Atsivėrė po žemės sluoksniu
saugotos istorijos paslaptys
|
Utenos kraštotyros muziejaus
muziejininkas Dalius Ribokas (dešinėje) su Lietuvos istorijos
instituto vyr. moksliniu bendradarbiu Gintautu Zabiela archeologijos
radinių parodoje
Audronės DRISKIUVIENĖS nuotrauka |
Archeologijos radinių parodos
retos. Daiktai, menantys senovę ir mūsų protėvius, dažniausiai
eksponuojami stenduose.
Utenos kraštotyros muziejaus muziejininkas Dalius Ribokas muziejuje
dirba jau septyniolika metų. Beveik tiek pat metų savo vasaras
skiria archeologinėms ekspedicijoms Utenos rajone. Jam mielai
talkininkauja mokytojas Valdas Šukevičius su savo moksleiviais,
vietos savanoriai, besidomintys krašto istorija, studentai. Beje,
ne vienas moksleivis, artimiau susipažinęs su gimtinės istorija
ar padėjęs atskleisti dar neįmintas tolimų amžių mįsles, pasirinko
studijas istorijos fakultetuose. Taigi archeologijos radinių paroda,
veikianti Utenos kraštotyros muziejuje, neatsitiktinė.
Nedidelėje, bet turtingoje ekspozicijoje nemažai lipdytų, brūkšniuotų,
grublėtų ir žiestų puodų šukių, kaulinių adatinių, amuletų, peilių,
sagių, kirvukų, dvi odinės, žalvariu puoštos piniginės, skeltuvai,
ietigaliai, geležiniai apkalai. Kaip pasakojo muziejininkas D.Ribokas,
tyrinėti vienus ar kitus objektus jam pataria Utenos rajono savivaldybės
Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus specialistai. Ekspedicijų
nauda būna keleriopa atskleidžiami nauji būtovės slėpiniai,
nustatoma archeologijos paminklų būklė ir tikslios ribos. Pavyzdžiui,
Saldutiškio seniūnijoje Geniakalnio senkapio teritorija pasirodė
esanti daug didesnė negu anksčiau manyta. Nors ankstyviausia senkapio
dalis suardyta, tačiau papėdėje kapai išsilaikę gerai. Kadangi
archeologiniai kasinėjimai ten baigti, išsamūs moksliniai tyrimai,
kuriuos tikimasi atlikti, gali atskleisti daug įdomių dalykų apie
laidojimo papročius ir jų kaitą.
Pasak D.Riboko, skaudu, kad dauguma archeologijos paminklų, kuriuos
tenka tyrinėti ekspedicijų dalyviams, jau būna apardyti laiko
ir žmonių. Ruklių senkapės buvo nukastos statybų metu, Bikūnų
piliakalnis sužalotas vežant žvyrą bei deginant milžiniškus padangų
laužus sovietiniais laikais Joninių naktį.
Muziejininkas bendradarbiauja su Kultūros paveldo centru, Lietuvos
istorijos institutu. Visų jų tikslas tas pats - geriau pažinti
ir visuomenei atskleisti istorijos klodus. Pasitaiko, jog, ieškodami
vienų dalykų, archeologinių ekspedicijų dalyviai randa kitus,
dar įdomesnius. Tikėdamasis Užpalių seniūnijoje, Kaniūkuose, rasti
IV-V amžiaus pilkapių liekanas, D.Ribokas aptiko vėlyvųjų lipdytų
ir žiestų puodų šukių iš pirmojo tūkstantmečio pabaigos. Geniakalnyje
rastos molinių puodų, puoštų duobutėmis, šukės žymi ribą tarp
akmens ir žalvario amžių (II tūkstantmečio prieš Kristų pirmoji
pusė). Ruklių senkapio viename kape rasta lipdytų grublėtų šukių.
Parodoje eksponuojami ne visi per daugiau kaip dešimtmetį rasti
eksponatai, o tik patys vertingiausi nuo seniausiųjų iki vėlyviausiųjų
laikų. Radiniai atspindi laidojimo paminklus ir gyvenamąsias vietas,
pasakoja apie senovės lietuvių gyvenimo būdą ir papročius.
Tarp eksponatų iš pilkapių ir piliakalnių yra keletas radinių
iš Utenos miesto senamiesčio. D.Ribokas sakė, jog įvairūs daiktai
po žeme išsilaiko labai ilgai, tačiau, iškasus juos, būtina užkonservuoti,
nes, veikiami oro, drėgmės, šviesos, jie greitai yra.
Ne kartą muziejininkui D.Ribokui archeologijos ekspedicijose yra
talkinęs Lietuvos istorijos instituto Archeologijos skyriaus vyr.
mokslinis bendradarbis Gintautas Zabiela. Jis gyrė Utenos muziejininkus,
nuo pat muziejaus įsikūrimo dienos kaupusius ir turtinusius vertingų
archeologijos radinių rinkinius, kurių gali pavydėti ir didieji
šalies muziejai. Ir parodos ekspozicijoje yra ypač retų daiktų.
Tai XV amžiaus kovinis (galbūt trofėjinis?) kirvis, į pleištą
panašus ir bronzos amžiaus daiktus menantis kirvelis (XIV-XV a.),
apgalvių (moters galvos papuošalų) plokštelės ir kt. G.Zabiela
įsitikinęs, jog, artėjant Lietuvos tūkstantmečiui, istoriniams,
archeologiniams ir moksliniams tyrinėjimams turėtų būti skirtas
žymiai didesnis dėmesys, nes vietinio meistro pagaminta ir sename
kapinyne ar gyvenvietėje aptikta puodo šukė yra vertingesnė ir
iškalbingesnė už atvežtą iš tolimų šalių.
Utenai - kaip vienam seniausių Lietuvos miestų (istoriniuose šaltiniuose
paminėta 1261 metais) - irgi būtini išsamūs archeologiniai tyrinėjimai.
Gali būti, jog po tų senamiesčio gatvelių, kurias kasdien mina
uteniškiai, žeme slypi paslapčių ir atradimų pilni kultūriniai
sluoksniai, įminsiantys ne vieną istorijos mįslę.
Rūta JONUŠKIENĖ
Utena
© 2003 "XXI amžius"