Jėzaus mirtis mus įkvepia
mirti sau
Daugybė žydų dar visai neseniai,
prisimindami Jėzaus stebuklus, Mesiją, įžengiantį į Jeruzalę,
garbino kaip Dievą (plg. Mk 11, 8 11). Tačiau kai Dievo Sūnų
romėnų kareiviai nuvedė pas Pilotą, aukštieji žydų kunigai ir
seniūnai per trumpą laiko tarpą taip apjuodino Jėzų minios akyse,
kad sukurstyta liaudis, tarsi iš proto išėjusi, pradėjo klykti:
Ant kryžiaus Jį!. Atrodo, galėtume šventai pasipiktinti: koks
anuomet buvo žmonių širdžių kietumas ir kokia jų trumpa atmintis,
kad savo Geradario, kuris jiems padarė tiek daug gerų darbų, atsižada
ir trokšta, kad kuo greičiau Jis būtų nužudytas.
Nevalia mums smerkti tų, kurie susidorojo su Kristumi, nes tik
iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad, palyginus Jėzų pasmerkusių
žmonių piktadarybes su mūsų klaidomis, mes tarsi esame niekuo
dėti dėl Dievo Sūnaus mirties. Tačiau save ir kitus vertindami
krikščioniškai, suprantame, kad per Adomą ir Ievą nuodėmė įėjo
į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, ir taip mirtis prasiskverbė į
visus žmones, nes visi nusidėjo (Rom 5, 12). Dievas mums parodė
savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai mes tebebuvome
nusidėjėliai (Rom 5, 8). Taigi Dievas Kristuje sutaikino su
savimi pasaulį (2 Kor 5, 19), nes Išganytojas savo gyvybę atidavė
kaip išpirką už visus žmones (plg. Mt 20, 28).
Verbų sekmadienio pirmasis skaitinys atskleidžia būsimus Kristaus
kančių pažeminimų ir smurto veiksmų - išgyvenimus ir besąlygišką
pasitikėjimą Dievu Tėvu, kuris neleis savo Sūnaus sugėdinti (plg.
Iz 50, 7), o Evangelija tik patvirtina šių pranašiškų Izaijo žodžių
teisingumą. Visas Jėzaus gyvenimas nuo gimimo tvarte iki mirties
ant kryžiaus Golgotoje - yra ištisa apmirimo kantrybės, nuolankumo,
susivaldymo ir kitų dorybių virtinė. Antai kokią skaudžią neteisybę
Jėzui teko išgyventi, kai žydų Rašto aiškintojai dėl aklos neapykantos
ir iš pavydo viešai šmeižė Atpirkėją: Jis turi netyrąją dvasią
(Mk 3, 30). O ar įmanoma žodžiais perteikti tai, ką Viešpats iškentėjo
kalamas prie medžių skersinių ne tik vinimis, bet ir budelių patyčiomis
bei įžeidinėjimais?
Jėzus į mirtį ant kryžiaus ėjo visiškai laisvai, nes, jei būtų
kitaip, Jis, norėdamas išsigelbėti nuo baisių kančių ant kryžiaus,
bematant galėjo pasikviesti dvylika legionų angelų (anuomet vieną
legioną sudarė 6000 kareivių), kurie tikrai būtų ne tik Jėzaus
gyvybę apsaugoję (plg. Mt 26, 53). Kadangi Dievo Sūnus atėjo ne
žmonių bausti, bet juos gelbėti iš nuodėmių prakeikimo, tai tuomet
Jis, praliedamas savo kraują už visų žmonių nuodėmių sunaikinimą
(plg. Mt 26, 28), įvykdė ne budelių užmačias, bet Dievo Tėvo Jam
skirtą žmonijos gelbėjimo misiją.
Netrukus po Viešpaties Jėzaus mirties, šimtininką, stovėjusį priešais
kryžių, taip stipriai paveikė Atpirkėjo kančia ir mirtis, kad
jis viešai išdrįso paliudyti savo tikėjimą Jėzumi: Iš tikro šitas
žmogus buvo Dievo Sūnus! (Mk 15, 39). Ir mus tegul įkvepia Nukryžiuotojo
meilė dar prasmingiau išnaudoti laiką, kad, produktyviau darbuodamiesi,
ne tik patys dvasiškai stiprėtume, bet galėtume ir aplinkinius
krikščioniškai praturtinti.
Dar labiau panaudoti mumyse slypinčius dvasinius rezervus gali
paskatinti ir šie prasmingi Džordžo Bernardo Šou žodžiai: Aš
manau, kad mano gyvenimas priklauso bendruomenei, ir kol gyvenu,
jaučiu pareigą daryti dėl jos viską, ką galiu
Man gyvenimas ne
,,trumpa žvakė, o nuostabus fakelas, kurį man leista šiek tiek
palaikyti. Prieš perduodamas jį ateities kartoms aš noriu, kad
jis degtų kuo ryškiau.
Galbūt kai kam gali pasirodyti, kad nors tai ir teisingi žymiausio
airių dramaturgo žodžiai, bet jie skirti tiktai jam pačiam ir
dar kai kuriems išrinktiesiems. Nekyla abejonių, kad Dievas genialiam
rašytojui B.Šou skyrė įvairių talentų, kuriais jis pranoko daugelį
savo amžininkų. Tačiau Viešpats, pašaukdamas žmones iš nebūties
į būtį ir suteikdamas jiems mąstymo dovaną, trokšta, kad mes visi
suvoktume savo laikinąją ir amžinąją paskirtis bei visus sugebėjimus,
gautus iš aukštybių, laisvai panaudotume darbuodamiesi Dievo šlovei
ir žmonių gerovei. Netgi mažiausieji, kurie, pvz., dėl abortų,
o dar neseniai ir dėl tebesitęsusio Bagdado bombardavimo, žūsta
arba dėl girtaujančių tėvų, gamtos užteršimo, radiacijos ir dėl
daugelio kitų priežasčių į šį pasaulį ateina su įvairiomis sielos
ir kūno negaliomis (visos jos gimtosios kaltės padariniai),
žvelgiant per Amžinybės prizmę, po šio gyvenimo išties tampa laimingi,
nes Dievas Tėvas pasirūpina nekalčiausiaisiais, kurių žemiška
kelionė net nespėjo prasidėti arba buvo tokia trumputė, kad kaip
pumpuras išsprogo ir
staiga nuvyto. Tačiau vaikeliai, atsidūrę
anapusybėje, vėl ,,pražysta, nes per amžius su visais dangaus
gyventojais gieda kupinas dieviško džiaugsmo giesmes savo Viešpačiui.
Visiems žmonėms, kuriems yra suteikta proto šviesa ir valios jėga
gyventi taip, kad juose išryškėtų triasmenio Dievo paveikslas
(plg. Pr 1, 27), yra suteikiamos tinkamos galimybės (ypač šiuo
Gavėnios laiku) giliau pažinti Dievo Sūnų ir laikytis Jo mokymo,
idant Jis būtų laikomas ne tik kaip visatos galva (plg. Kol 1,
15 20), bet ir kaip žmogus, kuris pasižymi visomis žmogiškosiomis
savybėmis, išskyrus nuodėmę.
Kai dažnai kviečiame Jėzų į savo širdį, mums vis labiau aiškėja,
jog apsimoka atsikratyti savo nuodėmių kryžiaus (viena geriausių
priemonių pasinaudojimas Sutaikinimo sakramento malonėmis),
paimti Jėzaus mums duodamą malonės kryžių ir drąsiai sekti Jį.
Tada pasirodys, kad mes be reikalo nuogąstavome, manydami, kad
nuoseklus Kristaus ir Bažnyčios mokymo laikymasis gali mus tik
apsunkinti dar viena papildoma kryžiaus našta. Priešingai. Plačiai
žinomoje Tomo Kempiečio Kristaus sekimo knygoje rašoma: Jei
kryžių neši džiaugsmingai, jis pats tave neš ir nuneš į paskirtą
tikslą kur kančių daugiau nėra; bet tai nebus šiame pasaulyje.
Jei kryžių neši susiraukęs, jis darysis sunkesnis, o nešti vis
tiek reikės
Kryžiuje yra išganymas, kryžiuje yra gyvenimas, kryžius
gina nuo priešų
Tat viskas yra kryžiuje ir viskas priklauso nuo
mirimo sau. Todėl tikintieji, pvz., apmąstydami Kryžiaus kelią,
gali sau pasiguosti: mūsų kentėjimai, palyginti su Mokytojo kančiomis,
iš tikrųjų yra mažesni. Taip, Kristaus kančių prisiminimas tikrai
stiprina sielą, ypač kai joje sukyla gyvenimo rūpesčių audros
Čia verta prisiminti apmirusį kviečių grūdą, duodantį gausių vaisių.
Jie yra Jėzaus meilės dovanos, teikiamos tiems, kurie apmiršta
savo egoizmui. Taigi ne vien tada, kai kviečių grūdas, jau visiškai
apmiręs, krinta į dirvą ir duoda gausių vaisių, bet ir paties
grūdo apmirimo procese kalasi gyvybės daigas. Nes kai žmogus
užsiima kokia nors pozityvia veikla, tuo metu jis savo sugebėjimų
panaudojimu atspindi jame glūdintį Dievo kūrybingumą. Kuo žmogus
sąžiningiau ir nuoširdžiau atlieka savo darbus, tuo mažiau jo
asmenyje veikia egocentrizmas ir vis daugiau jo veikla ne tik
jį patį tobulina, bet kaskart dvasiškai praturtina (dažnai nejučiomis)
ir visus aplinkinius.
Kaip Kristus, paklusdamas Tėvui, tapo amžinojo išganymo priežastimi
visų laikų žmonėms, taip ir mes, stengdamiesi apmirti savo puikybei,
iš kurios kyla kiti nusidėjimai, ir priimdami į savo širdį Viešpatį
(pvz., Jėzų Eucharistijoje, sąmoningai ir dažnai sekmadieniais,
per pamaldas) laikomės Jo meilės įsakymo, tada ne tik patys žengiame
į galutinę laimę, bet padedame ir kitiems ją pasiekti.
Plunksnos virtuozo B.Šou gyvenimas akivaizdžiai liudija, kad jis
mokėjo kaip kviečių grūdas apmirti, nes jo darbai apvainikavo
ištartus žodžius: Noriu kuo daugiau save išnaudoti iki mirties
mat kuo sunkiau dirbu, tuo labiau gyvenu. Tai krikščioniška
kviečių grūdo filosofijos apoteozė ir sektinas pavyzdys: gyventi,
kad mirtum sau, ir prisikelti, kad gyventum Jame.
Kun. Vytenis VAŠKELIS
© 2003 "XXI amžius"