XXI amžius

Kaunas Antrojo pasaulinio karo metais

Kovo 6-7 dienomis Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedra istorikus bei miesto visuomenę pakvietė į Kauno istorijos konferenciją, kurios tema: „Kaunas Antrojo pasaulinio karo metais“. Tai jau septintoji VDU organizuota Kauno istorijos konferencija, kuri šį kartą yra skirta 1939-1945 metų įvykiams Kaune.
Kauno istorikai pastebėjo, kad miestas neturi parašytos savo istorijos, todėl 1996 metų gruodį jų iniciatyva buvo suorganizuota pirmoji Kauno istorijos konferencija. Antroji vyko 1998-ųjų vasarį ir toliau tapo kasmetiniu tradiciniu Kauno istorikų renginiu, kuriame, stengiantis užpildyti trūkstamas spragas, apžvelgiama ne tik miesto istorija nuo seniausių laikų iki šių dienų, bet leidžiamas ir konferencijos metraštis, kuriame publikuojami pasisakančių istorikų darbai. Po šios konferencijos pasirodys jau ketvirtasis Kauno istorijos metraščio numeris.
Prasidėjus konferencijai, kalbėjo VDU rektorius prof. V.Kaminskas, nuolatinis konferencijos organizatorius ir pirmininkas doc.dr.Z.Kiaupa bei Kauno savivaldybės atstovas, Kultūros ir švietimo departamento direktorius V.Mažeika. Riba tarp praeities ir ateities, V.Mažeikos žodžiais tariant, yra trapi, todėl, tik suprasdami praeitį, mes galime sėkmingai modeliuoti ateitį. Gerai būtų, kad šie jo žodžiai pasiektų politikų, Seimo bei savivaldybių narius, kuriems taip trūksta istorinės savo tapatybės suvokimo ir kurie panašiuose renginiuose lankosi tik reprezentaciniais tikslais.
Pirmą renginio dieną istorikai skaitė pranešimus, bent iš dalies atspindinčius konferencijos temą ir minėtą 1939-1945 metų laikotarpį, o antroji diena buvo skirta įvairiems istorijos profiliams nuo viduramžių iki XX a. vidurio aptarti. Temų įvairovė buvo tikrai plati: nuo viduramžių šildymo įrangos – hipokausto (pranešėjas dr.M.Bertašius), Vokiečių ordino Dubysos pilies (pranešėjas doc.dr.V.Almonaitis) bei XVI amžiaus kauniečių baimių ir nelaimių (pranešėjas doc.dr. Z.Kiaupa) iki Kauno miesto ir Bažnyčios santykių XVIII amžiuje (pranešėja R.Varsackytė), Kauno rabiniškųjų mokymosi institucijų XIX amžiuje (pranešėja A.K.Pažėraitė) bei moterų suvažiavimų prieškariu (pranešėja V.Jurėnienė) ar tarnybos bruožų Kauno miesto savivaldybėje (pranešėjas A.Mikalauskas).
Prisimindami Antrojo pasaulinio karo metus, pirmąją konferencijos dieną istorikai taip pat gilinosi į įvairias temas: S.Strelcovas palietė istoriografijoje svarbią ir nepakankamai išnagrinėtą žydų karo pabėgėlių Lietuvos Respublikoje temą. Gaila, kad jo pranešime Kauno situacija buvo pristatyta tik keliais sakiniais.
Dr.D.Blažytė-Baužienė perskaitė įdomų pranešimą apie Kauno menininkų pasirengimą dekadai Maskvos cenzorių priežiūroje 1940-1941 metais, L.Jašinauskas – apie Kauno miesto bendrojo lavinimo mokyklų padėtį 1941-1944 metais, o I.Bučinskytė – apie ateitininkų veiklą Kaune 1941-1944 metais. Vokiečių okupacijos laikotarpis atsispindėjo ir kituose pranešimuose: dr.A.Bubnio „Kauno getas vokiečių okupacijos metais (1941-1944)“, R.Dargužio „Viešoji retorika vokiečių okupacijos metais“, dr.M.Bloznelio „Lietuvių sąjūdis 1942-1944 metais“, o L.Venclauskas perskaitė pranešimą „Kauno jėzuitų gimnazija Antrojo pasaulinio karo metais“.
Antrojo pasaulinio karo laikotarpis mokslininkų yra daugiau nagrinėtas visos Lietuvos istorijos kontekste, bet Kauno mastu 1939-1945 metų įvykiai yra mažai kam žinomi. Šioje konferencijoje laikotarpis buvo aiškiau įvardytas. Tačiau ir patys konferencijos rengėjai pripažįsta, kad tai plati tema. „Antrojo pasaulinio karo tema Kauno mastu nėra užbaigta, tad dar reikėtų prie jos grįžti ir plačiau pasižiūrėti, koks tuo metu buvo vidinis miesto gyvenimas: trūko maisto, Laisvės alėjoje buvo auginamos bulvės ir pan.“, - sakė konferencijos sekretorius Jonas Vaičenonis.
Paklaustas, kokius įvykius Kauno mieste reikėtų daugiau akcentuoti, J.Vaičenonis atsakė: „Reikėtų kalbėti apie keletą etapų ir akcentų. Pirmasis etapas būtų pati karo pradžia, 1939 m. rugsėjo 1 d., kada Vokietija užpuolė Lenkiją. Kaunas tuo metu buvo laikinoji sostinė. Miesto visuomenė stebėjo tuos įvykius, valstybės vadovai rengėsi krašto gynybai, aktyviai dirbo visos institucijos, ministerijos. Atsiradus karo pabėgėliams iš Lenkijos, reikėjo spręsti naujai iškilusias problemas, reikėjo priimti naujus sprendimus dėl besikeičiančios pasaulinės Europos situacijos. Antras svarbus momentas, apie kurį reikėtų plačiau kalbėti Kauno mastu, yra 1940 metų sovietinė okupacija. Reikėtų plačiau išnagrinėti, kaip kauniečiai pasitiko okupaciją, kas tuo metu vyko pačiame mieste, kaip po kelių savaičių pasikeitė gyventojų nuostatos. Konferencijoje pasigedome ir 1941 m. birželio 23 d. sukilimo aptarimo. Kaunas buvo sukilimo epicentras, čia vyko pagrindinė kova, buvo daug aukų, žuvusiųjų laidotuvės Vytauto prospekte. Reikėtų prisiminti ir tai, kad Kaunas liko nesugriautas miestas, o Vilniuje ir Klaipėdoje vyko gatvių mūšiai ir buvo sugriauti ištisi kvartalai. Kaune išliko pagrindiniai miesto pastatai, architektūriniai paminklai. Išsaugotas prieškario architektūrinis paveldas. „Apskritai, turint omenyje visą Antrojo pasaulinio karo laikotarpį, reikėtų kalbėti apie patį žmonių santykį su karu, tyrinėti žmonių nuotaikas, patyrimus, išgyvenimus. Juk visuomenės gyvenimas karo metais nenutrūko. Dirbo spaustuvės, bankai, ligoninės, mokyklos ir kitos įstaigos. Apie tai būtų galima taip pat plačiau kalbėti, atspindėti platesnį spektrą visuomenės, kuri tuo metu gyveno ir dirbo Kaune“, - sakė konferencijos darbą reziumavęs J.Vaičenonis. Išvada viena: Kauno istorikams dar yra ką veikti.

Lina KLUSAITĖ