Kita muziejų estetika
Lietuvos dailės muziejaus direktorių Romualdą BUDRĮ kalbina Lina KLUSAITĖ

Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys Ričardo Šaknio nuotrauka

Gerbiamas direktoriau, atgavus nepriklausomybę, Dailės muziejui buvo atiduoti Chodkevičių rūmai, jis pasipildė naujomis meno vertybėmis. Kokiais kūriniais ir ekspozicijomis šiandien gali pasigirti jūsų vadovaujamas muziejus?
Atgavus nepriklausomybę mūsų uždavinys buvo parodyti XVI-XX a. pradžios Lietuvos dailės istorijos vystymosi retrospekciją, o ypač – Vilniaus meno mokyklos rinkinius. Valstybinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus turi sukaupęs vertingus liaudies meno bei XX a. pirmosios pusės dvarų kultūros rinkinius, tačiau mūsų tikslas buvo atskleisti prieš 200 metų Vilniaus universitete įsikūrusių dailės, architektūros, grafikos katedrų, jų dėstytojų Pranciškaus Smuglevičiaus, Lauryno Stuokos–Gucevičiaus ir kitų garsių to meto dailininkų kūrybą, kurią ir rodome pastoviose ekspozicijose. Taip pat iš Amerikos lietuvių gavome labai vertingus Prano Dumšaičio kūrybos fondus ir Klaipėdoje įkūrėme jo galeriją. XX a. pradžioje Vokietijoje jis buvo vienas ryškiausių ekspresionistų, pripažintas visoje Europoje, juo domisi Vokietijos meno tyrinėtojai. Klaipėdoje taip pat rodome iš Australijos atvežtą daktarės Genovaitės Kazukienės kulto objektų kolekciją, surinktą iš įvairių Okeanijos tautelių, taip pat unikalią laikrodžių ekspoziciją. Radvilų rūmuose rodome užsienio šalių dailę, Taikomosios dailės muziejuje – sakralinio meno parodą. Taip pat keičiamos ekspozicijos, vyksta įvairūs kultūriniai renginiai, muzikiniai projektai. Pavyzdžiui, šiais metais vyksta Europos Sąjungos šalių muzikos projektas ir daugelis kitų renginių.
Papasakokite apie aktualius muziejininkams reikalus. Neseniai vyko Lietuvos muziejų asociacijos metinis ataskaitinis suvažiavimas, kuriame jūs skaitėte pranešimą ir kuriame buvo aptariami jau nuveikti darbai bei būsimi planai. Gal galėtumėte trumpai pristatyti, kokius uždavinius šiandien sau kelia muziejininkai?
Šiuo metu mes esame įsijungę į nacionalinės kultūros strateginės programos rengimą, kuri Kultūros ministerijoje rengiama 2003-2009 metams ir bus tvirtinama Vyriausybės. Muziejininkai rengia savo specialią strateginę programą, kuri įsijungtų į bendrą nacionalinės kultūros strateginę programą. Pagrindinį dėmesį kreipiame į muziejų pastatų, architektūrinių paminklų atnaujinimą tiek išorės, tiek interjero. Taip pat, neatsilikdami nuo Europos muziejų lygio, norime modernizuoti ekspozicijas, suteikti joms šiuolaikiško dizaino estetiką, kad jos taptų patrauklios ir pritrauktų į Lietuvą vadinamąjį „kultūrinį turizmą“, kuris prisidėtų prie ekonomikos kilimo. Taip pat norime atnaujinti technologijas: apsaugines signalizacijos sistemas, priešgaisrines bei mikroklimato režimo sistemas, ekspozicijų apšvietimo tinklą ir pan. Asociacijos nariai parengė medžiagą, susijusią su lėšų apskaičiavimais, pavyzdžiui, kiek jų reikia Kauno karo muziejaus pastatų reanimacijai, kurie nėra remontuoti nuo Antrojo pasaulinio karo laikų; kiek Trakų piliai, kitiems muziejams ir pan.
Rengiant tokias programas, be abejo, iškyla įvairių sunkumų, jūsų veiklos nesupratimo. Ar tai nesumažina ryžto toliau siekti užsibrėžtų tikslų?
Sunkumų ir nesupratimo visuomet atsiranda, bet jie yra įveikiami. Mes tiesiog nenorime būti pasyvūs. Toliau rengiame įvairius projektus, konferencijas. O dėl Lietuvos dailės muziejaus, kuriam aš vadovauju, mes dalyvaujame muziejų modernizavimo konkurse ir, kaip kiekvienas muziejus, norime jį laimėti. Mūsų programoje yra Gintaro muziejaus Palangoje reanimavimas. Kaip žinote, dabar yra pratęstas kultūrinis turizmo kelias, pavadintas „Istoriniu gintaro keliu“, kuris prasidėjo nuo Italijos ir ėjo per Šveicariją, Austriją, Čekiją, o dabar pasiekė Lenkiją. Pirmosios turistų grupės per Karaliaučių jau atvyko ir į Palangą. Prancūzijos laikraštis „Le Monde“ išspausdino labai įdomų straipsnį, kuriame kelionės dalyviai dalijosi patirtais įspūdžiais ir ypač šiltai atsiliepė apie mūsų Kuršių neriją, apie Palangos gintaro muziejų, parką, net apie jaukius Palangos viešbutukus, gerą aptarnavimą. Tai yra puikus perspektyvos pavyzdys, kaip galima pritraukti į Lietuvą turizmą, atgaivinant kultūrinius jos kampelius. Siekdami, kad užsienio turistai ir mūsų šalies žmonės pamatytų atnaujintus muziejus, mes rengiame ilgametį projektą, įgalinantį modernizuoti Gintaro muziejaus ekspoziciją, kuriai jau yra septyniolika metų. Mes pabandėme įrengti septynias naujos technologijos švieslaidžių vitrinas ir pamatėme milžinišką skirtumą: visai kita estetika, kitoks apšvietimas, kitaip matosi inkliuzai. Tokiam technologijų atnaujinimui yra pribrendę visi Lietuvos muziejai. Šiandien jau jaučiamas naujas žvilgsnis į lankytoją, kuriam stengiamasi moderniškomis priemonėmis pateikti kuo daugiau kultūrinės informacijos.
Jūs pasakojate apie muziejų modernizaciją, kuri yra pagrindinis kiekvieno Lietuvos muziejaus tikslas ir uždavinys. Tačiau šis modernizacijos procesas pas mus yra tik ką prasidėjęs. Ar mes šioje srityje labai atsiliekame nuo kitų Europos kraštų muziejų?
Važiuodami į Europą aplankyti muziejų, mes dažnai galvojame, kad ten pamatysime stebuklus. Tačiau problemų yra visur. Tik Europoje anksčiau prasidėjo muziejų struktūrų sisteminimas. O mes iki šiol neturime regioninių muziejų, nors šalia valstybinių, nacionalinių, buvusių kraštotyros, o dabar savivaldybių, žinybinių bei memorialinių muziejų atsirado privatūs muziejai. Galiu paminėti Vilniuje veikiančią Armoškos „Maldės“ galeriją. Juk tai svarbus kultūrinis reiškinys. Joje artimiausiu metu mes atidarysime didelę žymaus prieškario dailininko A.Samuolio ekspoziciją, kurioje rodysime trisdešimt visai nematytų jo darbų. Tokie sveikintini reiškiniai anksčiau pas mus negalėjo vykti. O dėl muziejų padėties, tai mes atsiliekame tik minėtomis technologijomis, ne tokiomis moderniomis vitrinomis, apšvietimu ir pan. Pats muziejinis supratimas, kaip aš sakau „muziejaus anatomija“, pas mus yra tikrai aukšto europinio lygio. Nelengvas nepriklausomybės kelias ir silpna ekonomika neleido mūsų muziejams įgyvendinti visų planų. Tačiau dabar, atsiveriant Europos sienoms, mes norime įsijungti į platesnę veiklą, perprasti struktūrinius Europos fondus, ateinančius per turizmą, per regionines programas, kad galėtume kelti Lietuvos muziejų lygį, juos reanimuoti ir modernizuoti.
Lietuvoje yra nemažai fondų, institucijų, kurios reprezentuoja šiuolaikinių lietuvių dailininkų kūrybą užsienyje: rengiamos parodos, įvairūs tarptautiniai simpoziumai, kūrybinių mainų programos ir t.t. O kaip užsienyje yra reprezentuojama senoji Lietuvos dailė? Ar mes turime pakankamai institucijų, kurios tuo užsiimtų?
Su kultūriniu Lietuvos paveldu iš tiesų yra sunkiau, nes tai susiję su juridiniais sunkumais ir didelėmis lėšomis. Tuo tarpu muziejai tokiomis lėšomis nedisponuoja. Iki šiol mes negalėjome rengti didelių projektų, negalėjome išvežti ir atsivežti iš užsienio itin didelių vertybių. Tačiau šiandien padėtis keičiasi. Šiuo metu jau greitai įsigalės valstybės Garantijos įstatymas, kurio poįstatyminiai dokumentai jau baigiami rengti. Šiuo įstatymu mes būsime apsaugoti nuo milžiniškų draudimo mokesčių. Draudimą, apsaugą garantuos valstybė, ir mes netrukdomi galėsime įsivežti vertybes, taip pat jas išvežti. Jeigu valstybė garantuos iki penkių milijonų litų draudimą, tai Lietuvai galėsime daug ką parodyti. Pavyzdžiui, jau turime kardinolo Mecio, Popiežiaus bibliotekos ir archyvo vadovo, bei kitų aukštų dvasininkų pritarimą atvežti į Lietuvą Popiežiaus karūną-tiarą.
Minėtas įstatymas atvers muziejininkams duris aktyvesnėms mainų programoms. O iki tol juk irgi buvo bendradarbiaujama su Europos kraštų muziejais?
Aš galiu paminėti tai, ką nuveikė mūsų muziejus, bendradarbiaudamas su kitų kraštų muziejais. Prieš kelerius metus iš Vilniaus ir Lenkijos muziejų buvo surinkti geriausi Vilniaus klasicizmo kūriniai. Jie buvo parodyti ir Vilniuje, ir Varšuvoje, buvo išleistas monumentalus parodos albumas-katalogas. Kitas svarbus renginys buvo iškilaus vilniečio dailininko Ferdinando Rušciso paroda Varšuvoje, Krokuvoje, Poznanėje ir Vilniuje. Įdomus projektas buvo Gintaro muziejaus kilnojamoji paroda Vokietijoje, kuri apkeliavo daug muziejų. Kitas šios parodos projektas buvo įgyvendintas Niujorko muziejuje. Bendroje ekspozicijoje mes parodėme per šimtą inkliuzų ir susilaukėme palankių įvertinimų spaudoje. Neseniai Lenkijoje buvo Kernavės archeologinių radinių parodos pristatymas, o Vokietijoje rodėme iš Šilutės muziejaus surinktus etnografinius baldus. Taip pat atsivežame darbų ir iš užsienio. Neseniai, minint 400-ąsias J.Bretkūno Biblijos vertimo metines, iš Vokietijos atsivežėme visus aštuonis jo rankraščio tomus, kuriuos eksponuojame parodoje „Krikščionybė Lietuvos mene“. Juk tai neįkainojama vertybė! Šiuo metu jau baigiame susitarti su Prūsijos slaptojo archyvo direkcija ir žadame atvežti garsųjį karaliaus Mindaugo pergamentą su antspaudu, kuris įrodo Lietuvos valstybingumą. Artimiausiu metu taip pat tikimės iš Baltarusijos, Lenkijos, Ukrainos, Lietuvos muziejų surinkti žymiausių XVI-XIX amžiaus Lietuvos valstybės veikėjų, kunigaikščių, didikų, dignitorių, mecenatų portretus ir parodyti juos Vilniuje. Taigi bendradarbiavimas vyko ir vyksta, paveldas yra reprezentuojamas, tik dabar atsivers didesnės galimybės.
Šiandien mes gyvename virtualių technologijų amžiuje. Kiek internetas prisideda reprezentuojant kultūrinį Lietuvos paveldą?
Šiais laikais Lietuvos kultūra internete yra tikrai neblogai reprezentuojama. Lietuvos muziejai turi interneto svetaines, o mūsų muziejus turi jų net dvi, kuriose aprašomas visas muziejinis gyvenimas, tai, ką mes darome, visos parodos, eksponatai, renginiai. Aš buvau labai nustebęs, kai, įvedus į internetą parodos „Krikščionybė Lietuvos mene“ medžiagą, po keturių dienų man paskambino iš Australijos, Melburno miesto, nepažįstamas Lietuvos išeivis ir pasakojo, kaip apsilankė svetainėje, ką matė, dalijosi savo įspūdžiais ir džiaugsmu. O japonai, atvažiavę kurti videofilmo apie šią parodą, jau viską žinojo ir pagal interneto medžiagą buvo pasirašę scenarijų. Jie išstudijavo internete visą parodos ekspoziciją ir rinkosi filmuoti tai, ką jau buvo nusprendę, kas tinka jų žiūrovams. Pirmoji informacija šiais laikais ateina per internetą. Žinoma, mes dar nesame tokio aukšto lygio, kaip kitos Europos šalys, bet nesame ir visiškai atsilikę. Internetas yra langas į pasaulį, išėjimas į plačiąją auditoriją, tad muziejininkams, kaip ir kitiems, tai yra labai svarbu.
Sugrįžkime prie parodos „Krikščionybė Lietuvos mene“ projekto. Juk tai buvo ir yra svarbus kultūrinis reiškinys, vertingas ne tik pačia ekspozicija, bet ir plačiais savo užmojais?
Šis projektas turėjo specifinį sumanymą – tai nebuvo tikslas surengti vien parodą, bet ir kultūros renginius, įvairius susitikimus, tarptautines konferencijas. Per pastaruosius metus šios parodos kontekste mes rengėme atskiras parodas, pavyzdžiui, J.Bretkūno Biblijos ar verbų ir margučių, įvairius vakarus, koncertus, kuriuose skambėjo L. van Bethoveno ir kitų kompozitorių kūriniai, vyskupijų pristatymus, žymių hierarchų jubiliejus, pavyzdžiui, kardinolo Radvilos, leidome įvairius albumus-katalogus. Labai sėkminga buvo tarptautinė istorikų konferencija tema „Lietuvos krikščionėjimas Vidurio Europos kontekste“, kurioje dalyvavo istorikai iš Lenkijos, Vokietijos, Italijos, paskelbę daug įdomios mokslinės medžiagos. Praeitais metais buvo surengta tarptautinė konferencija bažnytinio meno restauravimo ir konservavimo klausimais, o šiais metais rengiamės konferencijai menotyros tema, kurioje kalbėsime apie sakralinio meno raidą, jo vietą Lietuvos mene ir pan. Parodos projektas turi labai svarbų tikslą. Žvelgiant į visą Lietuvos meno istoriją, elitinė kultūra, kuri koncentravosi dvaruose, yra beveik sunaikinta. Apie dvaruose buvusias dideles meno kolekcijas mes žinome tik iš fragmentinių archyvinių duomenų, pavyzdžiui, P.Galaunės ir kitų tyrinėtojų aprašymų. Tuo tarpu bažnytinio meno yra išlikę labai daug. Mes, kas pusę metų vis atnaujindami ekspozicijas, per visą parodos gyvavimo laiką ketiname parodyti apie dešimt tūkstančių vertybių. Iki tol sakralinis menas Lietuvoje buvo išsisklaidęs po atskiras bažnyčias, nebuvo žinomas ir prieinamas, todėl mūsų tikslas yra išleisti penkių tomų albumus-katalogus, kuriuose būtų publikuojama moksliškai išnagrinėta medžiaga. Ši medžiaga būtų rimtas mokslinis pagrindas Lietuvos bažnytinio meno istorijai. Be šios parodos projekto, vargu ar būtų galima parašyti tokią istoriją. Paroda tikrai turi svarią vietą puoselėjant Lietuvos kultūros ir meno paveldą.
Žinoma, parodos vertė yra nenuginčijama. Tačiau, kalbant apie sakralinį meną, Lietuva iki šiol neturi bažnytinio meno muziejaus, kuriame šie turtai būtų pastoviai eksponuojami ir džiugintų ne tik mus, bet ir pritrauktų, kaip jūs pats sakėte, kultūrinį turizmą. Kiek žinau, paroda veiks dar metus, o koks toliau bus šių vertybių likimas?
Šiuo metu mes aptarinėjame idėją, kad reikia kurti bažnytinio meno centrą. Tam reikia, kad valstybė ir bažnyčia susijungtų, kad bažnyčia sutiktų deponuoti savo vertybes, kurioms saugoti ji neturi pakankamai gerų sąlygų. Turtai išliktų Bažnyčios, ji galėtų jais disponuoti, tik būtų sudaromos sutartys, pagal kurias valstybė šiuos turtus galėtų saugoti, restauruoti, išlaikyti, nes juk tai susiję su didelėmis lėšomis. Gavus paramą iš Europos struktūrinių fondų bei valstybės, būtų galima įkurti bažnytinio meno muziejų, kuriame būtų sudarytos saugojimo ir eksponavimo sąlygos pastoviai ekspozicijai. Tai būtų vieta, kurioje būtų sutelktos pagrindinės vertybės, kuri būtų prieinama tyrinėtojams, mokslininkams, kuri užsienio svečiams reprezentuotų krikščionišką valstybę. Europai savo liaudiškuoju krikščioniškuoju menu mes esame tikrai įdomūs ir saviti. Praeitais metais iš Prancūzijos, Lijono miesto, buvo atvažiavusi menotyrininkų grupė. Apžvelgę parodą jie sakė, kad auksakalystės, bažnytinių drabužių Europoje yra gausu, tačiau, kai jie pamatė mūsų žemaitiškas vėliavas, žibintus, Svirskio kryžius, spalvotus medžio raižinius, šventųjų paveikslus, buvo sužavėti. Apjungiant tautodailinį paveldą su Lietuvos gotikiniu bei barokiniu sakraliniu menu, Europoje mes galėtume sukurti krikščioniškos valstybės prestižą nuo Mindaugo laikų.
Jūs esate idėjinis žmogus, kuris sugeba uždegti ir savo idėjomis patraukti kitus asmenis. Gal galėtumėte pristatyti, kokie šiuo metu yra artimiausi jūsų projektai?
Artimiausias mūsų projektas yra nacionalinės dailės galerijos įkūrimas, kurioje būtų rodomas XX amžiaus menas. 2007 metais bus švenčiamas Pirmosios dailės parodos Vilniuje šimtmetis. Tai buvo didelis istorinis įvykis. Kaip žinote, parodą rengė M.K.Čiurlionis, A.Žmuidzinavičius, J.Rimša, atidarymo kalbą pasakė J.Basanavičius, o Maironis į parodos atidarymą važiavo specialiai iš Peterburgo. Šiai parodai paminėti mes ir norime atidaryti nacionalinę galeriją, kuri įsikurtų atnaujintose buvusio revoliucijos muziejaus patalpose. Jau minėjau Lietuvos valstybės kūrėjų portretų parodą, kurią žadame atidaryti artimiausiu metu. Ypač svarbus ir didelės apimties vyriausybinis projektas yra Valdovų rūmų atstatymas. Gavome Vyriausybės užsakymą Valdovų rūmų interjerui atkurti. Suprantame šios užduoties sudėtingumą. Rinkdami medžiagą, bendradarbiaujame su architektais, istorikais, užsienio specialistais ir jau galvojame, ką rodysime rūmų salėse.
Valdovų rūmų atstatymo projektas susilaukė gana prieštaringų vertinimų. Kokia yra jūsų paties nuomonė apie šią idėją?
Aš jau nuo pat 1988 metų buvau šios idėjos šalininkas. Valdovų rūmai yra valstybingumo simbolis.
Kiekviena valstybė turi savo reprezentacinę vietą, nuo kurios turistai pradeda susipažinti su jos kultūra, istorija ir pan. O dabar mes susirenkame Katedros aikštėje ir pasakojame apie savo krašto praeitį. Sėkmingai išsprendus visas rūmų funkcijas, čia planuojama atidaryti gyvą kultūros centrą, kuriame būtų reprezentuojama ne tik istorinė valstybės praeitis, bet ir rengiami tarptautiniai renginiai, edukacinės programos jaunimui, šventiniai koncertai, minėjimai, reprezentaciniai priėmimai ir t.t. Einant į Europos Sąjungą, valstybė turi turėti tokį aktyvų centrą, kuris būtų gyvas Lietuvos istorinės–kultūrinės atminties įgyvendinimas. Šiuo metu prie šio projekto yra labai rimtai dirbama, rengiami planai, atstatymo darbai.
1989 metų „Krantų“ žurnale Vladas Drėma rašė, kad sumanymas atstatyti Valdovų rūmus yra labai gražus ir viliojantis, tačiau tuometinėmis aplinkybėmis ir sąlygomis per daug utopiškas ir nerealus, nes tuo metu dar nebuvo patikimų šaltinių, kuriais remiantis, būtų galima atstatyti rūmus. Kiek per šiuos metus yra pasistūmėta?
V.Drėma buvo teisus, bet tai buvo prieš keturiolika metų. Bibliografiją jis rinko dar iš bibliotekų ir archyvų kortelių. Dabar internete operatyviai galime rasti labai išsamios informacijos apie žymiausių pasaulio bibliotekų bei archyvų katalogus. Šiandien mes jau turime ir visai kitokio lygio specialistus, kurie baigė mokslus ar stažavosi užsienyje, palaiko ryšius su Europos muziejais, archyvais ir pan. Dabar yra pakankamai medžiagos, kad būtų galima atstatyti Valdovų rūmų architektūrą. Dirba didelė grupė istorikų, architektų, konstruktorių, restauratorių, kurie analizuoja atstatymo reikalus. Svarbiausia, kad valstybė yra pajėgi atstatyti Valdovų rūmus.

© 2003 "XXI amžius"