|
Kauno
dailininkai ir jų tautiškumo išraiška
|
Parodos atidaryme kalba
dailininkų klubo Sfinksas prezidentas Vilius Slavinskas |
Kauno apskrities viešojoje
bibliotekoje veikia Kauno dailininkų klubo Meno sparnai bei
Kauno architektų ir dailininkų klubo Sfinksas paroda, skirta
Kovo 11-ajai Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti.
Šiai gražiai datai Kauno menininkai nusilenkia jau ne pirmą kartą.
1996 metais dailininkų klubas Sfinksas surengė pirmąją tokio
pobūdžio parodą, kuri vėliau tapo kasmete Kauno menininkų Lietuvos
valstybingumo atkūrimo paminėjimo tradicija.
Šiandien meno specialistai dažnai ginčijasi dėl kūrybinio-meninio
idėjiškumo vertės ir klausia, ar kūryboje dailininkai gali transformuoti
savo pažiūrų į politinį bei visuomeninį gyvenimą refleksijas?
Atsakydami į šį klausimą, radikaliausiai nusiteikę meno specialistai
siūlo vengti iškilių visuomeninių idėjų ir tautiškumo. Tačiau
kas yra menininkas? Ar ne tos pačios tautos ir visuomenės narys,
ar ne tas pats pilietis, kuriančiosios inteligentijos atstovas,
dalyvaujantis ne tik reikšminguose tautai visuomeniniuose įvykiuose,
bet savo kūryba skleidžiantis naujas idėjas, kurios neretai tampa
visuomenės žadinimo šaltiniu ir skatina plačiau pažvelgti į save,
savo krašto problemas, savo šaknis? O kas yra tautiškumas? Kaip
teigė filosofas A.Šliogeris, tautiškumas visada bus su mumis,
jeigu mes patys jame būsime ramiai, nesiblaškydami ir jo nejausdami.
Čia nekalbama apie tautiškumą, kurio siekiama kaip specialaus
tikslo ir kuris tapatinamas su perdėtu patriotizmu. Toks tautiškumas
yra išsigimęs. Tautiškumas mumyse glūdi nepastebimai, kaip mūsų
pačių savastis. Ir visai nesvarbu, kokias idėjas atspindi menininko
kūrinys, ar universalų-kosmologinį suvokimą, ar kasdienį gyvenimą
atspindinčias akimirkas, ar tautinį identitetą, jeigu ši kūryba
kilo iš menininko gilios egzistencinės patirties, tai jo kūryba
neišvengiamai turės tautinį antspaudą.
|
|
Menininkas,
nepasidavęs ideologinei prievartai
|
Dailininkas Valentinas Antanavičius
su savo kūrybos albumu |
Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos
vestibiulio sienos niekada nebūna tuščios. Jas visada puošia talentingų
menininkų darbai. Ši tradicija, pradėta buvusio rektoriaus dr. Hanso
Fridricho Fišerio, tęsiama ir dabar.
Kovo pradžioje čia atidaryta Nacionalinės premijos laureato Valentino
Antanavičiaus paveikslų ir asambliažų paroda, taip pat pristatytas
šio menininko darbų 2002 metais išleistas albumas, skirtas Sibiro
tremtyje mirusiai motinai Kunigundai ir pernai mirusiai žmonai Reginai
atminiti. V.Antanavičius produktyvus menininkas: sukurta per tūkstantį
tapybos darbų ir asambliažų, per penkiasdešimt grafikos estampų,
apie pusantro šimto ekslibrisų, apie šimtą akvarelių. Suprantama,
iš tokios gausybės darbų atrinkta tik nedidelė dalis pačių vertingiausių.
Parodą pristatęs menotyrininkas Algimantas Patašius sakė: Tai vienas
savičiausių, įdomiausių dabartinės kartos meno atstovų, išlaikęs
sąžinę ir savastį, nenuperkamas, nenutildomas, darbais traukiantis
žiūrovo dėmesį, nepasidavęs sovietinei demagogijai, ideologinei
prievartai. Jo darbai neglamonėja akies, bet skatina mąstyti, skelbia
pilietinę poziciją, humanistinę meno sampratą, atveria ne tik meninius,
bet ir istorinius sovietinės bei posovietinės epochos tyliojo modernizmo
klodus. |
|
Premija
mažosios novelės meistrei
|
Lietuvių literatūros ir tautosakos
instituto premiją rašytojai Bitei Vilimaitei įteikė direktorius
A. Kalėda
|
Lietuvių literatūros ir tautosakos
institute rašytojai Bitei Vilimaitei įteikta pirmoji šio instituto
įsteigta premija už novelių rinktinę Papartynų saulė.
Kaip sakė instituto Šiuolaikinės literatūros skyriaus vadovė Jūratė
Sprindytė, literatūros mokslininkų įsteigta premija teikiama už
iškiliausią praėjusiais metais išleistą šiuolaikinės lietuvių literatūros
kūrinį. Pirmoji laureatė B. Vilimaitė apdovanota už viso gyvenimo
kūrybą.
|
|