Atnaujintas 2003 m. kovo 19 d.
Nr.22
(1126)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Kultūra
Darbai
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Žiniasklaida


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Žengiame į pavasarį
Įvairūs pamąstymai

Nušliaužė, nurėpliojo paskutinio mūšio – Prezidento rinkimų tankai ir buldozeriai. Liko dykumos, „kaip jūra plačios“. Plačios politinės dykumos Lietuvoje, tuščia ir nyku. Tik nuo aukšto kalno žvalgosi visada tvirtas A.Brazauskas, nepaliečiamas ir apsukrus, kartais nuskubąs į viešbutį naujos žmonos, Kristinos, rūpesčiais paguosti. Jis vienas kol kas liko politinių tyrumų laimėtoju, atsparus kaip Stelmužės ąžuolas prieš kelis šimtus metų.
Platybėse akis mėto ir R.Paksas, rūpesčių užgraužtas. Ką daryti su neįvykdomais pažadais, kiek didinti pensijas, nuo ko pradėti tvarkos įvedimą? Ar jau dabar išnaikinti skurdą kaimuose, ar dar kiek palaukti? Juk gali atsirasti vienas kitas neišmanėlis, kuris priešrinkimines Pakso šnekas prisimins ir apie jas prabils. Ir kitų galvosūkių atsiranda. Ateis iš ES 2004-2006 metų laikotarpiui pinigai, R.Paksui žadėjus, bet nespėjus daugiau išsiderėti. Ne tiek daug, tik 1352 litai kiekvienam gyventojui. Bet kai tų gyventojų yra per tris milijonus, susidarys krūva litų. Tai jau šis tas, korumpuoti valdininkai galėtų pasistatyti gražių vilų, jų žmonos prisisteigtų įvairių įmonėlių. Taigi R.Paksui, širdingam vargdienių užtarėjui, kietam tvarkdariui, reikės spręsti, kiek tų korumpuotų vilų leisti ir kaip skaidriai sunaudoti likusius pinigus. Visuomenė viliasi, kad sprendimai bus geri. Naujas Lietuvos Prezidentas pasiskelbė esąs tvarkos ir permainų simbolis, tad klaidų išvengs.
Politinėse dykumose, rinkimų paliktose, bando ant kojų pakilti (gaila į jas žiūrėti…) didesnės ir mažesnės partijėlės. Kai kurios vargdienės, ypač mažosios, visiškai nusibaigė. Du, vienas, gal net mažiau kaip vienas nuošimtis balsų… Pasilik padrikas dykumose gulėti ir mirk arba pagalvok ir suprask: balsuotojai rinkimuose kartais atpažįsta ne tik klounus, bet ir tuščiavidurius suvedžiotojus. Juokdarius ir nuotykių mylėtojus toleruoja tik laikinai. Nenorinčiuosius galvoti ir iš gyvenimo nepasimokančius šluoja be gailesčio pro duris.
Tarp galvoti nesugebančiųjų yra nelaimėlių ir gailestį žadinančiųjų. Man, toli nuo Lietuvos esančiam, nors vaikystėje ir ankstyvoje jaunystėje su ja iki skausmo suaugusiam, iki šių dienų tėvyne besidominčiam ir jai dirbančiam, yra nesuprantama lietuvių krikščionių demokratija. Tai visiškai rinkimuose susiniekinę šiai idėjai atstovavę (bent taip skelbęsi) žmogeliai. Tose porinkiminėse dykumose liko tik kažkokie vardų draiskalai: krikščionys demokratai, senoviški ir naujoviški krikščionys demokratai, tai Krikščionių demokratų partija, tai Krikščionių demokratų sąjunga. Tik kažkokie vardai, o Krikščionių demokratų partijos ir jos žmonių turbūt nėra.
Štai ką padarė į nuotykius pasinešusiųjų silpnos galvos. Taip, silpnos galvos buvusių vadų ir į juos pretendavusiųjų. (Teisybė įžeidimu nelaikoma, be to, yra nemoralu teisybę slėpti.) Viską nusiaubė piktybinė išdidumo epidemija, baisi liga.
O gal krikščionims demokratams yra nepalankus oras Lietuvoje? Bet Lietuvoje, kur yra tiek kunigų, turi būti ir katalikų bei kitokių krikščionių. Tai kodėl krikščioniškoji demokratija slidinėja lyg ant ledo užstumta?
Rūpesčių užtenka kiekvienai partijai, grupei, organizacijai, šeimai. Jų užtenka krikščioniškai visuomenei, organizuotai ir neorganizuotai. Katalikai, atrodo, galėtų džiaugtis ryšiais tarpusavyje ir su visuomene, jei tie ryšiai būtų artimi. Štai yra „Katalikų pasaulis“, mėnesinis kultūros žurnalas. Yra „Naujasis židinys/Aidai“, taip pat mėnesinis žurnalas. Buvo „Dienovidis“, kurio jokiu būdu negalėjome laikyti antikrikščionišku. Eina dukart per mėnesį „Bažnyčios žinios“, 32 puslapių informacinis Lietuvos Vyskupų Konferencijos leidinys. Štai „XXI amžius“, skaitytojus lankąs dukart per savaitę, „krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis“, kaip jis pats save vadina. Geras laikraštis, sutalpinąs nemažai gerai parengtų straipsnių. Tačiau savo pirmuose puslapiuose jis yra per daug ryškiai klerikalus. Šis vaizdas tarsi paneigia laikraščio „visuomeniškumą“. Vėsesnis katalikybei skaitytojas padeda jį šalin ir net nepasidomi, kas yra tolesniuose puslapiuose. Šitai trukdo laikraščio platinimui, nes Lietuvoje nėra tiek daug žmonių, kurie smalsiai domėtųsi dvasininkų aplinka. Nemažą dalį medžiagos perkėlus į „Bažnyčios žinias“, „XXI amžiuje“ palengvėtų klerikalizmo krūvis.
Žinoma, taip iš tolo atrodo. O kaip iš tikrųjų yra, mato tik laikraščio darbuotojai ir bendradarbiai. Tačiau krikščioniškoje visuomenėje šiandieninis nerimas yra ryškus. Politinėje ir kultūrinėje srityse dundėjimai su kunkuliavimais nerimsta, trumparegiško išdidumo ir užsispyrimo epidemija siaučia. Visame krašte girdisi aimanos, kaltinimai, barniai, visose pusėse aidi triukšmas.
Lietuva pasiilgo ramios muzikos. Lietuvai reikia pavasario su margu žiedu ir giedančiu paukščiu.
Nei NATO, nei ES, nei JAV Lietuvos iš vargo ir iš moralinio sumišimo neištrauks. Tik pati valstybė (tiksliau, tauta) privalo gelbėtis ir pasiryžti veržtis švieson. Mažai svarbu, kokie yra Prezidento rinkimų rezultatai. Juk ne prezidentai, bet krašto gyventojai lemia savo likimą. Ir ne kuri nors viena partija, bet visos didžiosios ir mažosios, gyvos ir pusgyvės. Lietuva tuščiomis jau nuskraidino nemažai laiko. Pažaidusi politinius žaidimus, pasišlaisčiusi ne visada protingame siautuly, ištvėrusi trylika metų egoizmo užveistų ligų siaubą, ji turėtų išsiblaivyti ir susirūpinti.
Šį rūpestį supras ir naujasis Prezidentas. Nestabdys krašto vakarietiškos pažangos, neskandins Rytų lengvapėdiškume, nebus stumdomas nei rinkimams daug aukojusių, nei aukoti besisiūlančių bendrovių ir bendrovėlių. Per penkerius išmintingų rūpesčių ir darbų metus galima daug atlikti, sunaikinti politinių žiemų speigus ir pašalus. Gal į žmonių širdis ir į valdžios siekius Lietuvoje atūžaus pavasaris.

Vytautas VOLERTAS

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija