XXI amžius

Paminklas Mažajai Lietuvai

Vilniaus mokytojų namai tapo sostinės kultūrinių renginių vieta. Čia vyksta ne tik mokslinės konferencijos, suvažiavimai, simpoziumai. Čia veikia paveikslų ir fotografijos parodos, organizuojami susitikimai su meno, mokslo žmonėmis ir politikais, čia susitinka tėviškėnai, pristatomos naujos knygos… Neretai tą patį vakarą vyksta keli kultūriniai renginiai. Gražiai, skoningai įrengtų salių Vilniaus mokytojų namuose netrūksta.
Vasario 12-osios vakarą Vilniaus mokytojų namų svetainėje buvo pristatyta dr. Napoleono Kitkausko ir jo žmonos dr. Laimutės Kitkauskienės knyga „Kristijono Donelaičio memorialas Tolminkiemyje“, išleista „Kultūros“ leidyklos 2002 metais.
Dr. N.Kitkauską galima vadinti paminklų restauravimo architektu, rašančiu knygas apie tai, ką surado, ištyrė, pamatė. Tyrinėtos Vilniaus pilys - 1980 metais apginta disertacija „Vilniaus Žemutinės pilies pastatų kompleksas (tyrimai) ir apsaugos klausimai“, 1989 metais „Mokslo“ leidyklos išleista knyga „Vilniaus pilys: statyba ir architektūra“, už kurią vėliau suteikta Nacionalinė premija. Tyrinėta ir restauruota Biržų pilis - 1975 metais pasirodė knyga „Biržų antrosios pilies pylimai, fosa, redutas, tiltai“.
Pagal N.Kitkausko projektus 1971-1979 metais pastatytas K.Donelaičio memorialinis muziejus Tolminkiemyje. Kol šis pastatas rusifikuotoje, subedievintoje, piktžolėmis apžėlusioje dykumoje įgavo dabartinį pavidalą, prireikė trisdešimties įtempto, kantraus darbo metų. Dažnai pagalvodavome: „Nejaugi apie tai nebus parašyta knyga?“ Ir štai knyga jau ant stalo. Ją skaitydami daug sužinome. Plačiai aprašyta Tolminkiemio parapija, jos bažnyčios istorija, atkūrimo darbai. Spausdinamas bažnyčios atkūrimo dienoraštis. Aprašyta buvusi klebonija ir jos aplinka: klebonijos pastatas, sodas, ūkis ir ūkiniai pastatai, našlių namas, sodininko namelis, mokykla. Skaitydami knygą, sužinosime, kaip buvo ieškoma K.Donelaičio kapo, kaip buvo identifikuoti palaikai, kaip tikslinama K.Donelaičio gimtinės - Lazdynėlių kaimo vieta ir t.t.
Skyrius apie K.Donelaičio giminės palikuonis parašytas dr. L.Kitkauskienės. Ji papasakojo apie gausų susirašinėjimą su įvairiomis institucijomis ir privačiais asmenimis. Įvairių tautybių žmonės noriai atsakinėjo į laiškus, dalijosi tuo, ką žinojo. Dr. L.Kitkauskienė sakė: „Donelaičių giminė buvo gabi ir naginga. Joje buvo profesorių, senatorių, keletas pastorių, auksakalių, net balerina“.
Pakviesti knygos redaktoriaus Antano Staponkaus, prie mikrofono vienas po kito ėjo ir ėjo dr. N.Kitkausko bendradarbiai, bičiuliai, Mažosios Lietuvos tyrinėtojai. Kiekvienas turėjo ir norėjo pasakyti tai, ko nepasakė prieš jį kalbėjusieji.
Prof. Juozas Girdzijauskas: Mirusieji savimi negali pasirūpinti. Tai gyvųjų pareiga. Ši knyga - tai paminklas K.Donelaičiui. K.Donelaičio atminimo išsaugojimo simbolis yra dr. N.Kitkauskas. Graži kalba, vaizdingi gamtos aprašymai rodo, jog knygą kūrė poetiškos sielos žmogus.
Dr.Algirdas Matulevičius: Ši knyga - tai paminklas Mažajai Lietuvai, tai kapitalinė monografija. Perskaitai kartą, bet norisi ir vėl skaityti. Daug geros kokybės iliustracijų, puiki poligrafija. Knyga sustiprino kultūrinius ryšius su kitomis valstybėmis. Reziumė pateikta vokiečių, anglų, rusų kalbomis. Ši monografija lenkia vokiečių parašytas knygas apie Mažąją Lietuvą. Iš Kitkauskų knygos žinių semsis įvairių sričių mokslininkai iš įvairių šalių. Tai europinės reikšmės knyga.
Sigitas Lasavickas: Mūsų paveldui pasisekė, kad turime tokį žmogų kaip N.Kitkauskas. Tai lietuviškasis Šlimanas. Jis veržlus, viskuo besidomintis, mokantis kelias užsienio kalbas, atkaklus, kantrus, turintis mokslininko intuiciją.
Algis Geniušas: Man buvo penkiolika metų, kai Mordovijos septintajame lageryje sutikau metais už save vyresnį Napalį. Žmogaus esmė atsiskleidžia tada, kai iš tavęs atimama tėvynė, kai esi paverstas beteisiu darbo vergu. Nepalys savo dvasia iškilo virš savo prispaudėjų. Suimtas iš Utenos gimnazijos suolo, jis noriai mokėsi iš lageryje kalėjusių intelektualų, kurie su pasiaukojimu savo žinias dalijo jauniems žmonėms. Napalys godžiai klausėsi profesorių pamokų, mokėsi užsienio kalbų.
Jonas Endriukaitis: Iš vidurinių mokyklų suolo suimti moksleiviai nebuvo nieko blogo padarę. Galbūt skaitė Nepriklausomybės metais išleistas knygas, gal pasakė kam nors nepatikusį žodį ar padeklamavo patriotinį eilėraštį. O gal vien dėl to, kad reikėjo įbauginti jaunimą. Jie praėjo gulagų pragarą, iškentė kančias ir nepalūžo.
Visi reikšmingiausi restauravimo darbai buvo atlikti dalyvaujant N.Kitkauskui. Su džiaugsmu sutinkame vieną po kitos leidžiamas jo knygas. Tačiau neprivalome pamiršti anų baisių laikų. Jie savyje išsaugojo šviesą, kuri atgyja Lietuvoje.
Anupras Gauronskas, Karaliaučiaus lietuviškosios parapijos klebonas: Napalys ir Laimutė Kitkauskai prikėlė ir arčiau mūsų pastatė tautos praeitį ir didį, garbingą vyrą, Mažosios Lietuvos sūnų K.Donelaitį, kuris iš knygos puslapių tarsi prakalbo mums. Martynas Mažvydas, Vidūnas, Jonas Bretkūnas taip pat kalba per žmones, kurie negaili savo laiko jiems prakalbinti. Dar turi prakalbėti Ragainės didvyris Martynas Mažvydas, kurio palaikai ilsisi po Ragainės bažnyčia.
Napalys Kitkauskas: Buvo galima dirbti valdiškai, bet pajunti, kad už nugaros stovi K.Donelaitis. Prisimeni Prūsų Lietuvą, lietuvninkų likimą. Istorija tragiška, bet turi būti optimistas, niekuo negali skųstis, nes jie tave įpareigoja. Objektas buvo sunykęs. Iš matavimų, išlikusių aprašymų darėme interjero projektą. Dabar dirbu prie Valdovų rūmų atkūrimo. Valdovų rūmų fragmentų liekanos atkastos. Padarysime ne prasčiau nei Tolminkiemio memorialą. Atkurti objektai džiugina žmones.
Tai ne visi kalbėtojai. Buvo pasakyta ir daugiau šiltų bei nuoširdžių žodžių.
Tarpus tarp kalbų prasmingai užpildė Mokslų akademijos choro atliekamos dainos. Beje, šis choras ne kartą koncertavo Tolminkiemyje.

Aldona KAČERAUSKIENĖ
Vilnius