Žengiame į pavasarį
Įvairūs pamąstymai
Nušliaužė, nurėpliojo paskutinio
mūšio Prezidento rinkimų tankai ir buldozeriai. Liko dykumos,
kaip jūra plačios. Plačios politinės dykumos Lietuvoje, tuščia
ir nyku. Tik nuo aukšto kalno žvalgosi visada tvirtas A.Brazauskas,
nepaliečiamas ir apsukrus, kartais nuskubąs į viešbutį naujos
žmonos, Kristinos, rūpesčiais paguosti. Jis vienas kol kas liko
politinių tyrumų laimėtoju, atsparus kaip Stelmužės ąžuolas prieš
kelis šimtus metų.
Platybėse akis mėto ir R.Paksas, rūpesčių užgraužtas. Ką daryti
su neįvykdomais pažadais, kiek didinti pensijas, nuo ko pradėti
tvarkos įvedimą? Ar jau dabar išnaikinti skurdą kaimuose, ar dar
kiek palaukti? Juk gali atsirasti vienas kitas neišmanėlis, kuris
priešrinkimines Pakso šnekas prisimins ir apie jas prabils. Ir
kitų galvosūkių atsiranda. Ateis iš ES 2004-2006 metų laikotarpiui
pinigai, R.Paksui žadėjus, bet nespėjus daugiau išsiderėti. Ne
tiek daug, tik 1352 litai kiekvienam gyventojui. Bet kai tų gyventojų
yra per tris milijonus, susidarys krūva litų. Tai jau šis tas,
korumpuoti valdininkai galėtų pasistatyti gražių vilų, jų žmonos
prisisteigtų įvairių įmonėlių. Taigi R.Paksui, širdingam vargdienių
užtarėjui, kietam tvarkdariui, reikės spręsti, kiek tų korumpuotų
vilų leisti ir kaip skaidriai sunaudoti likusius pinigus. Visuomenė
viliasi, kad sprendimai bus geri. Naujas Lietuvos Prezidentas
pasiskelbė esąs tvarkos ir permainų simbolis, tad klaidų išvengs.
Politinėse dykumose, rinkimų paliktose, bando ant kojų pakilti
(gaila į jas žiūrėti
) didesnės ir mažesnės partijėlės. Kai kurios
vargdienės, ypač mažosios, visiškai nusibaigė. Du, vienas, gal
net mažiau kaip vienas nuošimtis balsų
Pasilik padrikas dykumose
gulėti ir mirk arba pagalvok ir suprask: balsuotojai rinkimuose
kartais atpažįsta ne tik klounus, bet ir tuščiavidurius suvedžiotojus.
Juokdarius ir nuotykių mylėtojus toleruoja tik laikinai. Nenorinčiuosius
galvoti ir iš gyvenimo nepasimokančius šluoja be gailesčio pro
duris.
Tarp galvoti nesugebančiųjų yra nelaimėlių ir gailestį žadinančiųjų.
Man, toli nuo Lietuvos esančiam, nors vaikystėje ir ankstyvoje
jaunystėje su ja iki skausmo suaugusiam, iki šių dienų tėvyne
besidominčiam ir jai dirbančiam, yra nesuprantama lietuvių krikščionių
demokratija. Tai visiškai rinkimuose susiniekinę šiai idėjai atstovavę
(bent taip skelbęsi) žmogeliai. Tose porinkiminėse dykumose liko
tik kažkokie vardų draiskalai: krikščionys demokratai, senoviški
ir naujoviški krikščionys demokratai, tai Krikščionių demokratų
partija, tai Krikščionių demokratų sąjunga. Tik kažkokie vardai,
o Krikščionių demokratų partijos ir jos žmonių turbūt nėra.
Štai ką padarė į nuotykius pasinešusiųjų silpnos galvos. Taip,
silpnos galvos buvusių vadų ir į juos pretendavusiųjų. (Teisybė
įžeidimu nelaikoma, be to, yra nemoralu teisybę slėpti.) Viską
nusiaubė piktybinė išdidumo epidemija, baisi liga.
O gal krikščionims demokratams yra nepalankus oras Lietuvoje?
Bet Lietuvoje, kur yra tiek kunigų, turi būti ir katalikų bei
kitokių krikščionių. Tai kodėl krikščioniškoji demokratija slidinėja
lyg ant ledo užstumta?
Rūpesčių užtenka kiekvienai partijai, grupei, organizacijai, šeimai.
Jų užtenka krikščioniškai visuomenei, organizuotai ir neorganizuotai.
Katalikai, atrodo, galėtų džiaugtis ryšiais tarpusavyje ir su
visuomene, jei tie ryšiai būtų artimi. Štai yra Katalikų pasaulis,
mėnesinis kultūros žurnalas. Yra Naujasis židinys/Aidai, taip
pat mėnesinis žurnalas. Buvo Dienovidis, kurio jokiu būdu negalėjome
laikyti antikrikščionišku. Eina dukart per mėnesį Bažnyčios žinios,
32 puslapių informacinis Lietuvos Vyskupų Konferencijos leidinys.
Štai XXI amžius, skaitytojus lankąs dukart per savaitę, krikščioniškos
minties, kultūros ir visuomenės laikraštis, kaip jis pats save
vadina. Geras laikraštis, sutalpinąs nemažai gerai parengtų straipsnių.
Tačiau savo pirmuose puslapiuose jis yra per daug ryškiai klerikalus.
Šis vaizdas tarsi paneigia laikraščio visuomeniškumą. Vėsesnis
katalikybei skaitytojas padeda jį šalin ir net nepasidomi, kas
yra tolesniuose puslapiuose. Šitai trukdo laikraščio platinimui,
nes Lietuvoje nėra tiek daug žmonių, kurie smalsiai domėtųsi dvasininkų
aplinka. Nemažą dalį medžiagos perkėlus į Bažnyčios žinias,
XXI amžiuje palengvėtų klerikalizmo krūvis.
Žinoma, taip iš tolo atrodo. O kaip iš tikrųjų yra, mato tik laikraščio
darbuotojai ir bendradarbiai. Tačiau krikščioniškoje visuomenėje
šiandieninis nerimas yra ryškus. Politinėje ir kultūrinėje srityse
dundėjimai su kunkuliavimais nerimsta, trumparegiško išdidumo
ir užsispyrimo epidemija siaučia. Visame krašte girdisi aimanos,
kaltinimai, barniai, visose pusėse aidi triukšmas.
Lietuva pasiilgo ramios muzikos. Lietuvai reikia pavasario su
margu žiedu ir giedančiu paukščiu.
Nei NATO, nei ES, nei JAV Lietuvos iš vargo ir iš moralinio sumišimo
neištrauks. Tik pati valstybė (tiksliau, tauta) privalo gelbėtis
ir pasiryžti veržtis švieson. Mažai svarbu, kokie yra Prezidento
rinkimų rezultatai. Juk ne prezidentai, bet krašto gyventojai
lemia savo likimą. Ir ne kuri nors viena partija, bet visos didžiosios
ir mažosios, gyvos ir pusgyvės. Lietuva tuščiomis jau nuskraidino
nemažai laiko. Pažaidusi politinius žaidimus, pasišlaisčiusi ne
visada protingame siautuly, ištvėrusi trylika metų egoizmo užveistų
ligų siaubą, ji turėtų išsiblaivyti ir susirūpinti.
Šį rūpestį supras ir naujasis Prezidentas. Nestabdys krašto vakarietiškos
pažangos, neskandins Rytų lengvapėdiškume, nebus stumdomas nei
rinkimams daug aukojusių, nei aukoti besisiūlančių bendrovių ir
bendrovėlių. Per penkerius išmintingų rūpesčių ir darbų metus
galima daug atlikti, sunaikinti politinių žiemų speigus ir pašalus.
Gal į žmonių širdis ir į valdžios siekius Lietuvoje atūžaus pavasaris.
Vytautas VOLERTAS
© 2003 "XXI amžius"