Mintys po konferencijos
Vasario 9 dieną vyko Lietuvos
Sąjūdžio Marijampolės skyriaus konferencija, ir pirma mintis po
jos ar prasminga?
Buvo dalyvių atsiliepimų kad tik susirenkame ir padejuojame.
O ir mažai susirenkame. Dar ir ne visai amžiumi jauni. Ir jokių
darbų tarsi neplanuojame. Su panašiais sunkumais susiduria ne
vienas patriotiškos visuomenės renginių.Tai gal visai nesirinkti,
neprasminga?
Teisingas atsakymas kitoks reikia rinktis. Nes ir šiuo atveju
nebuvo tik dejuota, gal ir visai nedejuota, vien tik blaiviai
įvertinta padėtis. Tą padarė konferencijoje dalyvavęs Lietuvos
Sąjūdžio pirmininkas Rytas Kupčinskas. Padėtis anaiptol nėra gera,
bet tą visi tik žinome, o ne dejuojame, nes tai neturėtų prasmės.
Susirinkti, pasitarti ir planuoti galimus atlikti darbus, kad
ir mažų mažiausius, - tai nėra dejonės, o veiksmas.
Dėl susirinkusiųjų skaičiaus tegul ir mažai, tačiau du yra daugiau
negu vienas, o 90 yra daugiau negu 10. Pagaliau ne visada visi
ir ateina, kiek galėtų pagal pažiūras ir nuostatas ateiti. Patriotiškų
nuostatų žmonės paprastai būna darbais apsikrovę ir ne visur turi
laiko dalyvauti.
Metų skaičius, kad ir nemažas, ne visada reiškia senatvę, o mažas
ne visada jaunystę. Tik biologiškai šie dalykai dažnai atitinka,
veikloje anaiptol ne taip. Veikliems galima ilgai nesenti, savanaudžiai
tinginiai praktiškai niekada nepabūna jauni, ir todėl reikia bijoti
ne amžiumi senų. Žinoma, esama kliūties senųjų darbus nutraukia
mirtis, o jaunieji ir ilgą laiką yra darbingi.
Konferencijoje buvo atsiskaityta už mažus jau padarytus darbus
ir toliau planuoti vėl maži darbai. Prieš metus vykusioje konferencijoje
patvirtinta skyriaus nuostata - Tėvynės sampratos ir aktyvaus
pilietiškumo ugdymas. To siekta. Sumanyta, kad Tėvynės suprasti
negali tie, kurie jos nemyli. Mokytis mylėti galima įsižiūrint
į žmones, kurie ją kada nors mylėjo arba dabar myli. Kažkada mylėjusių
būta daug. Dabar mylintys, ko gero, pasijuto ir patys sąjūdininkai,
todėl ne klaida buvo gręžtis ir vieniems į kitus kodėl esantys
kitokie, o ne rūgotojai ar abejingi, kaip didžioji visuomenės
dalis.
Taip iš žvilgsnio į save ir į seniai mylėjusius radosi bendri
renginiai išvykos. Tam tikros pakraipos, vis pritraukiant nors
vienetais labiau nutolusių ir jaunesnių žmonių, nepaprastai vengiant
įprastų banalių malonumų, kuo daugiau laiko skiriant Tėvynės meilės
prasmingumui. Gana vykusios buvo išvykos Lietuvoje, užmegzta draugystė
Punske, nenutrūkusi ir dabar. Dalyvauta savivaldybių ir Prezidento
rinkimų kampanijose.
Veikla tikrai maža, tikrai neišeinant į visuomenę, bet išėjimui
nesijausta turint jėgų. Daryta, kam buvo jėgų, ir nedejuota. Tiesa,
ir spauda yra išėjimas, ir XXI amžiui už tokią galimybę ačiū.
Gal ir per internetą galima kalbėtis su politikuojančiais ir amžiumi
jaunesniais.
Maži darbai, tad ir rezultatų nebūna, bet ir tada nenuliūstama.
Žūstančiai Lietuvai tos menkos pastangos negali padėti. Tačiau
daroma paskutinė paslauga jai, žūstančiai, jeigu neišvengiama,
ir dėkojama už galimybę, tiesiog už garbę tą paslaugą atlikti.
Arba tikimasi, kad ji vis dėlto nežūsta. Gelmėse gal vis dėlto
vyksta ir koks nors gimimas, kaip ne kartą yra buvę ir kaip jau
seniai dainuota: Lietuva grėsmingas dinamitas, / požemiuos
įkalinta dvasia.
Įkalinęs buvo ne tik caro ar sovietų jungas. Gali įkalinti ir
propagandos brukamas palaidumas, abejingumas, godumas ir kitos
peršamos ydos ir iš to kalėjimo dvasia gali veržtis ir nugalėti.
Todėl nedejuokime.
Nebijokime daryti mažai tada, kai negalime daug daryti, nes reikalingas
veiksmas mums patiems ir Tėvynei. Ir šiuo metu labai realus veiksmas
yra rūpinimasis referendumu dėl ES ir neleidimas įsigalėti V.Uspaskich
diktatūrai kad neįvyktų jo brukamas referendumas.
Gražina TRIMAKAITĖ
Marijampolė
© 2003 "XXI amžius"