Gegužės 10-11-ąją – referendumas dėl Lietuvos stojimo į ES
Klaida būtų atsisakyti saugių namų

Jau laikas suvokti, kad Lietuva praktiškai neturi jokio kito pasirinkimo. Kai kurie balsai, kaip paprastai iš „artimojo užsienio“ ar to paties „užsienio“ paraginti, siūlo neskubėti stoti nei į NATO, nei į Europos Sąjungą, palaukti ir pažiūrėti, kaip seksis Slovėnijai, Slovakijai ar kuriai kitai šaliai. Tai perspėjimas, kad išvengtume žiauraus „išnaudotojų kapitalistų jungo“. Baltijos šalys dar nepamiršo 1940 metų „išvaduotojų“. Dabar tai daroma pagal to paties „vaduotojų centro“ perrašytą scenarijų. Pakeista frazeologija, tikslai – tie patys. Primygtinai siūloma pirma sustiprėti patiems ir tik tada, kai jau būsime ekonomiškai stiprūs, kai pasivysime, o gal ir pralenksime tokias šalis kaip Danija ar Belgija, kai pajėgsime apsiginti nuo priešų (pašnabždom senu papratimu dar priduriama „nuo Amerikos imperialistų“ arba „nuo Europos kapitalistų“), štai tada ir apsispręsime.
Ateina žinios iš Baltarusijos, kad ten kolūkiai tebevaldomi iš vieno centro, kad vidutinis atlyginimas 40 Lt, kad milicininkai atiminėja asmeninį turtą, net patalynę iš žmonių, kurie nesusimokėjo mokesčių. Žiniasklaida ten valdoma iš to paties centro. „Demokratija“ irgi seikėjama: kiek, kam ir kada. Apie rinkos ekonomiką ten net neprasižiojama. Kokią galima padaryti išvadą? Ji ganėtinai paprasta. 1918 metais V.Kapsuko skelbto Litbelo (Lietuvos-Baltarusijos sovietų respublikos) variantas, nesvarbu, kad ir kokiomis spalvomis jis dabar būtų piešiamas, buvo ir tebelieka pragaištingas visais požiūriais: tiek tautiniu, tiek politinės nepriklausomybės, tiek ir ekonominiu. Tai ne Lietuvos kelias.
O sustiprėjimas savo jėgomis apskritai nėra įmanomas. Lietuvos ekonomika per trylika nepriklausomybės metų parodė, kad pramonei ir verslui nelyginti naudingiau ne tik laikytis ES ekonomiką reguliuojančių norminių aktų, bet ir dalyvauti kuriant ar taisant juos. Taigi narystė ES - ne vergystė, o lygiateisių partnerių bendravimo sąlyga. Kita vertus, šiandien jau nebegalima tikėtis jokios pažangos, atsitveriant nuo globalizacijos procesų. Stiprėjimas įmanomas tik naudojantis globalizacijos teikiamais pranašumais ir ugdant tvirtą pilietinį–tautinį stuburą. Tad kur kas naudingiau pasvarstyti, o ką prarastume nestodami į ES.
Europos Komiteto prie LR Vyriausybės duomenimis, ūkininkų pajamos ir parama žemės ūkiui būtų mažesnė net penkis kartus. Vakaruose jau seniai suvokta, kad dėl per daug didelės socialinės atskirties galintis kilti nestabilumas visuomenėje daro didelę žalą ir kelia pavojų ne tik tai šaliai, bet ir kaimynėms. Stabilumas garantuoja ne tik deramą pagarbą žmogaus teisėms, bet ir saugios gerovės kūrimo sąlygas. Todėl pagalba ekonominiu požiūriu silpnesnėms valstybėms stiprina bendrą saugumą.
Iki 2009 metų į Lietuvos ūkį nebūtų pritraukta iki 23 mlrd. litų investicijų. Akivaizdu, kad nedarbo rykštė būtų skaudi, o gal ir nepakeliama. Sulėtėtų šalies ūkio augimo ir plėtros tempai. Lietuvos sukuriamų prekių ir paslaugų vertė iki 2009 metų būtų beveik 69 mlrd. litų mažesnė negu integruojantis į ES.
O ar galėtų didėti pensijos ir atlyginimai, jei visos šalies ekonominė gerovė nekiltų? Lietuvos atgrasinimu nuo Vakarų suinteresuota Rusija, bet anaiptol ne tik dėl ekonominių sumetimų, nors jau dabar ji laiko Lietuvą už trumpo energetikos pavadėlio – dujos ir naftos čiaupai – Kremliuje. Rusija tebesikamuoja liguistomis imperinėmis ambicijomis, laikydama Baltijos šalis tik laikinai prarastomis teritorijomis. Lietuvos integracija į Vakarus didintų Lietuvos saugumą ir natūraliai skatintų Rusijos demokratėjimą.

Edmundas SIMANAITIS
Jonava

© 2003 "XXI amžius"