Pirmasis puslapis
Kultūra
Darbai
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Senojo teatro beieškant

Taip galėtume pavadinti Kauno menininkų namuose vykusį vakarą, kuriame viešėjo Lietuvos kultūros, filosofijos ir meno instituto Teatrologijos skyriaus bendradarbiai, atvykę iš sostinės pristatyti savo naujausiąjį darbą - neseniai knygynuose pasirodžiusią antrąją Lietuvių teatro istorijos knygą, išleistą pagal Lietuvos tūkstantmečio minėjimo programą. Knygos bendraautorės - keturios gerai Lietuvoje žinomos teatrologės prof. hab. dr. Irena Aleksaitė, doc. dr. Audronė Girdzijauskaitė, dr. Rasa Vasinauskaitė bei Gražina Mareckaitė - dalijosi savo įspūdžiais, atradimais, vargais bei džiaugsmais, kuriuos teko patirti renkant negausią ir painią teatrinės istorijos medžiagą. Gaila, kad į susitikimą neatvyko vyriškoji šio įvykio kaltininkų pusė: dr. Dovydas Judelevičius bei dr. Helmutas Šabacevičius.

Atsivėrė po žemės sluoksniu saugotos istorijos paslaptys

Utenos kraštotyros muziejaus muziejininkas Dalius Ribokas (dešinėje) su Lietuvos istorijos instituto vyr. moksliniu bendradarbiu Gintautu Zabiela archeologijos radinių parodoje

Archeologijos radinių parodos retos. Daiktai, menantys senovę ir mūsų protėvius, dažniausiai eksponuojami stenduose.
Utenos kraštotyros muziejaus muziejininkas Dalius Ribokas muziejuje dirba jau septyniolika metų. Beveik tiek pat metų savo vasaras skiria archeologinėms ekspedicijoms Utenos rajone. Jam mielai talkininkauja mokytojas Valdas Šukevičius su savo moksleiviais, vietos savanoriai, besidomintys krašto istorija, studentai. Beje, ne vienas moksleivis, artimiau susipažinęs su gimtinės istorija ar padėjęs atskleisti dar neįmintas tolimų amžių mįsles, pasirinko studijas istorijos fakultetuose. Taigi archeologijos radinių paroda, veikianti Utenos kraštotyros muziejuje, neatsitiktinė.
Nedidelėje, bet turtingoje ekspozicijoje nemažai lipdytų, brūkšniuotų, grublėtų ir žiestų puodų šukių, kaulinių adatinių, amuletų, peilių, sagių, kirvukų, dvi odinės, žalvariu puoštos piniginės, skeltuvai, ietigaliai, geležiniai apkalai. Kaip pasakojo muziejininkas D.Ribokas, tyrinėti vienus ar kitus objektus jam pataria Utenos rajono savivaldybės Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus specialistai. Ekspedicijų nauda būna keleriopa – atskleidžiami nauji būtovės slėpiniai, nustatoma archeologijos paminklų būklė ir tikslios ribos. Pavyzdžiui, Saldutiškio seniūnijoje Geniakalnio senkapio teritorija pasirodė esanti daug didesnė negu anksčiau manyta. Nors ankstyviausia senkapio dalis suardyta, tačiau papėdėje kapai išsilaikę gerai. Kadangi archeologiniai kasinėjimai ten baigti, išsamūs moksliniai tyrimai, kuriuos tikimasi atlikti, gali atskleisti daug įdomių dalykų apie laidojimo papročius ir jų kaitą.

Paminklas Mažajai Lietuvai

Vilniaus mokytojų namai tapo sostinės kultūrinių renginių vieta. Čia vyksta ne tik mokslinės konferencijos, suvažiavimai, simpoziumai. Čia veikia paveikslų ir fotografijos parodos, organizuojami susitikimai su meno, mokslo žmonėmis ir politikais, čia susitinka tėviškėnai, pristatomos naujos knygos… Neretai tą patį vakarą vyksta keli kultūriniai renginiai. Gražiai, skoningai įrengtų salių Vilniaus mokytojų namuose netrūksta.
Vasario 12-osios vakarą Vilniaus mokytojų namų svetainėje buvo pristatyta dr. Napoleono Kitkausko ir jo žmonos dr. Laimutės Kitkauskienės knyga „Kristijono Donelaičio memorialas Tolminkiemyje“, išleista „Kultūros“ leidyklos 2002 metais.
Dr. N.Kitkauską galima vadinti paminklų restauravimo architektu, rašančiu knygas apie tai, ką surado, ištyrė, pamatė. Tyrinėtos Vilniaus pilys - 1980 metais apginta disertacija „Vilniaus Žemutinės pilies pastatų kompleksas (tyrimai) ir apsaugos klausimai“, 1989 metais „Mokslo“ leidyklos išleista knyga „Vilniaus pilys: statyba ir architektūra“, už kurią vėliau suteikta Nacionalinė premija. Tyrinėta ir restauruota Biržų pilis - 1975 metais pasirodė knyga „Biržų antrosios pilies pylimai, fosa, redutas, tiltai“.

Mintys po konferencijos

Vasario 9 dieną vyko Lietuvos Sąjūdžio Marijampolės skyriaus konferencija, ir pirma mintis po jos – ar prasminga?
Buvo dalyvių atsiliepimų – kad tik susirenkame ir padejuojame. O ir mažai susirenkame. Dar ir ne visai amžiumi jauni. Ir jokių darbų tarsi neplanuojame. Su panašiais sunkumais susiduria ne vienas patriotiškos visuomenės renginių.Tai gal visai nesirinkti, neprasminga?
Teisingas atsakymas kitoks – reikia rinktis. Nes ir šiuo atveju nebuvo tik dejuota, gal ir visai nedejuota, vien tik blaiviai įvertinta padėtis. Tą padarė konferencijoje dalyvavęs Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas Rytas Kupčinskas. Padėtis anaiptol nėra gera, bet tą visi tik žinome, o ne dejuojame, nes tai neturėtų prasmės. Susirinkti, pasitarti ir planuoti galimus atlikti darbus, kad ir mažų mažiausius, - tai nėra dejonės, o veiksmas.