Ar iš tikrųjų Lietuvai
reikia naujo dienraščio?
Tokios abejonės kilo perskaičius
Drauge A.Naujokaičio straipsnį Lietuvai reikia naujo dienraščio
(Draugas. 2002 gruodžio 21 d.).
Manau, kad nereikia. Mažai valstybei, kokia esame, penkių dienraščių
ir dar kelių šimtų juos papildančių kitų leidinių - per akis.
Visiems skoniams ir visiems interesams. Net keturi dienraščiai
kairiųjų - Lietuvos rytas, Respublika, Lietuvos žinios ir
Kauno diena. Vienintelis Lietuvos aidas - dešiniosios orientacijos
dienraštis. Pirmieji keturi, Lietuvai atgavus nepriklausomybę,
galingu choru traukė, kaip blogai esą nepriklausomoje Lietuvoje
ir koks aukso amžius buvo sovietijoje. Nostalgija komunizmui
- visų keturių tų dienraščių nuostata. Turi jie ir skirtumų. Lietuvos
rytas mėgaudamasis aprašinėja nusikaltėlius, nusikaltimų metodus
ir net patį procesą, žmogžudys paskelbtas herojumi ir kuo daugiau
jis žmonių nužudęs, tuo gražesnė jo fotonuotrauka publikuojama
pirmame dienraščio puslapyje.
Respublika savo nuodingu sarkazmu neturi sau lygių. Lietuva
čia vaizduojama moraliniu liūnu, iš kurios beviltiška išsikapstyti.
Ir dėl viso to kaltas ne kas nors kitas, o atkurta nepriklausomybė
ir jos architektas prof.Vytautas Landsbergis. Dar labai kaltas
akad. Zigmas Zinkevičius, kad jis mokyklose bandė atkurti lietuvybę,
ir labai blogi konservatoriai, kad jie stengiasi bet kokia kaina
stiprinti Lietuvos valstybingumą.
Lietuvos žinios rafinuotai bukina žmones, ir taip jau nelabai
norinčius mąstyti, formuoja naujoviško vartotojo mentalitetą,
kai daiktai yra aukščiau už viską, jose daug nuogybių ir cinizmo.
Vienintelis privalumas - tai pats pigiausias laikraštis, žinoma,
išskyrus purvinas bulvarines Vakaro žinias.
Kauno diena iš visų tų dienraščių pati agresyviausia, iki šiol
dar tebepraktikuojanti apgaulingą retoriką, nuolat keikianti visa,
kas lietuviška, iki šiol eskaluojanti aklą marksistinę neapykantą
Lietuvai, kaip nė vienas kitas Lietuvoje laikraštis garsinantis
seksualinius iškrypėlius ir jų orgijas.
Kaip tik dėl to prieš tuos keturis dienraščius ir sukilo 32 Lietuvos
intelektualai, savo atvirame laiške prezidentui Valdui Adamkui
pareiškę protestą, kad tuose dienraščiuose masinį pobūdį įgijo
įvairiausiais būdais pasireiškiantis dvasinių vertybių, dorovės
normų, krikščioniškosios kultūros neigimas (
) iš moralumo tyčiojamasi,
kaip, beje, ir iš patriotizmo, tautiškumo, religingumo ir pan.(
)
nuvertinama ir pati Lietuvos Valstybės idėja, sovietinės okupacijos
metais reiškusi ir laisvės idėją, vienijusi žmones ir teikusi
jiems dvasinės stiprybės (Draugas. Ten pat.). Tas intelektualų
atviras laiškas Prezidentui buvo kaip žaibas, perskrodęs pridvisusią
melo ir neapykantos tautai ir nepriklausomai Lietuvos valstybei
žiniasklaidos virtuvę.
Jis privertė susimąstyti ne tik tų dienraščių skaitytojus, bet
ir pačius žurnalistus. Tačiau sąmonės blaivėjimo ir sveikimo kelias
ilgas ir sunkus. Tikrųjų bendražmogiškų ir tautinių vertybių žmogui
nenuleisi iš viršaus, jis pats turi jas atrasti. Tik marksistai
stengėsi savo pasaulėžiūros, kaip kokios košės, prikrauti į pavergtų
žmonių smegenis. Jeigu žmogus nepasiduodavo, jį sunaikindavo fiziškai.
Jau minėtoje Draugo publikacijoje kultūrologas G.Beresnevičius
nuvainikavo plačiai kairiosios žiniasklaidos skleistą mitą, kad
svarbiausias žiniasklaidos uždavinys - informuoti visuomenę. Informacinėje
visuomenėje, kur žiniasklaida atlieka vieną pagrindinių vaidmenų
formuojant tos visuomenės narį, tas mitas - grynas melas. Prisiminsime
G.Beresnevičiaus žodžius: Viskas aišku - mūsų dienraščiai yra
bulvariniai, bulvarinio leidinio mentaliteto, besitaikstantys
prie žemesnio nei vidutinis skaitytojo sluoksnio ir atitinkamai
atgaliniu poveikiu vis mušdami bendro intelekto kartelę. Nemanau,
kad tie laikraščiai keistų strategiją, nes jų strategai mano:
kokia Lietuva, tokia ir spauda, nepastebėdami, kad šiais žiniasklaidos
didžiulės įtakos laikais - kokia spauda, tokia ir Lietuva.
Oi, negudraukite, G.Beresnevičiau. Tų dienraščių leidėjai puikiai
tai supranta ir retkarčiais prasitaria, kad jie yra tikrieji visuomenės
žyniai, o ne koks nors Seimas, surinkęs rėksmingus, šlykščiai
besikeikiančius ir posėdžių salėje velnio lašiukus pilstančius
žmogelius. Jie ir yra tos žiniasklaidos produktas, kaip seimūnas
Šustauskas - tobuliausias Kauno dienos produktas. Vienintelis
Lietuvos rytas arogantiškai pasiskelbė esąs visos jūsų mintys.
Taigi - taip!
Kokia spauda, tokia ir Lietuva! - štai kur kairiosios žiniasklaidos
esmė. Jai reikia tokios Lietuvos, kuo toliau, tuo sparčiau žengiančios
į Orvelo visuomenę. Jos kontūrai šiandieninėje Lietuvoje jau ryškūs.
Šalia intelektualų prabudimo įvyko dar vienas keistas žiniasklaidos
pasaulyje dalykas geriausias Lietuvos ryto žurnalistas, žiniasklaidos
liūtas Rimvydas Valatka pradėjo ne tik mąstyti, bet ir rašyti
tiesą apie Lietuvos nepriklausomybę, ginti Lietuvos valstybingumą
ir net tautos vertybes, ne kartą kritiškai pasisakė prieš Vyriausybės
keliaklupsčiavimą Rusijai ir A.Brazausko daromas viena po kitos
nuolaidas Rusijos diplomatijai ir jos kapitalui, jos įžūliam ir
energingam spaudimui, žingsnis po žingsnio atiduodant Rusijai
vis daugiau ir daugiau Lietuvos.
Šito tai jau buvo per daug! Dėl to ir sukilo A.Naujokaičio liaupsinama
Patirtis. O kas yra Patirtis? Tai kairiųjų intelektualų sambūris,
jungiantis pensinio amžiaus buvusius sovietinius mokslo ir švietimo
nomenklatūrininkus, buvusį aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo
ministrą H.Zabulį, Vilniaus universiteto rektorių J.Kubilių ir
kitus, neseniai pagarsėjusius organizuojant Antano Sniečkaus liaupsinimo
konferenciją jo 100-ųjų gimimo metinių proga. Nors dalis jų ir
nedalyvavo toje konferencijoje, bet jie nuo jos ir neatsiribojo.
Tai jiems ir reikia dar naujo dienraščio, nes, neduok Dieve, Lietuvos
rytas ims ir išslys jiems iš rankų galutinai. Kur jie tada publikuos
savo nostalgiškus rašinius apie sovietinę praeitį ir Lietuvos
genocido vykdytojus ir budelius, kaip A.Sniečkų. Dienraščio labai
reikia ir potencialiam jo redaktoriui. Malonu juk būtų įsirašyti
į istoriją kaip dienraščio redaktoriui, jeigu
neįstengiama kitaip.
Tik labai keista, kodėl jie apeliuoja į Amerikos lietuvius. Juk
visas Lietuvos žmonių turtas, jų uždirbtas vergišku darbu per
visą okupacijos periodą, atsidūrė jų ir jų kolegų rankose. Tiesa,
jie jį vadina partijos auksu. Po tiek klastų ir apgavysčių kas
dar gali patikėti jų krokodilo ašaroms ir veidmainiavimui, kad
jie tame dienraštyje atstovaus Lietuvai, o ne Rusijai Lietuvoje?
Gal dėl to, kad Amerikos lietuviai, sugraudinti jų graudžių verksmų,
iš tikrųjų daug padeda
komunistams Lietuvoje. Juos ir tiktai
juos (!) remia Baltijos fondas, kitos organizacijos. Gal kaip
tik dėl to komunizmo ir Rusijos Lietuvoje kasdien atsiranda vis
daugiau ir daugiau.
Turime prorusišką Vyriausybę, turime prorusišką Seimo daugumą,
dabar Rusija nusipirko Lietuvoje ir Prezidento postą, Seimo narys
Viktoras Uspaskich daro rinkimų įstatymo perversmus ir nori
tapti
Rusijos gubernatoriumi Lietuvoje, nupirkęs mandatus savo kolegoms
iš Rusijos Lietuvos Seime.
Jeigu ir reikėtų verkti šioje situacijoje - tai tik dešiniesiems.
Jie turi keturis laikraščius - dienraštį Lietuvos aidas, du
kartus per savaitę juos lankantį XXI amžių, Tremtinį ir dešiniesiems
simpatizuojančią Gimtinę.
Lietuvos aidas, daug metų svetimųjų naikintas, murkdytas, skandintas,
žudytas, vedamas į bankrotą, remiamas dorų Lietuvos žmonių, ypač
mons. A.Svarinsko, per stebuklą, kaip feniksas iš pelenų, keliasi,
ugdo savo autorius, dirbančius idealistiniais pagrindais, ir skaitytojus;
pamažu pradeda užpildyti informacijos nišą, kurios taip pasigedo
Lietuvos intelektualai. Lietuvos aido kėlimasis ir kilimas bei
jo 8 proc. padidėjusi prenumerata 2003 metams išgąsdino Patirties
intelektualus.
Patirčiai nepatinka, oi, kaip nepatinka šis dienraštis, rėksmingas,
neprognozuojamas dėl to, kad jis vadina daiktus jų tikraisiais
vardais - publikuoja daug medžiagos apie pokario partizanines
kovas, žuvusius Lietuvos laisvės kovotojus, tautai nusipelniusius
žymiausius mokslininkus, straipsnis po straipsnio reikalauja teismo
Lietuvos genocido vykdytojams, dabar įžūliai pakėlusiems galvas,
rašo apie jų taikytus kankinimo ir žudymo metodus tardant partizanus
ir civilius Lietuvos žmones, įvardija jų aukas, net adresus nurodo,
kur žudikai Lietuvoje gyvena, Lietuvos Temidės netrukdomi.
Patirtis neskaito ir kažin ar žino, kad yra Lietuvoje dar ir
XXI amžius - Lietuvos spaudos sistemoje pats šviesiausias laikraštis,
gaivinantis tradicines lietuvių tautos vertybes - Tikėjimą, Dorą,
Teisingumą, Šeimą, sąžiningą požiūrį į darbą.
Jo priedų XXI amžiaus horizontai ir Atodangos galėtų pavydėti
solidžiausi Europos dienraščiai. Juose kalbama apie valstybės
ir tautos problemas, partijų sistemą konceptualiai, rimtai ir
kvalifikuotai, nušviečiami užsienio politikos ir ekonomikos klausimai,
ko taip pageidauja Patirties intelektualai.
Kasmet, kasdien XXI amžius tobulėja. Politologai ir politikai,
pasiilgę žiniasklaidoje švaros ir moralumo,vienas po kito čia
publikuoja savo straipsnius. Šis laikraštis Lietuvos žiniasklaidos
dabartyje jau tapo reiškiniu, skleidžiančiu šviesą.
Kitas dalykas - skaitytojas. Prezidento rinkimai parodė, kad Lietuvoje
beliko save gerbiančių 600 tūkst. lietuvių, jaučiančių atsakomybę
už Lietuvos valstybę ir tautos likimą. Jie balsavo už prezidentą
Valdą Adamkų ir už Lietuvą. 47 proc. Lietuvos gyventojų, nėjusių
balsuoti, jau nupilietinti ir nužmoginti, jie gyvena tik biologinio
žmogaus gyvenimą, be jokių pareigų ir be jokios atsakomybės. Kiti
balsavo už Rusijos kapitalo remiamą kandidatą, už Rusijos buvimą
Lietuvoje.
Deja, didžioji dešiniojo elektorato dalis yra nuskurdinta iki
kraštutinumo, dalis jų - bedarbiai, nes privataus kapitalo įstaigoms
vadovauja savininkai, tokie tapę iš partijos aukso.
Valstybinėse įstaigose - irgi tik draugai iš klano. Dailininkai,
inžinieriai, mokytojai, architektai, gydytojai, visi intelektualai
ne iš komunistinio klano pagal šėtonišką formulę, sugalvotą
Medaiskio, gauna vidutinišką pensiją - 318 Lt (jeigu gauna!),
iš jos, sumokėję mokesčius už butą, šildymą, elektrą, telefoną,
vos beišgyvena, net ir svajoti apie prenumeratą nedrįsta.
Todėl dešiniųjų laikraščių tiražai maži, jų redakcijos dirba su
tikru pasiaukojimu, kad tik Lietuva visiškai nepražūtų tamsybėse.
Todėl manau, kad naujo dienraščio Lietuvai tikrai nereikia. Ir
taip raudonojo melo ir nostalgijos sovietmečio geriems laikams,
amoralumo ir nedorumo liejasi jūros iš tų kairiųjų dienraščių
ir beveik penkių šimtų įvairiausių leidinių. Juose skęsta Lietuva.
O dešiniosios orientacijos laikraščius reikėtų paremti, kad jų
redakcijos savo ruožtu galėtų paremti nuskurdintus iki visiško
nužmoginimo ribos inteligentus. Jau tampa gražia dešiniųjų laikraščių
tradicija padovanoti laikraščio prenumeratą - ketvirčiui, pusmečiui,
metams aktyviausiems autoriams ir visuomeniškai aktyviems skaitytojams.
Tokia parama Lietuvai būtų pati reikalingiausia ir, svarbiausia,
nešanti šviesą ir dvasinio atgimimo viltį.
Prof. Ona VOVERIENĖ
© 2003 "XXI amžius"