Menininkas, nepasidavęs ideologinei prievartai

Dailininkas Valentinas Antanavičius su savo kūrybos albumu Kęstučio Vanago (ELTA) nuotrauka

Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos vestibiulio sienos niekada nebūna tuščios. Jas visada puošia talentingų menininkų darbai. Ši tradicija, pradėta buvusio rektoriaus dr. Hanso Fridricho Fišerio, tęsiama ir dabar.
Kovo pradžioje čia atidaryta Nacionalinės premijos laureato Valentino Antanavičiaus paveikslų ir asambliažų paroda, taip pat pristatytas šio menininko darbų 2002 metais išleistas albumas, skirtas Sibiro tremtyje mirusiai motinai Kunigundai ir pernai mirusiai žmonai Reginai atminiti. V.Antanavičius – produktyvus menininkas: sukurta per tūkstantį tapybos darbų ir asambliažų, per penkiasdešimt grafikos estampų, apie pusantro šimto ekslibrisų, apie šimtą akvarelių. Suprantama, iš tokios gausybės darbų atrinkta tik nedidelė dalis pačių vertingiausių. Parodą pristatęs menotyrininkas Algimantas Patašius sakė: „Tai vienas savičiausių, įdomiausių dabartinės kartos meno atstovų, išlaikęs sąžinę ir savastį, nenuperkamas, nenutildomas, darbais traukiantis žiūrovo dėmesį, nepasidavęs sovietinei demagogijai, ideologinei prievartai. Jo darbai neglamonėja akies, bet skatina mąstyti, skelbia pilietinę poziciją, humanistinę meno sampratą, atveria ne tik meninius, bet ir istorinius sovietinės bei posovietinės epochos tyliojo modernizmo klodus“.
Pats autorius sakėsi savo kūrybą siejantis su liaudies menu, asambliažus konstruojantis iš senų rakandų, dar randamų senose kaimų pirkiose. Tie daiktai, tūkstančius kartų liesti žmonių rankomis, sudaro mūsų etninės kultūros dalį, yra savotiška atspirtis kultūrinės globalizacijos kontekste.
„Mėlynakės“ (1990) kūną sudaro trys išilginės senos statinės lentos; jos rankos – tai pagal paskirtį nebenaudojamas lankas, būtinas arklio pakinktas. „Vienaakė baltais rūbais“ (2001) patraukia namų darbo nėriniais, atliktais kruopščiai ir su išmone. „Pirmajai meilei atminti“ (2000) – pilkai melsvame fone aukštyn skrendanti trapios mergaitės figūra, aprengta gimnazistės uniforma. „Angeliukas“ (2002) – žavi lėlė, gana buitiška, taip pat pakilusi skrydžiui. „Lemtis“ (1991) sukonstruota iš senų, į šiukšliadėžes jau suverstų plastmasinių lėlių dalių. Šio asambliažo nuotrauka papuoštas albumo viršelis.
Sovietmečiu tapytuose paveiksluose daug ryškiai raudonos spalvos. „1940 metai“ (1969-1988) – dešiniajame kampe maža, ramiai sėdinti Rūpintojėlio figūra. Virš jos per visą paveikslo plotį skrendanti didžiulė raudona pabaisa. Triptikas „Ekspansija“ (1968-1979) – neramūs raudoni potėpiai visuose trijuose paveiksluose. Portretams V.Antanavičius parinko sovietine ideologija nesusitepusius žmones: Justiną Mikutį, Joną Mikelinską, Juozą Aputį. Sovietinės imperijos sargai iš parodų (pirmoji paroda surengta 1965 metais) išimdavo geriausius V.Antanavičiaus paveikslus, kurį laiką visai neleido rengti parodų, dažnokai grąžindavo į užsienio parodas siunčiamus ekslibrisus. Užtat dabar dailininkas per metus surengia po keletą parodų: 2002 metais – keturias, 2001-aisiais – tris, 2000 – dvi.
Itin vertinga yra į knygą įdėta V.Antanavičiaus “Autobiografija”. Tai tikras sovietmečio liudijimas apie žmones ir laiką. Be galo norėjo studijuoti tapybą. 1956 metais, laikydamas stojamuosius egzaminus į Dailės institutą, jaunuolis nutarė “sublizgėti” idėjiškai: nupiešė išartą dirvoną ir traktorių. Tačiau prof. Antanas Gudaitis tokiu idėjiškumu nebuvo patenkintas. “Kokį tu čia anekdotą nupiešei?” – paklausė ir parašė ketvertą su minusu. Daug metų M.K.Čiurlionio meno mokyklos Dailės skyriuje nebuvo nė vieno dėstytojo komunistų partijos nario. Tikras vargas būdavo to skyriaus vadovui A.Garbauskui atrinkti kandidatą į marksizmo-leninizmo universitetą. Kadangi norinčiųjų neatsirado, buvo surengta loterija. Ištraukęs lemtingą bilietėlį, V.Antanavičius stipriai išgyveno. Pasirodo, be reikalo. Tie “mokslai” tebuvo išpūstas muilo burbulas, kaip ir daug kas sovietmečiu. “Kelis kartus apsilankęs supratau, kad čia mokslų niekas nesiekia, įsigudrinau užsirašyti ir po valandos dingti. Išmokęs simuliuoti, “mokslus” sėkmingai baigiau”, - rašo autorius.
1979 metais keturi vaikai išvažiavo į Sibirą parsivežti motinos palaikų. Kaip jiems sekėsi, tesužino pats skaitytojas. “Mamos palaikus slapta palaidojome Valakbūdyje šeimos kapuose”, - baigia epizodą autorius.
„Autobiografijoje” daug šiltų žodžių randame apie vienuolę Eugeniją Kalvaitytę, kun. profesorių Praną Kuraitį, visokeriopai rėmusius našlaitį Valentiną, atsitiktinai likusį Lietuvoje, kai artimieji buvo ištemti į Sibirą.
Įsidėmėtini V.Antanavičiaus žodžiai, pasakyti atsiimant Nacionalinę kultūros ir meno premiją: “Mes buvome verčiami būti ideologijos tarnais, o dabar meninė kūryba tampa komercijos objektu, ir menininkui kyla pagunda tapti aukso veršio garbintoju…” Tai geranoriškas įspėjimas mūsų jauniausiems menininkams.

Aldona KAČERAUSKIENĖ
Vilnius

© 2003 "XXI amžius"