reikšmingos nori pasirodyti ir valdančiosios partijos draugės. Štai dvi Seimo narės – G.Purvaneckienė ir B.Vėsaitė bei prie jų prisijungęs buvęs socialdemokratų frakcijos seniūnas, dabar tapęs sveikatos apsaugos ministru, J.Olekas iškėlė pasiūlymą, kad bet kokio lygio rinkimų sąrašuose mažiausiai trečdalį kandidatų sudarytų moterys. Socialdemokratų frakcija tą siūlymą bemat užregistravo Seimo sekretoriate. Socialdemokratai aiškina, kad moterų dalyvavimas politikoje yra kone vienintelis visuomenės demokratiškumo rodiklis. Socialdemokratų siūlymą aktyviai parėmė opozicioniere valdančiajai daugumai vaidinanti liberalė D.Teišerskytė. Mat, anot lyriškai mėgstančios pasisakyti parlamentarės, iki šiol „vyrai savo petukais užstoja saulelę moteriškėms“. Taigi socialdemokratai kovo 8-osios proga ne tik pompastiškai šventė brangios draugės K.Prunskienės 60-mečio jubiliejų, bet ir padovanojo bendrapartietėms naujo, niekam jokios naudos neatnešančio įstatymo projektą.
O dėl K.Prunskienės jubiliejaus, vykusio ne kokioje nors užeigoje, o sostinės Rotušėje, tai jame aidėjusios liaupsės jubiliatei priminė sovietinių laikų gensekų šlovinimus. „Gintarinės ledi“ titulas jau nublanko, ir K.Prunskienė buvo palyginta net su Didžiosios Britanijos „geležine ledi“ – Margaret Tetčer! Įdomu, už kokius nuopelnus? Ar už tai, kad buvo „Šatrija“, ar už tai, kad padėjo R.Paksui laimėti Prezidento rinkimus, ar už kovą prieš Ignalinos AE uždarymą, ar už bičiulystę su Maskvos emisarais J.Primakovu ir A.Volskiu?
Kol vieni šventė kovo 8-ąją ir K.Prunskienės jubiliejų, pretenduojanti į valdančiąją „prezidentinė“ Liberalų demokratų partija triukšmingai mitingavo savo suvažiavime, o „sustabdęs“ savo narystę partijos vadovas Prezidentas sėdėjo salėje kartu su dosniausiu finansiniu rėmėju J.Borisovu. dėl šio asmens, atrodo, ėmė trūkinėti Prezidento patarėjų komandos tariamas monolitas. Suvažiavime nedalyvavo viena pagrindinių Prezidento patarėjų D.Kutraitė-Giedraitienė. Išvakarėse per vieną komercinę televiziją ji atvirai pareiškė nepasitenkinimą pernelyg didele J.Borisovo įtaka Prezidentūroje. Teigiama, kad šį rusų biznierių labai palaiko Prezidento patarėjai R.Ačas ir G.Šurkus, o D.Kutraitę-Giedraitienę – patarėjas užsienio politikos klausimais A.Medalinskas. Taigi, be „aiškiaregės“ gruzinės, kuri, pasirodo, su Dievu kalbasi rusiškai, Prezidentui iškilo dar viena problema. Mažai kas abejoja, kad nugalės J.Borisovas. Beje, Prezidento vizito į Varšuvą metu Lenkijos spaudoje pasirodė gana dideli straipsniai apie „aiškiaregę gruzinę“, darančią didelę įtaką Lietuvos Prezidentui. Taip pat pažymima, kad Lenkijos prezidentas A.Kvašnievskis Lietuvos Prezidentą pasveikino rusiškai ir su juo bendravo rusų kalba. Aišku, Rygoje susitikus su Latvijos prezidente V.Vyke-Freiberga bendrauti teks per vertėją, nes Latvijos prezidentė kol kas dar neišmoko kalbėti rusiškai.
Na, o įsismaginę liberaldemokratai savo suvažiavime jau dalijosi postus po būsimųjų Seimo rinkimų. Pasak naujojo (oficialaus) partijos pirmininko, irgi buvusio liberalo V.Mazuronio, kituose Seimo rinkimuose liberaldemokratai turės ne mažiau kaip 50 mandatų 141 vietos parlamente. Tokios optimistinės nuotaikos prajuokino netgi pirmąjį Seimo vicepirmininką Č.Juršėną, kuris palinkėjo Prezidento partijai „neužmigti ant laurų“. Aišku, to paties būtų galima palinkėti ir pačiam Č.Juršėnui bei jo partiniam viršininkui A.Brazauskui. Juk, duodamas interviu LNK televizijai, A.Brazauskas neabejojo, kad būsimuosius Seimo rinkimus vėl užtikrintai laimės socialdemokratai. Aišku, jeigu nepakiš kojos oligarchas V.Uspaskich. Kitas dalykas, A.Brazauskas turi pagrindo optimizmui, nes beveik neabejojama, kad socialliberalus netrukus „suvalgys“ socialdemokratai. Esą už tai partijos lyderiui A.Paulauskui jau pažadėtas dar kartą susijungusios „gelbėtojų“ partijos vadovo postas. Pats A.Brazauskas vėl patvirtino, kad socialliberalų įsiliejimas į šlovingosios partijos gretas visiškai realus, nes tarp jų beveik nėra jokių skirtumų. Kas teisybė, tai teisybė – skirtumų jokių. Išskyrus valdžios kėdžių dalybas.

Petras KATINAS

© 2003 "XXI amžius"