Istorinių įvykių ir krikščioniško atsinaujinimo sąsajos

Dar visiškai neseniai šventėme Kovo 11–ąją – mūsų tėvynės Nepriklausomybės atkūrimo šventę, kurios reikšmingumas gali būti lyginamas su Vasario 16-osios istorine data.
Kai pirmojo pasaulinio karo pabaigoje JAV prezidentas Tomas Vudrovas Vilsonas paskelbė keturiolikos punktų deklaraciją apie tautų apisprendimo laisvę gyventi nepriklausomai, Lietuvai atsirado dar didesnės galimybės atstatyti teisingumą – paskelbti Lietuvos valstybės atkūrimą. Deja, 1918 m. vasario 16 d. atkūrus valstybę, visi pradėti ir per 22 metus sėkmingai tęsiami nepriklausomybės įtvirtinimo darbai sužlugo, nes tuoj po 1939 metų rudenį Molotovo–Ribentropo slaptojo pakto įsigaliojimo Lietuva buvo okupuota ir aneksuota.
1990 m. kovo 11 d. sąmoningi Lietuvos žmonės visam pasauliui paskelbė: ,,Užteks tūnoti po agresoriaus padu. Visiems skelbiame, jog nuo šiol prasideda nauja mūsų tėvynės laisvės ir nepriklausomybės epocha”.
Džiugu, kad dabar galime laisvai kurti prasmingą, tik vieną kartą šioje žmonių planetoje Dievo mums duotą nepakartojamą gyvenimą ir patvirtinti, jog Kūrėjas kiekvienam žmogui suteikė vienokių ar kitokių gebėjimų, kurie liudija, jog esame paties Dievo atspindžiai (plg. Pr 1, 27).
Tačiau palyginti nedaug mūsų tėvynainių galėtume vadinti pasaulio šviesa, kuri apšviečia ir aplinkinius, deja, kol kas neturinčius poreikio tinkamai pasinaudoti laisvės sąlygomis, mėginti išsilaisvinti iš savo pačių dar sovietmečiu susiformavusių mąstymo stereotipų, kurie ir yra didieji žmogaus asmenybės kūrimo kliuviniai. Juk kaip žmogus mąsto, taip ir elgiasi. Jeigu jis, tarkim, patektų į laisvėmis garsėjančią kokią nors demokratišką šalį, bet jei netobulėtų jo mąstysena, tai jis, ir svetur gyvendamas, dėl savo siauro mentaliteto tebeliktų užspeistas kampe.
Pasakojama apie vieną ereliuką, kurį išperėjo višta drauge su kitais viščiukais. Tas mažas erelis augo kartu su viščiukais, kudakavo ir kapstė žemę, ieškodamas kirminų, taip kaip jie. Ėjo metai. Vieną dieną tas erelis, jau pasenęs, išvydo danguje nuostabų paukštį, kuris grakščiai sklendė prieš stiprų vėją. ,,Kas jis?” – klausė pakerėtas erelis. ,,Tai erelis, paukščių karalius, - pasakė kaimynas. - Jis priklauso dangui. Mes priklausome žemei – esame viščiukai”. Ir taip tas erelis gyveno ir numirė viščiuku, nes manė juo esąs.
Yra žmonių, kurių gyvenimo tikslas – vien žemiškųjų gėrybių siekis, todėl jie rizikuoja numirti ,,viščiukais”, taip ir neatpažinę savyje dieviškojo identiteto savybių. Dar yra tokių, kurie, plušėdami dėl geresnio gyvenimo, vis labiau trokšta dvasinių dalykų, todėl tikėtina, kad ilgainiui jų pirmenybė Dievui ir pagalba artimui, ypač tiems, kurie stokoja elementarių krikščioniškų ir tautinių vertybių pažinimo, tikrai stiprės.
Tačiau patys šauniausi mūsų tėvynainiai yra tie pasišventėliai krikščionys ir patriotai, kurie dabar, nepanikuodami dėl tebesiplečiančios mūsų visuomenėje mirties kultūros, stengiasi kaip tas grakštus aukštybių erelis kilti vis aukščiau, saulės link: kiek tik išgalėdami puoselėja maldos ryšius su Viešpačiu ir iš Jo kasdien semiasi naujų jėgų kūrybingai darbuotis, kad patys būtų sektinas pavyzdys kitiems ir kad šitaip prisidėtų prie Kovo 11–osios akto įgyvendinimo bei Jėzaus įkurtos karalystės žemėje plėtimo, taip pat savo prasmingu gyvenimu paliudytų, jog yra verti sulaukti dangaus pagalbos kritiškiausiomis mūsų tautos išbandymo valandomis.
Manau, kad prie savo tėvynės laisvių išsaugojimo ir jų įtvirtinimo, nors ir netiesiogiai, bet vis tiek savaip prisideda, pavyzdžiui, Kauno arkivyskupijos sąmoningi tikintieji, kurie, atsiliepdami į Kauno arkivyskupo metropolito ganytojišką laišką, jau skaitytą bažnyčiose, savo klebonų paakinti, ryžtasi aktyviau dalyvauti parapijų sinodo grupių veikloje.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog ką čia nauja ir naudinga galima būtų pasiūlyti toje parapijos sinodo darbo grupėje, juk daugelį pastoracinių dalykų reglamentuoja Šventojo Rašto šviesoje Bažnyčios paskelbti II Vatikano Susirinkimo dekretai, katekizmo mokymas, bažnytinės teisės nuostatai, Šventojo Tėvo enciklikos ir Popiežiškųjų tarybų įvairūs dokumentai, liturginės apeigos, mūsų krašto ordinarų aktualiomis temomis skelbiami raštai, padedantys tikintiesiems krikščioniškai susiorientuoti ir padaryti teisingus sprendimus, nes visiems tenka gyventi sekuliarizuotos visuomenės metamų iššūkių aplinkoje.
Tačiau yra viena, kai šie paminėti ir kiti labai svarbūs katalikų mokymo turtai yra kai kurių katalikų priimami (dažniausiai dėl platesnio krikščioniško mokymo požiūrio stokos) kaip sausoka teorija, ir dėl to kartais kai kurie jos punktai gali būti bent iš dalies ignoruojami. Ir štai visai kas kita, kai matai tikinčiuosius, kurie, kaip Dievo Motina, pirmiausia savo širdis yra atvėrę Viešpačiui Jėzui, kuris teikia jiems apsčiai savo meilės ir išminties, kad gebėtų priimti visą Magisteriumo mokymą, nesišalindami net ir tų jo punktų, kurių galbūt jiems dar nebuvo galimybių geriau pažinti.
Todėl pagrįstai galima manyti, jog parapijų sinodo grupėse vyksiantys (kai kur turbūt jau ir vykstantys) įvairiausi pastoracinių dalykų apmąstymai, svarstymai ir pozityvių pasiūlymų priėmimai gali jau dabar klebonams ir parapijiečiams padėti, pavyzdžiui, geriau suprasti, pritarti ir bandyti įgyvendinti tuos pasiūlymus, kurių sąmoningo įdiegimo parapijoje jau šiuo metu labai pasigendama.
Pavyzdžiui, kuomet kurios nors parapijos sinodo grupės eilinio posėdžio metu bus svarstomas atnaujintos liturgijos nuostatų ir rekomendacijų praktiškas pritaikymas sekmadienio šv. Mišioms, tada kurio nors supratingo parapijiečio ar netgi ir vietos klebono siūlymas - stengtis aktyviau įtraukti, pavyzdžiui, moksleivius, o per kitas pamaldas ir vyresnio amžiaus parapijiečius į sąmoningą atnašų nešimą ir skaitinių raiškų skaitymą, gali būti visų grupės dalyvių sutartinai priimtas, o protokole, kuris siunčiamas į Kuriją, sinodo generaliniam sekretoriui arba sinodo grupei, kuri nagrinės visus pasiūlymus ir pastabas, užfiksuotas ir konkrečiai įgyvendinamas. Po kelių mėnesių šis protokolas gali būti papildytas svarbiu punktu: nuo to sekmadienio, kai pagyvinome Eucharistijos šventimo liturgiją, pastebėjome rezultatus – kai kurie parapijiečiai, netgi nekantraudami, laukia Viešpaties dieną aukojamų Mišių, nes jie jau supranta, kad jų aktyvus dalyvavimas praturtina juos pačius, yra sektinas pavyzdys susirinkusiesiems į pamaldas (dėl to į Mišių auką renkasi net daugiau tikinčiųjų) ir taip pat jie jaučia, jog yra vietos klebono ir kitų kunigų palaikomi bei drąsinami išlikti aktyvūs ir ateityje.
Tai tik vienos parapijų sinodo grupių darbo pastoracinės srities galimi dvasinio atsinaujinimo vaisiai ir mažytis įnašas į visų mūsų krikščioniško gyvenimo palaimingus pokyčius. Tikėtina, kad tikrai jų bus žymiai daugiau, ypač kai šią rengimosi sinodui veiklą kaip kokį želmenėlį nesiliausime ,,laistyti“ antgamtinę gyvybę teikiančiu nuoširdžių maldų vandeniu.

Kun. Vytenis VAŠKELIS

© 2003 "XXI amžius"