XXI amžius

Mintys po konferencijos

Vasario 9 dieną vyko Lietuvos Sąjūdžio Marijampolės skyriaus konferencija, ir pirma mintis po jos – ar prasminga?
Buvo dalyvių atsiliepimų – kad tik susirenkame ir padejuojame. O ir mažai susirenkame. Dar ir ne visai amžiumi jauni. Ir jokių darbų tarsi neplanuojame. Su panašiais sunkumais susiduria ne vienas patriotiškos visuomenės renginių.Tai gal visai nesirinkti, neprasminga?
Teisingas atsakymas kitoks – reikia rinktis. Nes ir šiuo atveju nebuvo tik dejuota, gal ir visai nedejuota, vien tik blaiviai įvertinta padėtis. Tą padarė konferencijoje dalyvavęs Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas Rytas Kupčinskas. Padėtis anaiptol nėra gera, bet tą visi tik žinome, o ne dejuojame, nes tai neturėtų prasmės. Susirinkti, pasitarti ir planuoti galimus atlikti darbus, kad ir mažų mažiausius, - tai nėra dejonės, o veiksmas.
Dėl susirinkusiųjų skaičiaus – tegul ir mažai, tačiau du yra daugiau negu vienas, o 90 yra daugiau negu 10. Pagaliau ne visada visi ir ateina, kiek galėtų pagal pažiūras ir nuostatas ateiti. Patriotiškų nuostatų žmonės paprastai būna darbais apsikrovę ir ne visur turi laiko dalyvauti.
Metų skaičius, kad ir nemažas, ne visada reiškia senatvę, o mažas – ne visada jaunystę. Tik biologiškai šie dalykai dažnai atitinka, veikloje – anaiptol ne taip. Veikliems galima ilgai nesenti, savanaudžiai tinginiai praktiškai niekada nepabūna jauni, ir todėl reikia bijoti ne amžiumi senų. Žinoma, esama kliūties – senųjų darbus nutraukia mirtis, o jaunieji ir ilgą laiką yra darbingi.
Konferencijoje buvo atsiskaityta už mažus jau padarytus darbus ir toliau planuoti vėl maži darbai. Prieš metus vykusioje konferencijoje patvirtinta skyriaus nuostata - Tėvynės sampratos ir aktyvaus pilietiškumo ugdymas. To siekta. Sumanyta, kad Tėvynės suprasti negali tie, kurie jos nemyli. Mokytis mylėti galima įsižiūrint į žmones, kurie ją kada nors mylėjo arba dabar myli. Kažkada mylėjusių būta daug. Dabar mylintys, ko gero, pasijuto ir patys sąjūdininkai, todėl ne klaida buvo gręžtis ir vieniems į kitus – kodėl esantys kitokie, o ne rūgotojai ar abejingi, kaip didžioji visuomenės dalis.
Taip iš žvilgsnio į save ir į seniai mylėjusius radosi bendri renginiai – išvykos. Tam tikros pakraipos, vis pritraukiant nors vienetais labiau nutolusių ir jaunesnių žmonių, nepaprastai vengiant įprastų banalių malonumų, kuo daugiau laiko skiriant Tėvynės meilės prasmingumui. Gana vykusios buvo išvykos Lietuvoje, užmegzta draugystė Punske, nenutrūkusi ir dabar. Dalyvauta savivaldybių ir Prezidento rinkimų kampanijose.
Veikla tikrai maža, tikrai neišeinant į visuomenę, bet išėjimui nesijausta turint jėgų. Daryta, kam buvo jėgų, ir nedejuota. Tiesa, ir spauda yra išėjimas, ir „XXI amžiui“ už tokią galimybę ačiū. Gal ir per internetą galima kalbėtis su politikuojančiais ir amžiumi jaunesniais.
Maži darbai, tad ir rezultatų nebūna, bet ir tada nenuliūstama. Žūstančiai Lietuvai tos menkos pastangos negali padėti. Tačiau daroma paskutinė paslauga jai, žūstančiai, jeigu neišvengiama, ir dėkojama už galimybę, tiesiog už garbę tą paslaugą atlikti. Arba tikimasi, kad ji vis dėlto nežūsta. Gelmėse gal vis dėlto vyksta ir koks nors gimimas, kaip ne kartą yra buvę ir kaip jau seniai dainuota: „Lietuva – grėsmingas dinamitas, / požemiuos įkalinta dvasia“.
Įkalinęs buvo ne tik caro ar sovietų jungas. Gali įkalinti ir propagandos brukamas palaidumas, abejingumas, godumas ir kitos peršamos ydos – ir iš to kalėjimo dvasia gali veržtis ir nugalėti. Todėl nedejuokime.
Nebijokime daryti mažai tada, kai negalime daug daryti, nes reikalingas veiksmas mums patiems ir Tėvynei. Ir šiuo metu labai realus veiksmas yra rūpinimasis referendumu dėl ES ir neleidimas įsigalėti V.Uspaskich diktatūrai – kad neįvyktų jo brukamas referendumas.

Gražina TRIMAKAITĖ
Marijampolė