Atnaujintas 2003 m. balandžio 11 d.
Nr.29
(1133)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė šiandien
Aktualijos
Mums rašo
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Klano metastazės

Daugelis dar pamena, kaip Atgimimo aušrai brėkštant, kai Lietuvoje dar viešpatavo gūdi vietinės komunistinės nomenklatūros naktis, Rusijos laikraščiai buvo grobstyte grobstomi. Iš pat ankstyvo ryto prie spaudos kioskų net eilės būriavosi. Tarsi majonezo ar žirnelių „išmetus“. Mat Maskvos spauda jau drąsiai rašė ne tik apie baisius stalinizmo nusikaltimus, bet ir apie supuvusią, perdėm apsivogusią komunistinę valdžią. Tada kai kuriuose vadinamųjų profsąjungų klubuose būsimojo Sąjūdžio veikėjų iniciatyva buvo pademonstruotas garsaus rusų kino režisieriaus Stanislavo Govoruchino dokumentinis filmas „Taip gyventi negalima“. Filme buvo įtikinamai parodytas visas valdančiosios komunistų partijos viršūnių degradavimas. Neseniai S.Govoruchinas, dabar Rusijos Valstybės Dūmos deputatas, paklaustas, kodėl šio filmo autorius, būdamas Dūmos nariu, nieko konkretaus nepadarė, atsakė: „Todėl, kad jėga, prieš kurią mes kovojome, nepajudinama“. Ir čia pat įvardijo: „Ta jėga - partinė nomenklatūra“. Pasak režisieriaus, tiktai pačių primityviausių ir nieko nesuvokiančių žmonių nuomone, Rusija yra demokratinė valstybė. O iš tiesų valdžioje tebėra tie patys komunistai. Beje, blogiausia jų dalis - chameleonai, kurie spėjo net po kelis kartus persidažyti. Po 1991 metų visi SSKP sričių sekretoriai, įmonių ir gamyklų direktoriai faktiškai privatizavo viską, ką valdė. Tokie kaip turkmėnbaši (Turkmėnijos prezidentas Nijazovas - P.K.) privatizavo ištisas valstybes. Bet kovoti su jais buvo beviltiška. „Mat esmė ta, kad ir burnos atverti nebuvo galima. Kai man sakė: „Tu kėsiniesi į demokratiją!“, atsakydavau: „Aš kėsinuosi į komunistų valdžią“. Jie man aiškindavo ir tebeaiškina iki šiol, kad jie jau nebe obkomų ar CK sekretoriai, o demokratai“, - teigė S.Govoruchinas.
Tokie dalykai dedasi ne tik Rusijoje. Lietuva šioje srityje netgi toliau pažengusi, tik apie tai daugelis garsiai nedrįsta kalbėti. Ir neverta šaipytis iš turkmėnbaši ar kaimyno Aleksandro Grigorjevičiaus. Mes turime savąjį - Algirdą Mykolą. Mat, anot žurnalistės Rūtos Grinevičiūtės, „A.Brazauskas yra tautinės politikos fenomenas. Jis gali daryti (ir daro) bet ką - nusišnekėti, turtėti ne pagal pajamas, vaikščioti pas Leną Lolišvili, mesti žmoną ir vesti ilgametę „draug꓅ Nuo jo viskas nubėga kaip nuo žąsies vanduo. Už pražangas tauta jį myli dar labiau. Ta meilė senstančiam politikui - unikali. Didžiajai daliai tautos jis - lyg lietuviškos svajonės išsipildymas: istorijos vingiuose nė karto nenuvažiavo į griovį, o už kiekvieno posūkio, kurį nusėdavo eilinių tautiečių lavonai, mūsų Algirdas Mykolas tik stiprėjo“ („Klaipėda“. 2003 03 04).
Fenomenu galima vadinti ne tik neblėstančią meilę A.Brazauskui, bet, jeigu tikėtume skelbiamais visuomenės apklausos duomenimis, ir meilę jo vadovaujamai partijai. Tiesa, ant Prezidento rinkimų bangos, pagal skelbtus reitingus, socialdemokratus buvo aplenkę „prezidentiniai“ liberalai demokratai. Tačiau labai neilgam. Kitos partijos pagal populiarumą nė iš tolo negali lygintis su socialdemokratais. Vargu ar „gelbėtojų“ partijai pakiš koją naujas politinis junginys - liberalų, centristų ir moderniųjų krikščionių demokratų dar neįvardyta partija, kuriai tikriausiai vadovaus dabartinis sostinės meras Artūras Zuokas. Tiesa, Vilniaus meru jis jau neišlieka, nes pats Č.Juršėnas pareiškė, kad partija deda ir dės visas pastangas, jog sostinės meru taptų dabartinis Vilniaus apskrities viršininkas G.Paviržis. O jeigu šio reikalo ėmėsi pats Č.Juršėnas, taip ir atsitiko. Iš esmės naująją partiją galima vadinti sustiprėjusiais liberalais. Nes apie centristų ar moderniųjų krikščionių demokratų įtaką ir populiarumą visuomenėje galima ir nekalbėti. Todėl vargu ar teisus šios partijos pirmininkas Vytautas Bogušis, teigdamas, kad į areną išeinantis naujas politinis darinys „tikrai sugebės pakeisti Lietuvos politinį žemėlapį“. Tuo labiau kad kadenciją baigęs prezidentas V.Adamkus, nors ir pritardamas partijų jungimuisi, vis vien pareiškė, jog neketinąs būti naujosios partijos nariu, globėju ar garbės pirmininku. Dėl šio politinio junginio ateities ir sėkmės būsimuosiuose Seimo rinkimuose daug kas priklausys nuo energingojo sostinės mero A.Zuoko. Kad ir kaip žiūrėtume į jo veiklą, tačiau, palyginti su kitų didžiųjų miestų vadovais, jis dirba, ir sostinė kyla kaip ant mielių. Duok Dieve, kad V.Bogušio pranašystė dėl pagaliau pasikeičiančio politinio žemėlapio išsipildytų. O kad taip atsitiktų, pirmiausia bendram tikslui reikėtų atsisakyti atskirų politikų napoleoniškų ambicijų.
Visai kita kalba apie Tėvynės sąjungą (Lietuvos konservatoriai), kurią vienas Kauno socialdemokratų veikėjų, buvęs sovietmečio nomenklatūrininkas, dabar, aišku, verslininkas, B.Kučinskas pavadino „juoduoju maru“. Konservatoriams iš tiesų nelengva. Tuo labiau kad jie ir toliau ujami bei puolami iš visų pusių. Atlaikyti tokią masinę ataką - labai sunku. Ypač neturint žiniasklaidos paramos. Kitos partijos tikriausiai nueis nebūtin. A.Paulausko partija faktiškai jau nebeegzistuoja. Vegetacija galima pavadinti ir K.Bobelio partijos būseną. Iš jos gali prikelti nebent naujas, energingas lyderis. Tačiau dabar šioje partijoje tokių nenusimato. Apie kitas partijas ir kalbėti nėra prasmės. Daugelį jų jau ištiko tautos pažangiečių likimas. Jos egzistuoja tik popieriuje. Tiesa, tais „pažangiečiais“ dar kartais pasinaudojama. Pavyzdžiui, agituojant prieš ES ir NATO. Bet tai ir viskas. Tad, ko gero, teisus A.Brazauskas, pranašaudamas apie dvi tris partijas, liksiančias Lietuvoje. Gerai tai ar blogai - kitas klausimas.
Tačiau visus, netgi valdančiosios partijos planus gali apversti aukštyn kojomis oligarcho V.Uspaskich sugalvotas referendumas dėl Seimo rinkimų sistemos pakeitimo. Daugelis politologų beveik neabejoja, kad V.Uspaskich, be didelio vargo, pavyks surinkti 300 tūkstančių piliečių parašų dėl referendumo surengimo. Ir visai nesvarbu, kokiais būdais tie parašai renkami ar pagaliau nuperkami. Oligarchas tam dalykui pinigų tikrai nepagailės. Tą pirmiausia rodo didžiuliai užsakomieji V.Uspaskich straipsniai visuose didžiuosiuose Lietuvos dienraščiuose. Netgi ”Lietuvos aide“. Paskutinis jų pavadintas „Kreipimasis į žmones demokratijos labui“. Aišku, tą kreipimąsi rašė ne jis pats. Iškoneveikęs visus buvusius ir esamus politikus už „nuskurdintą Lietuvą“, V.Uspaskich teigia, jog kiekvienoje civilizuotoje valstybėje tokie politikai gautų mažų mažiausiai 300 metų kalėjimo. Aišku, didžiausiu kaltininku skelbiamas V.Landsbergis. Pasigyręs, jog, laimėjus jo sugalvotam referendumui, visa Lietuva gyvens taip pat puikiai ir pasiturinčiai kaip jo valdomi Kėdainiai,V.Uspaskich, tiksliau, tie, kas rašė šį opusą, aiškiai perlenkė lazdą. Kreipimesi cituojamas netgi prelatas Aleksandras Jakštas-Dambrauskas! Apie tą patį, kurį V.Uspaskich net sapne nesapnavęs. Iš tiesų populizmui ir mulkinimui ribų nėra. Todėl partijų vadovams, netgi pačiam A.Brazauskui vertėtų labai rimtai pagalvoti, kas atsitiks, jeigu referendumas laimės. Kieno rankose tada atsidurtų visa valdžia, pagaliau ir Lietuva? O V.Uspaskich tariamas pritarimas Lietuvos stojimui į ES tėra tik eilinė komunistų ir Rusijos žvalgybos maskuotė, siekiant atitraukti dar nesuklaidintos Lietuvos visuomenės dėmesį nuo šios svarbios problemos. Juo labiau kad tas pats V.Uspaskich referendumo sėkmės atveju tikisi vėl pasiglemžti nemažas „paramos“ sumas savo kontroliuojamoms firmoms.
Na, o kol kas antruoju asmeniu po A.Brazausko vadinamas vidaus reikalų ministras Juozas Bernatonis, nepaisant Premjero misijos sutaikant ministrą su generaliniu policijos komisaru V.Grigaravičiumi, jau pasikasė po jo kėde. Todėl susidaro įspūdis, kad Premjeras, pasikvietęs J.Bernatonį bei V.Grigaravičių ir juos „sutaikęs“, taip elgėsi tik dėl akių. Vargu ar J.Bernatonis būtų drįsęs prieštarauti partijos ir Vyriausybės vadovui. Šį kartą J.Bernatonis metė V.Grigaravičiui kaltinimus, kad jo paliepimu policijos pareigūnai renka informaciją apie VRM aukštus pareigūnus ir jų gimines. Taip pat, anot J.Bernatonio, rinkta informacija ir apie kai kuriuos politikus. Jeigu taip ir buvo, tai kurgi čia buvo pažeistos žmogaus teisės, kaip tvirtina vidaus reikalų ministras? Juk tam ir policija, kad domėtųsi tokiais dalykais.
Tuo labiau kad paaiškėjo, jog gana aukšti valdininkai ir valstybės pareigūnai, jau nekalbant apie viešųjų ir privačių interesų nuolatinį supainiojimą, dar įsigijo sau ir savo giminėms po keliolika žemės sklypų pajūryje, nacionaliniuose draustiniuose ir kitose prestižinėse vietose. Šiuo reikalu „išreiškė susirūpinimą“ Prezidentas, Seimo Pirmininkas ir Ministras Pirmininkas. Tik kas iš to. Susirūpinimu ir baigėsi. Juk nekreipiama dėmesio net į Konstitucinio Teismo sprendimus. O dėl tų sklypų ir poros ministerijų klerkų nubaudimo, tai negi aukščiausieji valstybės vadovai nesusimąsto, kokiais keliais žemės sklypus geriausiose vietose įsigijo paties Premjero artimieji, teisingumo viceministras G.Švedas, didieji partijos teisuoliai V.Einoris ir A.Sakalas. Pagaliau „žemdirbių gynėjas“ J.Ramonas. Netgi krikščionis demokratas P.Gražulis, kuris, anot kalbėjusio per vieną komercinę radijo stotį buvusio žemėtvarkininko, aišku, nenorėjusio skelbti savo pavardės, turėtų atsiverti balsuojantiems už jo partiją žmonėms, kur yra jo ir giminės žemės. Tai negi policija negali domėtis tokiais reikalais? Matyt, V.Grigaravičius tikrai užmynė ant nuospaudos kai kam iš labai aukštai sėdinčiųjų. O tokie teisybės ieškotojai valdžios kėdėse ilgai neužsisėdi. Valdžioje privalo būti tik savojo klano žmonės, ir niekas daugiau.

Petras KATINAS

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija