Ir Karalius Mindaugas būtų atstumtas

Iškilmingų istorinės reikšmės įvykių seka liudija pagarbą demokratijos principams ir Konstitucijai. Baigiantis kadenciją penktasis prezidentas V.Adamkus atsisveikina, išrinktasis R.Paksas iškilmingai prisiekia, ketvirtuoju vadinamas A.Brazauskas dalyvauja. Trys nepriklausomos Lietuvos prezidentai iškilmingo akto ceremonijoje! Reikšminga, simboliška, bet ...
Ekscelencijos ir Seimo Pirmininkas bei kiti aukštieji pareigūnai mini paliekančiojo valstybės vadovo postą nuopelnus, linki naujajam tęsti valstybės politiką. O ji aiški ir nuosekli nuo pat Sąjūdžio užgimimo – sugrįžti į Vakarų demokratijos erdvę. Visi kalbėtojai daugiau ar mažiau prisimena valstybės atkūrimo ir nepriklausomybės atgavimo istoriją. Ten pergalių ir netekčių – pramaišiui, tačiau kokia šviesi ir viltinga Atgimimo pradžia! Šiandien ji virtusi visiškai konkrečiais siekiais – įstoti į Aljansą, tapti Europos Sąjungos nare. Priartėjome prie istorinio slenksčio.
Tačiau kodėl piliečio sąžinę graužia priekaištas, kurio neįmanoma atsikratyti nei Prezidento inauguracijos dieną, nei po jos? Kodėl visose iškilmėse, kuriose dalyvavo atsikūrusios valstybės penktasis, šeštasis ir tik ką regalijas gavęs septintasis vadovai, buvo pamirštas ar sąmoningai nustumtas į pašalį ketvirtasis valstybės vadovas Vytautas Landsbergis? Ar dėl to, kad jis nedvejodamas rėmėsi tarptautine teise ir, veikdamas nepalyginamai sudėtingesnėmis net mirtino pavojaus valstybei sąlygomis, išvedė šalį iš narvo, kuris prieš subyrėjimą buvo iškėlęs “brandaus socializmo” iškabą? Kur būtų nuvedusi politika, raginusi siekti “suvereniteto” žingsnis po žingsnio (stepas po stepo), ir likti... tame pačiame, tik perdažytame narve? Kai Lietuva nusimetė ant keturbriaunių durtuvų atneštą sovietinės pseudorespublikos statusą, V.Landsbergis teisėtai tapo ketvirtuoju valstybės vadovu. Šio fakto negali paneigti jokia kazuistika. Prezidentas V.Adamkus, įteikdamas V.Landsbergiui Vytauto ordiną su aukso grandine, tik iš dalies atitaisė skolą teisingumui ir istorijai. Laisva Lietuvos valstybė niekada nebuvo be vadovo.
Tad kodėl keturi Vilniuje tebegyvenantys demokratinės valstybės vadovai negali (kas neleidžia? kas draudžia?) reikšmingų įvykių iškilmėse stovėti greta ir liudyti tautai ir pasauliui Lietuvos valstybingumo seką gyvu pavyzdžiu? Kodėl gėdijamasi būti valstybe? Beje, net okupacijos sąlygomis Lietuvos valstybė turėjo savo vadovą. Jis – laisvės kovų legenda generolas Jonas Žemaitis.
Prezidento titulas, kai kalbama apie valstybę ir jos vadovą, neturi lemiamos reikšmės. Kada nors bus išrinktas Seimas, kuris šią dirbtinę kliūtį, darančią gėdą ne asmeniui, o visai valstybei, pašalins. Juk ir karalius Mindaugas buvo Lietuvos valstybės vadovas. Tačiau jei karalius būtų prisikėlęs vasario 26 dieną ir pasirodęs senojoje šalies sostinėje, Jo Didenybei, pagal Europos standartus pirmajam Lietuvos valstybės vadovui, būtų tekę stoviniuoti piliečių būryje drauge su ketvirtuoju atokiai nuo prezidentų.
O priekaištas deginte degina...

Edmundas SIMANAITIS
Jonava

© 2003 "XXI amžius"