Bažnyčios gyvenimo centras

Didįjį ketvirtadienį paskelbiama nauja enciklika

Ateinantis Didysis ketvirtadienis, balandžio 17 diena, taps ypatinga data popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikatui: tą dieną, kai Bažnyčios liturgijoje tradiciškai minimas Kunigystės ir Švenčiausiojo Sakramento įsteigimas Paskutinės vakarienės metu, Šventasis Tėvas pasirašys ir paskelbs savo keturioliktąją encikliką, kuri bus kaip tik skirta mokymui apie Eucharistiją. Šia enciklika, apie kurios rengimą Vatikane jau buvo kalbama kelis pastaruosius mėnesius, taip pat bus prisimintos kitos žymios Eucharistijai skirtos popiežiaus Leono XIII enciklikos „Mirae caritatis“ paskelbimo 100-osios metinės.
Apie naujosios enciklikos paskelbimą Popiežius pranešė ketvirtąjį Gavėnios sekmadienį, kovo 31 dieną, susitikęs su maldininkais Šv. Petro aikštėje šventadienio vidurdienio „Viešpaties angelas“ maldai. „Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo viengimį Sūnų, - priminė jis Evangelijos žodžius. – Visa tai įvyko Golgotos aukoje: Kristus mirė ir prisikėlė už mus, savo krauju užantspauduodamas naująją ir galutinę sandorą su žmonija. Eucharistijos sakramentas yra amžinas šios aukščiausios aukos atminimas. Jame Jėzus, Gyvenimo duona ir tikroji „mana“, palaiko tikinčiuosius kelionėje per istorijos „dykumą“ „pažadėtosios žemės“ Danguje link“.
Popiežius Jonas Paulius II sakė, kad naujoji enciklika šiemet taip pat atstos Laišką kunigams, kurį kasmet paskelbia Didžiojo ketvirtadienio proga. Dabar simboliškai per Paskutinės vakarienės pamaldas Šv. Petro bazilikoje pasirašytą encikliką Šventasis Tėvas perduos pasaulio kunigams, o per juos ir visiems katalikams. Ši enciklika dar kartą primins Eucharistinės aukos „esminę vertę ir reikšmę Bažnyčiai“, pabrėžė Popiežius.
Iki šiol per beveik 25 savo pontifikato metus Jonas Paulius II yra paskelbęs trylika enciklikų: „Redemptor hominis“ (apie Kristaus atperkamąją galią) – 1979 m.; „Dives in misericordia“ (apie Dievo gailestingumą) – 1980 m.; „Laborem exercens“ (apie žmogaus darbą) – 1981 m.; „Slavorum apostoli“ (apie slavų apaštalus šventuosius Kirilą ir Metodijų) – 1985 m.; „Dominum et vivificantem“ (apie Šventąją Dvasią) – 1986 m.; „Redemptoris Mater“ (apie Švč. Mergelę Mariją) – 1987 m.; „Sollicitudo rei socialis“ (apie Bažnyčios socialinį mokymą) – 1988 m.; „Redemptoris missio“ (apie misijinę veiklą) – 1991 m.; „Centesimus annus“ (taip pat apie socialinį mokymą enciklikos „Rerum novarum“ 100-osioms metinėms) – 1991 m.; „Veritatis splendor “ (apie moralinį mokymą) – 1993 m.; „Evengelium vitae“ (apie žmogaus gyvybės orumą) – 1995 m.; „Ut unum sint“ (apie krikščionių vienybę) – 1995 m.; „Fides et ratio“ (apie tikėjimo ir proto santykį) – 1998 m.

Eucharistijos adoracijos esmė

Pastaruoju metu Eucharistijai, kaip bažnytinio gyvenimo šaltiniui ir viršūnei, savo kalbose ir raštuose daug dėmesio skiria tiek popiežius Jonas Paulius II, tiek ir kiti Bažnyčios hierarchai. Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektas kardinolas Jozefas Ratcingeris, kuris padėjo Šventajam Tėvui rengti Eucharistijai skirtą encikliką, kovo mėnesį apie šį sakramentą italų kalba išleido knygą, pavadintą „Il Dio Vicino“ („Artimas Dievas“). Joje kardinolas išryškina „Eucharistijos teisingo celebravimo ir teisingo supratimo“ klausimą, kuris ypač aktualus dabartinės „tikėjimo krizės, kurią patiriame“, sąlygomis.
Eucharistija yra auka, aiškina kardinolas J.Ratcingeris, Jėzaus Kristaus pasiaukojimo ant kryžiaus priminimas, o kartu Kristaus buvimo tarp žmonių įamžinimas. Pirmiausia, apie ką kalba šis sakramentas, yra tai, jog „Dievas pats mums yra atsidavęs, todėl ir mes galime Jam atsiduoti. Iniciatyva Jėzaus Kristaus aukoje eina iš Dievo. Iš pradžių Jis save nužemino… Tas faktas, kas Jis yra čia, gyvena, kenčia ir myli, jau yra Dievo meilės darbas. Tai yra gailestingoji meilė Dievo, kuris mums nusilenkia, Viešpats, kuris save padaro mūsų tarnu“. Ši suvokta žinia mus sustiprina ir palaiko, nes „Dievas duoda, tai ir mes galime duoti“.
Tylioje, maldingoje eucharistinio Jėzaus adoracijoje tikintieji tampa asmenimis, norinčiais bendrauti su Viešpačiu, o kartu tinkamai pasirengia Eucharistijos bendruomeniškam šventimui. Savo knygoje, kurios ištraukas paskelbė katalikų žinių agentūra „Zenit“, kardinolas J.Ratcingeris palieka erdvės argumentams, kuriuos šiandien galima išgirsti: „Aš galiu melstis ne tik bažnyčioje, bet ir miške, paniręs į gamtos aplinką“. Žinoma, taip daryti galima, „tačiau jeigu bus meldžiamasi tik tokiu būdu, tada maldos iniciatyva visiškai liks tik mumyse: tada Dievas būtų mūsų minčių postulatas (tvirtinimas be įrodymo). Tas faktas, kad Jis atsiliepia arba kad Jis nori atsiliepti, liktų atviras klausimas“.
„Tuo tarpu Eucharistija reiškia: Dievas atsiliepė, - aiškina kardinolas. – Eucharistija yra Dievas, kaip atsakymas, kaip būtis, kuri atsiliepia. Dabar iniciatyva Dievo ir žmogaus santykyje priklauso daugiau ne mums, bet Jam, ir tas ryšys iš tikrųjų tampa reikšmingas“. Štai kodėl Eucharistijos adoracijos metu malda pakyla į visiškai naują lygmenį, nes „tik dabar ji įtraukia abi puses (Dievą ir žmogų) ir tik dabar tampa kažkas rimta, - rašo Tikėjimo doktrinos kongregacijos vadovas. – Dar daugiau, ji ne tik įtraukia abi puses, bet dabar yra visiškai visuotinė. Kada mes meldžiamės esant Eucharistijai, mes niekada nesame vieniši. Visa Bažnyčia, kuri švenčia Eucharistiją, meldžiasi kartu su mumis.
Šioje maldoje mes daugiau esame ne prieš Dievą, apie kurį galvojame, bet prieš Dievą, kuris realiai yra save mums atidavęs; prieš Dievą, kuris pats tapęs bendryste su mumis, kuris tokiu būdu išlaisvina mus iš mūsų ribotumo ir per šią bendrystę veda mus į Prisikėlimą, - pabrėžia kardinolas J.Ratcingeris. – Kaip tik tokios maldos mes turime nuolat siekti“.

Interkomunijos problemiškumas

Taip pat didelio susidomėjimo tarptautinėje katalikų žiniasklaidoje susilaukė kovo viduryje įtakingame Romos jėzuitų žurnale „Civilta Cattolica“ pasirodęs išsamus straipsnis Eucharistijos tema. Kaip manoma, kai kurie jame išdėstyti aktualūs klausimai bus aptarti ir būsimojoje popiežiaus Jono Pauliaus II enciklikoje. Ypač apie tam tikrą piktnaudžiavimą dėl vadinamosios interkomunijos, tai yra dalijimosi Eucharistija tarp katalikų ir protestantų, kurių Eucharistijos supratimas labai skirtingas. Straipsnio autorius jėzuitas kunigas Džiuzepė de Roza aiškina, kad toks „eucharistinis svetingumas“ negali būti pateisinamas vardan ekumeninės pažangos. Neleidžiama interkomunija yra bandymas dirbtinai „greitinti problemos sprendimą“, nes tokia praktika tik kliudytų pastangoms pasiekti autentišką krikščionių vienybę.
Išsamiai aptaręs katalikiškąjį supratimą apie Kristaus realų buvimą Eucharistijoje ir priminęs bendruosius reikalavimus Komunijai priimti („malonės būvį“), kunigas Dž. de Roza paaiškina, jog Eucharistija yra ne tik sakramentas, bet ir pagrindinis Bažnyčios vienybės ženklas. „Kristaus Bažnyčios vienybė – kuri šiandien išlaikyta Katalikų Bažnyčioje – bus tobula, kai visi pakrikštytieji galės dalyvauti vienoje Eucharistijoje“, - pažymima minėtame straipsnyje. Impulsas šiam tikslui pasiekti turi jungti visus krikščionis stengtis skatinti „tikėjimo vienybę, krikšto vienybę, Eucharistijos vienybę ir tokiu būdu Kristaus Kūno vienybę“.
Kadangi Bažnyčia yra įsipareigojusi šiam tikslui, tęsia straipsnio autorius, ji negali leisti apsikeitimą „eucharistiniu svetingumu“ su kitais krikščionimis, kurie faktiškai nėra visiškoje vienybėje su Katalikų Bažnyčia. Taigi tiek protestantai negali priimti katalikų komunijos, tiek ir Katalikų Bažnyčios nariai negali dalyvauti protestantų bendruomenių „šventoje vakarienėje“ (vok. Abendmahl). „Toks nusistatymas nėra kokio nors katalikų perdėto išdidumo reikalas ar nepagarba nekatalikų bendruomenėms“, - pažymi kunigas Dž. de Roza. Iš tikrųjų čia kalbama apie teisingą Eucharistijos prigimties supratimą.
Kaip minėta, dalijimasis Eucharistija yra tikėjimo vieningumo ženklas. Remiantis čia neginčytina logika, galima daryti išvadą, jog „jeigu nėra visiškos vienybės tikėjime, tai negali būti vienybės ir dalyvavime Eucharistijoje“. Taip pat jeigu kiti krikščionys – protestantai – nesidalija pačiu tikėjimu į Eucharistijos prigimtį su katalikais, tai interkomunija būtų klaidingas gestas, teigiantis apie vienybę, kurios dar nėra.
„Iš tikrųjų yra skaudu, netgi skandalinga, kad tie, kurie tiki vieną Kristų ir dalijasi vienu krikštu, negali dalytis viena Eucharistija“, - rašo kunigas Dž. de Roza. Jis aiškina, kad abipusis pripažinimas šio vienybės stygiaus, kuris iš tikrųjų sukelia kentėjimą krikščionių širdyse, turi paskatinti juos kantriam darbui ir karštai maldai už tikros vienybės atstatymą tarp visų tikinčiųjų. Tačiau kiekvienas bandymas didinti greitį ir „eucharistinio svetingumo“ praktikavimas tikrai nepriartins dienos, „kada visi krikščionys galės sueiti prie vieno Eucharistijos stalo“.

„Įsteigimo žodžiai nėra magiška formuluotė“

Tarp Katalikų Bažnyčios ir Rytų krikščionių Bažnyčių dalijimosi Eucharistija ypatingais atvejais klausimas sprendžiamas lengviau, nes egzistuoja abipusis šio sakramento pripažinimas. Apie vieną tokį 2001 metais Vatikane paskelbtą pastoracinį dokumentą, skirtą santykiams tarp šiuo metu kovų apimtame Irake egzistuojančių Asiriečių Bažnyčios ir Chaldėjų Katalikų Bažnyčios neseniai katalikų žiniasklaidai papasakojo liturgijos ekspertas Romos Rytų instituto profesorius emeritas jėzuitas kunigas Robertas Taftas. Jis tą dokumentą netgi pavadino „ryškiausiu katalikų magisteriumo dokumentu nuo II Vatikano Susirinkimo laikų“, kuris teikia gerą pamoką tiek Eucharistijos liturgijai, tiek ekumenizmui.
Minėtasis dokumentas leidžia dalytis Eucharistija asiriečiams stačiatikiams ir chaldėjams katalikams, kada dėl susidariusių sunkių sąlygų (galbūt kaip tik tokios ir yra dabartiniame Irake) liturginių apeigų pravedimas vienos šių bendruomenių maldos namuose nėra galimas. Bet nuostabiausia yra tai, kad dokumentas tuo pačiu pripažįsta galiojimą labai paprastos asiriečių eucharistinės maldos, kurioje netgi nėra viso sakramento įsteigimo žodžių, kuriuos yra pasakęs Kristus Paskutinės vakarienės metu: „Tai yra mano kūnas“ ir „Tai yra mano kraujas“, atpasakojimo.
Šį dokumentą 2001 metais paskelbė Popiežiškoji krikščionių vienybės taryba, suderinusi jį su Tikėjimo doktrinos ir Rytų Bažnyčių kongregacijomis. Asiriečių naudojama Eucharistijos malda, vadinama Anafora, „yra viena seniausių eucharistinių maldų, siekianti ankstyviausius Bažnyčios gyvavimo laikus“, sakoma dokumente. Ji buvo sudaryta ir naudojama „su aiškia Eucharistijos šventimo intencija, visiškoje darnoje ir klusnume su Paskutinėje vakarienėje Viešpaties išsakytu nurodymu ir sutarime su tikrąja Bažnyčios intencija“. Dokumente taip pat pabrėžiama, kad nors sakramento įsteigimo atpasakojimo žodžių nebuvimas asiriečių eucharistinėje maldoje yra neįprastas dalykas, tačiau dėl galiojimo niekada nebuvo ginčijamasi ir tada, kai Rytų ir Vakarų Bažnyčios dar buvo vieningos.
Kunigas R.Taftas pastebėjo, jog dabar tiek teologiniu, tiek pastoraciniu požiūriu būtų visai įprasta ir reikalinga, kad kiekviena šiandien parašyta eucharistinė malda privalėtų turėti įsteigimo žodžius. Bet tai nereiškia, kad senovinės eucharistinės maldos, kurios neturi tų žodžių, yra negaliojančios. Šie svarstymai yra reikšmingi visiems katalikams, stiprinant jų supratimą apie eucharistinės maldos visumą šv. Mišių liturgijoje.
„Įsteigimo žodžiai nėra kokia nors magiška formuluotė“, - sakė kunigas R.Taftas. Viduramžiais, iškilus daugeliui ginčų ir abejonių dėl Kristaus realaus buvimo Eucharistijoje, tų specifinių žodžių pabrėžimas įgijo didžiulę reikšmę. Tačiau neegzistuoja jokio aiškaus įrodymo, kad iki IV amžiaus tie žodžiai yra buvę eucharistinėje maldoje, teigė kunigas. Šiandieninėje liturgijos teologijoje, įskaitant šv. Mišių eigos paaiškinimus „Katalikų Bažnyčios katekizme“, vėl sugrįžtama prie dėmesio sutelkimo į eucharistinės maldos visumą, kaip to momento liturgijoje, kada duonos ir vyno dovanos yra perkeičiamos į Kristaus kūną ir kraują.
Dokumento, skirto chaldėjams katalikams ir asiriečiams stačiatikiams dėl dalijimosi Eucharistija, rengimas ir patvirtinimas taip pat yra gera „ekumeninės teologijos“ iliustracija. Būdama kritiška, objektyvi, teisinga ir subalansuota, ekumeninė teologija savo krikščioniškų tradicijų studijomis daug gali pasitarnauti visų tikinčiųjų „sutaikymui ir vieningumui, o ne ginčams ir bandymams dominuoti“. Ši teologija, sakė kunigas R.Taftas, neignoruoja skirtumų ir kiekvienoje pusėje galimų klaidų. Tačiau ji stengiasi paaiškinti, kaip to paties tikėjimo skirtingos išraiškos gali būti sutaikytos ir visoms pusėms priimtinos. „Teologinis pagrindas šiam metodui yra mūsų tikėjimas, kad Šventoji Dvasia yra su Dievo Bažnyčia ir saugo jos liudijimo integralumą“, - pabrėžė tėvas R.Taftas.

Būtinas tvirtesnis šv. Mišių, kaip „aukos“, supratimas

Didžiosios Britanijos krikščionių spaudoje tam tikrą diskusiją sukėlė anglikonų savaitraštyje „Church Times“ pasirodęs pranešimas, kad šalies premjeras Tonis Bleiras savo apsilankymo metu Vatikane vasarį priėmė Komuniją. Kadangi T.Bleiras yra anglikonas, tai Komunijai priimti buvo reikalinga speciali Popiežiaus dispensa, kuri, kaip tikina kai kurie stebėtojai, „yra nedidelis grumstelis, galintis išjudinti didžiulę laviną“ ekumeniniuose santykiuose.
Tačiau, kita vertus, dar 1998 metais Anglijos, Airijos ir Škotijos katalikų vyskupų konferencijos yra patvirtinusios direktyvas, kad išskirtiniais atvejais Anglikonų Bažnyčios nariai, kurie yra santuokoje su katalikais, gali priimti Komuniją per katalikų šv. Mišias. Kaip žinoma, T.Bleiro žmona Čeri yra katalikė, kaip ir trys iš keturių jų vaikų. Po vasario 22 dieną vykusios audiencijos pas Popiežių, premjeras su šeima kitą dieną, sekmadienį, buvo pakviesti dalyvauti šv. Mišiose privačioje Jono Pauliaus II koplyčioje. Belieka palinkėti, kad savo tvirtu tikėjimu žinomas T.Bleiras, kuris ir Londone dažniausiai su šeima dalyvauja katalikiškose pamaldose, galutinai pereitų į Katalikų Bažnyčią, tada jo geidžiamai Komunijai priimti nebereikėtų gauti atskiro leidimo iš dvasinių vadovų.
Tuo tarpu kai kurie liturgijos ekspertai gana kritiškai vertina pastaruoju metu tarp tikinčiųjų paplitusį gana paviršutinį šv. Mišių suvokimą, kai dalyvavimas jose pirmiausia suprantamas kaip „kone privalomas“ – vertai ar nevertai – Komunijos priėmimas. Teologų manymu, toks požiūris, ypač žinant, kad daugelis tikinčiųjų neturi tvirtesnių žinių apie pamaldų liturgijos esmę, gali sumenkinti šv. Mišių, pirmiausia kaip Eucharistijos aukos, sampratą. Šiuo atveju galima tik pasidžiaugti, kad Lietuvoje šv. Mišios išlaikė tradicinį „aukos“ pavadinimą, kai Vakaruose labiau paplitusi „celebravimo“ arba „šventimo“ sąvoka.
Kaip pabrėžia žinomas liturgijos ekspertas, Čikagos teologijos fakulteto profesorius kapucinas kunigas Edvardas Folis, reikia naujai išryškinti pastaraisiais dešimtmečiais pradėtą nepakankamai vertinti šv. Mišių, kaip „aukos“, sampratą, kuri yra labai svarbi dalyvaujantiems pamaldose tikintiesiems. „Juk krikščionims tėra vienintelis tobulai išbaigtas pasiaukojimas, vienintelis visiškas savęs atidavimas įveikiant mirtį, – tai Kristaus auka Kalvarijoje“, - sako kunigas E.Folis. Ši auka šv. Mišiose yra atkartojama iš naujo, todėl pamaldų liturgija visiems dalyviams „yra nepelnyta dovana, tačiau dovana, kuri įpareigoja“.
Ant kryžiaus buvo visiškai apreikšta Dievo misija, ir ši „kryžiaus auka galutinai inauguruoja Dievo tautos misiją skelbti pasauliui Gerąją naujieną, žodžiais ir darbais paskiriant save kitų labui“, aiškina kunigas E.Folis. Štai kodėl kiekvienam tikinčiajam šv. Mišių auka pirmiausia yra šaukimas į Kristaus misiją, o Komunijos priėmimas suteikia stiprybės šiam uždaviniui vykdyti.

Mindaugas BUIKA

© 2003 "XXI amžius"