XXI amžius

Senojo teatro beieškant

Taip galėtume pavadinti Kauno menininkų namuose vykusį vakarą, kuriame viešėjo Lietuvos kultūros, filosofijos ir meno instituto Teatrologijos skyriaus bendradarbiai, atvykę iš sostinės pristatyti savo naujausiąjį darbą - neseniai knygynuose pasirodžiusią antrąją Lietuvių teatro istorijos knygą, išleistą pagal Lietuvos tūkstantmečio minėjimo programą. Knygos bendraautorės - keturios gerai Lietuvoje žinomos teatrologės prof. hab. dr. Irena Aleksaitė, doc. dr. Audronė Girdzijauskaitė, dr. Rasa Vasinauskaitė bei Gražina Mareckaitė - dalijosi savo įspūdžiais, atradimais, vargais bei džiaugsmais, kuriuos teko patirti renkant negausią ir painią teatrinės istorijos medžiagą. Gaila, kad į susitikimą neatvyko vyriškoji šio įvykio kaltininkų pusė: dr. Dovydas Judelevičius bei dr. Helmutas Šabacevičius.
Minėtoji knyga apima 1935-1940 metų laikotarpį. Tai tąsa 2000 metais išleistos pirmosios teatro istorijos knygos, kurioje apžvelgiama 1929-1935 metų Lietuvos teatro padėtis: O.Žilinsko, M.Čechovo, K.Glinskio, A.Sutkaus, B.Dauguviečio režisūra, dramos teatras Šiauliuose, scenografijos ištakos, opera, muzika dramos spektakliuose (originalus V.Bakutytės tyrimas). Antrojoje knygoje, išlaikydami prioritetą Valstybės teatrui, kuris veikė Kaune, autoriai taip pat plačiai nagrinėja Valstybės teatro Šiaulių bei Klaipėdos skyrius. Šalia valstybinių teatrų studijų, naujojoje knygoje galime rasti ir vertingą medžiagą apie nevalstybinius teatrus bei operos ir baleto pastatymus. Autoriai ypač džiaugiasi knygos gale esančiu, pirmą kartą teatro istorijoje pasirodžiusiu žinynu, kurį sudaryti padėjo ir visą „juodą“ darbą atliko teatrologiją studijuojančios studentės. Jame galima rasti ne tik teatrų repertuarus, bet ir dramos aktorių, operos dirigentų, solistų bei baleto artistų trumpas kūrybines biografijas.
Apie lietuvių teatro istoriją iki šiol mes tikrai nedaug ką žinojome, nes nebuvo žmonių, kurie užsiimtų rimtomis studijomis. Kaip sakė A.Girdzijauskaitė, savo laiku į mėgėjiško teatro laikotarpį gilinosi V.Maknys, o 1918-1929 metų teatro laikotarpį nagrinėjo A.Vengris. Tuo tarpu paskutinis prieškario dešimtmetis, visiems žinomas kaip lietuviško teatro suklestėjimo metas, nebuvo tyrinėtas. Sovietiniais laikais buvo rašoma sovietinio meno istorija, kurioje, dėl suprantamų priežasčių, neatsirado vietos Lietuvos nacionalinio teatro klestėjimo laikotarpiui nušviesti. Valstybinis teatras buvo kaltinamas, kad propagavo lietuvių kalbą, kad karo metais nebuvo evakuotas ir meninėmis priemonėmis „klaidino“ žmonių sąmoningumą. Dešimt Valstybinio teatro klestėjimo metų buvo išbraukta iš Lietuvos teatro istorijos, todėl teatrologų naujai surinkta ir išnagrinėta medžiaga, pasirodžiusi dvitomiu, yra tikrai svarbus reiškinys visai Lietuvos kultūrai.
Anot I.Aleksaitės, parašiusios knygos įvadą, visas dešimtmetis, perimant XX amžiaus Vakarų Europos ir rusų avangardinio scenos meno atradimus, Lietuvos teatrui yra esminis posūkis. Tuo metu klestėjo K.Stanislavskio teatrinė pedagogika, J.Olekos-Žilinsko ir M.Čechovo režisūra, A.Galdiko, M.Dobužinskio, S.Ušinsko, L.Truikio, T.Kulakausko scenografijos, operos dirigentų M.Bukšos, J.Tallat-Kelpšos meninė veikla, T.Pavlovskio operos režisūra, baletmeisterio N.Zverevo mokykla. 1929-1935 metais buvo jaučiamas kūrybinis pakilimas, kuris vėliau po truputį ėmė blėsti. Tačiau vyresniosios kartos kūrybinį atoslūgį pakeitė jaunųjų menininkų veržimasis į sceną ir begalinis noras kurti naują konceptualiąją režisūrą bei scenografiją. Spaudoje netrukus ėmė rastis straipsniai, atspindintys meninių pozicijų konfrontaciją. Šalia vyresnės kartos dailininkų, savo novatoriškas koncepcijas diegė jaunieji scenografai V.Palaima, V.Andriušis, A.Gudaitis, o režisūroje savo talentu išsiskyrė po studijų Maskvoje ir JAV sugrįžę R.Juknevičius ir A.Jakševičius. Jų atėjimas į teatrą yra ypač svarbus įvykis, nes kiekvienas atskirai su savimi atsinešė savitą teatrinio meno modelį: R.Juknevičius – subtilų, poetinį psichologinį teatrą, o A.Jakševičius – subtilios formos teatrą. Valstybės teatro Klaipėdos skyriuje sėkmingai režisūroje reiškėsi I.Tvirbutas. Anot A.Girdzijauskaitės bei R.Vasinauskaitės, teatrologams jo asmenybės atradimas buvo gana netikėtas įvykis, nes visi dažniausiai pastebėdavo ryškiausias, jau aprašytas teatrines figūras. Šalia minėtų režisierių, baigęs studijas Paryžiuje pas Charles Dulliną, į aktyvią teatrinę veiklą įsitraukė ir legendinis J.Miltinis.
G.Mareckaitė, neseniai išleidusi knygą apie K.Glinskio pastatymus, pasakojo, kaip yra sunku tyrinėti teatro meną, kurio specifinis bruožas – laikinumas ir neapibrėžtumas. Yra išlikę tik blankūs jau Amžinybėn išėjusių žmonių prisiminimai ir prieštaringi pasisakymai spaudoje, iš kurių teatrologas privalo susidaryti vientisą, teisingą vaizdą. R.Vasinauskaitės teigimu, visų knygos sudarytojų tikslas buvo padaryti matoma tai, kas padėtų suvokti ištisą teatrinę epochą. Tai buvo nelengvas uždavinys. Anot jos, šiame darbe, be sausų, istorijos užfiksuotų faktų, penkiasdešimt procentų buvo įdėta vaizduotės ir interpretacijos, be kurių būtų neįmanomas knygoje atsispindintis žmogiškasis faktorius. I.Aleksaitės žodžiais tariant, galime tik džiaugtis, kad šiandien puikios teatrologų komandos dėka jau turime svarų Lietuvos teatrinės kultūros palikimo susumavimą, kuris išliks ne tik mums, bet ir ateinančioms kartoms, turėsiančioms iš ko pasimokyti.

Lina KLUSAITĖ
Kaunas