Šventasis Sostas ir Lietuva: pasakojimas tęsiasi

(Tęsinys. Pradžia Nr. 19, 21, 25, 27)

Kovo 4 dieną Vilniaus universitete vyko mokslinė konferencija, skirta Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto diplomatinių santykių 80-mečiui bei pirmojo konkordato tarp Lietuvos ir Vatikano 75-mečiui paminėti.
Dr.Arūnas Streikus joje apžvelgė paskutinį sovietų valdžios gyvavimo Lietuvoje dešimtmetį. Šiuo laikotarpiu SSRS ir Šventojo Sosto santykiai buvo ypač įtempti, o aukščiausioji sovietų valdžia Maskvoje nespėjo tvirtinti prieš Vatikaną nukreiptų dezinformacijos kampanijų planų. Išlikę KGB dokumentai liudija, kad 1988 metų pabaigoje – 1989 metų pradžioje Maskva dažnai naudojosi ir KGB padalinio Lietuvoje operatyvinėmis galimybėmis daryti spaudimą Vatikanui, kad šis paremtų Sovietų Sąjungos iniciatyvas tarptautinėje arenoje, apribotų Katalikų Bažnyčios paramą tautinio išsivadavimo sąjūdžiui Lietuvoje.

Tyla prieš audrą

Kaip pasakojo A.Streikus, beveik du dešimtmečius iki popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikato pradžios Šventojo Sosto ir SSRS bei viso sovietų bloko šalių santykiai buvo gana neblogi. Pirmiausia tai lėmė nuo septintojo dešimtmečio pradžios pasikeitusi Vatikano Rytų politika. Vengiant viešos komunistinių režimų ideologijos ir politikos kritikos tikėtasi pasiekti pragmatinį kompromisą, kuris leistų išsaugoti Katalikų Bažnyčios struktūrą sovietų bloko šalyse. Sovietų Sąjungai tokia Vatikano Rytų politikos taktika iš esmės buvo palanki. Vatikano vengimas viešai vertinti komunizmą ir jo pasisakymai už taikų tarptautinių konfliktų sureguliavimą ir dekolonizaciją gerokai sustiprino režimo padėtį tarptautinėje arenoje. O ir kai kurių Bažnyčios vidaus gyvenimo problemų sureguliavimą sovietų valdžia taip pat tikėjosi panaudoti sau palankia linkme, pavyzdžiui, stiprinti režimui lojalių dvasininkų pozicijas.
Todėl sovietų režimas su dideliu nerimu sutiko žinią apie Krokuvos arkivyskupo Karolio Vojtylos išrinkimą popiežiumi 1978-ųjų spalį. SSRS vadovybėje jau anksčiau būta žmonių, kurie nuogąstavo, kad santykių su Vatikanu atšilimas leis Katalikų Bažnyčiai sustiprinti savo pozicijas komunistinio lagerio šalyse, o tai turės neigiamų pasekmių režimui. Vienas tokių buvo Jurijus Andropovas, tuometis KGB pirmininkas, paskutiniais Brežnevo valdymo metais įgijęs labai didelę įtaką Sovietų Sąjungos vadovybėje.

Propaganda prieš Šventąjį Sostą

A.Streikus priminė, kad iškart po Popiežiaus išrinkimo Lietuvoje padidėjo tikinčiųjų teisių sąjūdžio aktyvumas: 1978 metų lapkritį įsikūrė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas, beveik du trečdaliai Lietuvos kunigų pasirašė protestą prieš neseniai patvirtintus Religinių susivienijimų nuostatus. Tai leido J.Andropovui savo negatyvų požiūrį į Vatikaną ir santykių su juo gerėjimą paremti naujais argumentais bei įtikinti Sovietų Sąjungos vadovybę imtis atsakomųjų priemonių.
Sovietų Sąjungos Komunistų partijos Centro komiteto (KP CK) sekretoriatas 1979 metų lapkritį, atsiliepdamas į šiuos iš KGB sklindančius signalus, priėmė nutarimą, kuris vadinosi “Dėl kontrpriemonių prieš Vatikano politiką socialistinių šalių atžvilgiu”. Šiame dokumente, be kita ko, buvo bandyta įspėti Vatikaną, kad jo palaikomos antisovietinės ir antikomunistinės akcijos gali sugriežtinti sovietų valdžios politiką Bažnyčios atžvilgiu.
Spaudimas pradėtas nedelsiant. Jau 1980 metų kovo mėnesį Maskvoje viešėjęs Vatikano krikščionių vienybės sekretoriato pirmininkas buvo perspėtas dėl pernelyg politizuoto Vatikano laidų turinio. Tačiau, nepaisant grasinimų sugriežtinti politiką Bažnyčios atžvilgiu, jie praktiškai nebuvo įgyvendinti, sakė A.Streikus.
Svarbiausiu sovietų režimo atsaku tapo prieš Šventąjį Sostą nukreiptos propagandos stiprinimas tiek šalies viduje, tiek ir užsienyje. Tuo tikslu 1980 metų vasarą KP CK sekretoriatas patvirtino dar vieną nutarimą, kuriuo įpareigojo visas sovietų režimo užsienio agentūras skleisti dezinformaciją apie Vatikano politikos tikslus.
SSRS užsienio žvalgybos padalinys taip pat parengė kompleksinį aktyvių priemonių Vatikano atžvilgiu planą, kuriame buvo numatyta užsienio spaudoje skelbti atitinkamas publikacijas, daryti įtaką Vatikano, Katalikų Bažnyčios ir kitų krikščionių Bažnyčių vadovams. Reikiamai informacijai surinkti ir naudingai pateikti buvo panaudojamos ir KGB padalinio Lietuvoje agentūrinės bei operatyvinės galimybės. Visi ar bent dauguma su šia veikla susijusių dokumentų ir priemonių buvo fiksuojamos specialioje agentūrinėje ir operatyvinėje byloje.
Vatikano ir Sovietų Sąjungos santykiai ypač įtempti buvo 1982-1985 metais, t.y. naujų komplikacijų šaltajame kare metais. Tai liudijo nuo 1982-ųjų rudens LSSR periodinėje spaudoje gerokai dažniau nei anksčiau pasirodantys Popiežiaus ir Šventojo Sosto autoritetą griaunantys straipsniai, kuriuose daug rašyta apie Vatikano ryšius su užsienio slaptosiomis tarnybomis, finansines aferas, paramą buvusiems aukštiems nacių režimo pareigūnams, pateikiami kaltinimai dėl šaltojo karo įtampos kurstymo ir pan.
Bandyta apriboti ir vis intensyvesnius Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchų ryšius su Šventuoju Sostu. Antai 1983 metais į Vyskupų sinodą nebuvo išleistas vyskupas Liudvikas Povilonis, nors anksčiau tokioms kelionėms leidimai buvo išduodami be didelių problemų.
Sovietų valdžia buvo įsitikinusi, kad pagrindinė devintojo dešimtmečio pradžioje sustiprėjusio katalikiško opozicinio sąjūdžio Lietuvoje priežastis buvo aiškesnė Vatikano moralinė parama, sakė A.Streikus.

Jubiliejai santykius pablogino

Lenkijos krikšto jubiliejaus, paminėto 1966 metais, patirtis vertė sovietų režimą su ypač dideliu nerimu laukti šv.Kazimiero mirties 500-ųjų ir Lietuvos krikšto 600-ųjų metinių paminėjimo Lietuvoje. Sumažinti jų poveikį stengtasi veikiant keliomis kryptimis, tarp kurių buvo ir informacijos apie Vatikano dėmesį šioms sukaktims blokavimas. A.Streikaus manymu, Popiežiaus sveikinimo telegrama šv.Kazimiero jubiliejaus proga, turbūt ne be sovietų saugumo pastangų, buvo gauta pavėluotai. Be to, 1984-ųjų rudenį, grįžtant iš Vatikano, muitinėje iš vyskupo L.Povilonio buvo konfiskuotos keturios vaizdo juostos, kuriose buvo nufilmuoti šv.Kazimiero jubiliejui skirti renginiai, įvykę Romoje.
Didelis Šventojo Sosto dėmesys šv.Kazimiero jubiliejui (Popiežius šia proga pats aukojo šv.Mišias Šv.Petro bazilikoje, buvo išleistas šv.Kazimierui skirtas Vatikano pašto ženklas) negalėjo pagerinti ir taip įtemptų Sovietų Sąjungos bei Vatikano santykių, kurie 1984 metais ypač buvo blogi sovietams reaguojant į 1984 metų vasarą paskelbtą Vatikano dekretą, neigiamai įvertinusį vadinamąją išlaisvinimo telologiją, kas sovietams buvo labai skaudu. 1984 metų pabaigoje Sovietų Sąjungos KP CK priėmė dar vieną nutarimą, raginusį stiprinti propagandą, nukreiptą prieš Vatikaną. A.Streikus atkreipė dėmesį, kad per penkerius metus aukščiausioji Sovietų Sąjungos vadovybė priėmė net tris specialius nutarimus, skirtus Vatikanui. Jau vien tuo tikrai išskirtinis laikotarpis, nes anksčiau praktiškai tokių specialių nutarimų nebūta. O Sovietų Sąjungos santykiai su Šventuoju Sostu iš esmės nepasikeitė ir prasidėjus M.Gorbačiovo paskelbtai perestrojkai.

Vilniaus arkivyskupijos klausimas

Be kitų problemų, tokių kaip Unitų Bažnyčios legalizavimo Ukrainoje klausimas ar Vatikano vengimas vienareikšmiškai paremti Sovietų Sąjungos iniciatyvas nusiginklavimo srityje, viena įtampos priežasčių buvo susijusi ir su Katalikų Bažnyčios padėtimi Lietuvoje. Tai Lietuvos SSR teritorijoje buvusios Vilniaus arkivyskupijos dalies priklausomybės ir jos apaštalinio administratoriaus, į Žagarę ištremto vyskupo Julijono Steponavičiaus, klausimai.
Pasak A.Streikaus, sovietų režimas turėjo vilčių, kad abi šios problemos jam naudingu būdu išsispręs savaime 1987 metais minint Lietuvos krikšto jubiliejų. Mat artėjant šiai sukakčiai, išeivijoje buvo kilusi diskusija, ar nereikėtų prašyti Popiežių priskirti Lietuvos SSR buvusią Vilniaus arkivyskupijos dalį prie Lietuvos bažnytinės provincijos. Toks Vatikano žingsnis faktiškai būtų reiškęs ir Lietuvos okupacijos pripažinimą. Todėl sovietų valdžia, be abejonės, buvo labai patenkinta tokiomis iniciatyvomis ir jas neoficialiai rengė, teigė A.Streikus. Antai KGB iniciatyva liberalaus išeivijos mėnraščio “Akiračiai” 1987 metų septintame numeryje buvo išspausdintas straipsnis “Ko trūksta Suvalkų trikampio lietuviams”, kuriame Popiežiaus delsimas priskirti Vilniaus arkivyskupiją prie Lietuvos bažnytinės provincijos vertinamas kaip Lenkijos interesų gynimas. Laimei, aiški išeivijos vyskupų pozicija ir VLIK’o pareiškimas šiuo klausimu sustabdė beįsibėgėjančias diskusijas.
A.Streikus pažymėjo, kad Vilniaus arkivyskupijos problemos esmės nesuvokė ir kai kurie radikalesni opozicijos dalyviai pačioje Lietuvoje. Atvirą laišką Popiežiui, kuriame buvo prašoma išspręsti Vilniaus arkivyskupijos priklausomybės problemą, 1987-ųjų gegužę pasirašė ir grupė su Lietuvos laisvės lyga susijusių asmenų.
Vatikanui tvirtai laikantis savo pozicijos Vilniaus arkivyskupijos reikalu, sovietai bandė gauti bent propagandinę naudą. Tai buvo panaudota kaip vienas argumentų, neva patvirtinančių Vatikano abejingumą lietuvių tautai. Be to, tai naudota ir kaip priemonė lietuvių nepasitikėjimu lenkais kurstyti ir tokiu būdu griaunant pastangas (kylančias ir iš Popiežiaus aplinkos) tirpdyti šio nepasitikėjimo ledus.
Jei dėl arkivyskupijos priklausomybės sovietai didelių vilčių gal ir nepuoselėjo, tai Vatikano sprendimas dėl vyskupo J.Steponavičiaus, A.Streikaus manymu, jiems buvo tikrai netikėtas. Sulaukęs 75 metų amžiaus, 1986 metų pabaigoje vyskupas J.Steponavičius, kaip to reikalauja Bažnyčios kanonai, paprašė atleisti jį iš Vilniaus arkivyskupijos apaštalinio administratoriaus pareigų. Tačiau Popiežiaus pavedimu šį klausimą svarstęs kardinolų susirinkimas, atsižvelgdamas į vyskupo nuopelnus priešinantis komunistiniam režimui, nusprendė siūlyti Popiežiui nepriimti šio atsistatydinimo. Po tokio Vatikano sprendimo sovietų valdžios atstovams neliko nieko kito kaip dar kartą paskleisti dezinformacijos dozę apie vyskupo J.Steponavičiaus padėtį ir tremties priežastis. 1987 m. rugpjūčio 6 d. “Tiesoje” pasirodė Religinių reikalų tarybos įgaliotinio Petro Anilionio straipsnis “Kodėl vyskupas gyvena Žagarėje?”.

Popiežiaus laiškas M.Gorbačiovui

Dar vieną akibrokštą sovietams Vatikanas pateikė 1988-ųjų pavasarį, kuomet, be išankstinio suderinimo su jais, buvo radikaliai pertvarkytas Katalikų Bažnyčios valdymas Lietuvoje. Vietoj atsistatydinusio arkivyskupo L.Povilonio, Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininku buvo paskirtas vyskupas Vincentas Sladkevičius, kuriam kiek vėliau buvo suteiktas ir kardinolo titulas. Nors Religinių reikalų taryba tuo buvo ir labai nepatenkinta, apskritai sovietų režimas gan ramiai reagavo į šį Vatikano žingsnį. Tokią laikyseną, A.Streikaus nuomone, galėjo nulemti teigiami Sovietų Sąjungos vidaus ir užsienio politikos vertinimai, 1988 metų pirmoje pusėje ne kartą skambėję iš Popiežiaus lūpų, ir jų nauda Sovietų Sąjungai.
Dėl tų pačių motyvų Vatikano delegacijai, vadovaujamai valstybės sekretoriaus Kazarolio, buvo leista atvykti į Maskvą dalyvauti Rusijos krikšto 1000 metinių paminėjimo renginiuose. Susitikimo su M.Gorbačiovu metu Kazarolis perdavė jam Popiežiaus adresuotą laišką, kuriame buvo sveikinamos jo pastangos siekiant taikos ir demokratizuojant sovietinę sistemą, tačiau kartu primenamos ir problemos, trukdančios toliau gerinti tarpusavio santykius. Nors M.Gorbačiovas pažadėjo atidžiai išnagrinėti Popiežiaus laiške keliamas problemas, sovietų režimas neskubėjo atsižvelgti į Vatikano siūlymus.
1988 metų pabaigoje KGB užsienio žvalgybos padaliniams parengtoje instrukcijoje dėl darbo su Vatikanu pastarasis toliau vertintas kaip stiprus ir gerai organizuotas idėjinis ir politinis priešininkas, todėl siūlyta nenusileisti jo spaudimui, bet priversti jį patį spręsti klausimus, trukdančius gerinti tarpusavio santykius. Vykdant aktyvias priemones, nurodyta ir toliau stengtis “demaskuoti reakcingą dešiniųjų katalikų jėgų politikos esmę, jų orientavimąsi į Amerikos administracijos kursą ir ryšius su Vakarų spec. tarnybomis, skatinti Vatikaną žingsniams, kurie būtų naudingi taikos ir socializmo reikalui, remti realistines jėgas Romos kurijoje, sustiprinti pasipriešinimą Vatikano pastangoms suaktyvinti Bažnyčios veiklą Sovietų Sąjungoje ir kitose socialistinėse šalyse”.
Išlikę KGB dokumentai liudija, kad 1988-ųjų pabaigoje – 1989-ųjų pradžioje Maskva dažnai naudojosi ir KGB padalinio Lietuvoje operatyvinėmis galimybėmis daryti spaudimą Vatikanui, kad šis paremtų Sovietų Sąjungos iniciatyvas tarptautinėje arenoje, apribotų Katalikų Bažnyčios paramą tautinio išsivadavimo sąjūdžiui Lietuvoje. Tačiau, A.Streikaus nuomone, KGB neretai per daug sureikšmindavo savo vaidmenį. Savo nuopelnu jie, pavyzdžiui, laikė ir mons. Vytauto Kazlausko pasitraukimą iš Vatikano radijo lietuviškos redakcijos vedėjo pareigų.
Lemiamas lūžis Vatikano ir Sovietų Sąjungos santykiuose įvyko tik 1989 metų antroje pusėje, artėjant M.Gorbačiovo vizitui į Romą, kurio metu buvo numatytas ir jo susitikimas su Popiežiumi. 1989 m. rugpjūčio 24 d. Popiežius pagaliau gavo oficialų palankų atsakymą į savo laišką sovietų lyderiui. Gruodžio 1 dieną audiencijos metu M.Gorbačiovas pažadėjo Jonui Pauliui II legalizuoti Ukrainos Unitų Bažnyčią, tą pačią dieną apie tai buvo paskelbta ir oficialiai.
Lietuvoje jau nuo 1988-ųjų vasaros prasidėjęs Katalikų Bažnyčios laisvėjimas 1989 metų pabaigoje taip pat įgijo tvirtesnį pagrindą. 1989 metų lapkritį LSSR Aukščiausioji taryba priėmė Konstitucijos pataisą, kuria pagaliau pripažino ir religinių įsitikinimų skleidimo laisvę. Per keletą mėnesių dinamiški pokyčiai Lietuvoje iš esmės pakeitė veiksnių konsteliaciją, lėmusią Bažnyčios padėtį Lietuvoje, nes šalia Sovietų Sąjungos ir Vatikano atsirado naujas svarbus veiksnys – nepriklausoma Lietuvos valstybė, pažymėjo dr.A.Streikus.

(Bus daugiau)

Arvydas JOCKUS

© 2003 "XXI amžius"