Atnaujintas 2003 m. balandžio 11 d.
Nr.29
(1133)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė šiandien
Aktualijos
Mums rašo
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Seno stiliaus kaltinimai

Prieš porą savaičių tą pačią dieną net du laikraščiai karingai puolė Uliūnų parapijos kleboną kun. Algimantą Keiną. Štai kokios skambios laikraščių antraštės: „Uliūnų klebonas rengia konkursą bažnyčios aukotojams“ (Zina Paškevičienė. Atviras laiškas. Lietuvos žinios, 2003 03 22). „Skandalą bažnyčioje užbaigė policija“ (Gertrūda Rinkūnienė. Panevėžio balsas, 2003 03 22).
Pabandysiu atsakyti į „Lietuvos žinių“ užsipuolimus. Panevėžiečiai šioje sutartinėje groja antruoju smuiku.
Pastaraisiais metais vėl prasidėjo puolimai prieš Bažnyčią. Turbūt tai atlyginimas kai kuriems kunigams, kurie pirmaisiais laisvės metais kvietė komunistams dovanoti, nekeršyti, atleisti. Tiesą pasakius, tada ir dabar esą nėra Lietuvoje nusikaltėlių, vykdžiusių tautos genocidą. Yra tik baisūs nusikaltimai. Tuomet ir dabar niekas nekeršijo Lietuvoje. Taigi veltui kvietė dovanoti. Tauta dovanojo, o nusikaltimai vykdomi toliau.
„Lietuvos žinios“ „sielojasi“, kad naujas Uliūnų klebonas verčia aukoti pinigų. Kiti, anot laikraščio, įžiūri fizinį klebono smurtą. Pasistengiau gauti klebono informacinį lapelį, kad pats suprasčiau ir kitiems paaiškinčiau, kur yra tiesa.
Štai klebono kun. A.Keinos mintys, kurias laikraštis kvalifikuoja kaip nusikaltimą: „Penktas Bažnyčios įsakymas primena: „Savo Bažnyčią ir joje dirbančiuosius išlaikyti padėk“. Gi naujajame Katalikų Bažnyčios katekizme sakoma: „Tikintieji taip pat įpareigojami pagal savo išgales materialiai remti Bažnyčią“.
Taigi, visi tikintieji, kurie nori Bažnyčios patarnavimo, ir, sekdami teisingumu, pagal galimybes turi prisidėti prie bažnyčios pastato priežiūros, jei reikia, jo remonto ir Bažnyčioje dirbančiųjų išlaikymo.
Kai prieš kelis mėnesius atvykau į šią parapiją, buvo remontuojamas parapijos namas-klebonija. Buvo būtina tvarkyti šildymą, atlikti vidaus remonto darbus. Lėšų nebuvo. Reikėjo skolintis. Šiuo metu turime 12 500 Lt skolos.
Iki šiol vienintelis pajamų šaltinis - tik rinkliavos bažnyčioje sekmadieniais ir įsakytomis šventėmis. Atsilyginant bažnyčioje dirbantiesiems, už elektrą ir pasitaikančius būtinus darbus kas mėnesį reikia sumokėti apie 500 Lt. Rinkliavų metu per mėnesį tesurenkame tik apie 250 Lt. Skolos didėja. Nėra jau iš ko skolintis.
Šalia skolų, skubiai būtini bažnyčios remonto darbai: bažnyčios bokšto perdengimas, stogo remontas ir dažymas, lauko sienų tvarkymas, šulinio tvarkymas (gyvenu be vandens). Reikia parūpinti malkų bažnyčios šildymui kitai žiemai, kiekvieną mėnesį atlyginti bažnyčioje dirbantiesiems.
Žinome, kaip daugeliui šeimų sunku. Bus daug lengviau, jei tą naštą pagal galimybes pasidalys visos mūsų parapijos tikinčiųjų šeimos, o ne tik kelios dešimtys šeimų. Kai lankysiu šeimas, tada prašome neaukoti. Jūsų šeima dabar pagal išgales teįdeda auką į šį voką ir atneša į bažnyčią. Savo auką savanoriškai paskirsto: a) minėtiems bažnyčios reikalams, b) kunigo pragyvenimui.
Dėkoju visiems geradariams, Dievas teatlygina šimteriopai.
Prašome įdėtame lapelyje užrašyti savo vardą ir pavardę, tikslų adresą.
Aukotojų vardus ir pavardes, jei aukoja šeima - šeimos galvos vardą ir pavardę įtrauksime į geradarių sąrašą“.
Štai koks klebono A.Keinos informacinis lapelis „tikinčiųjų“ šeimose sukėlė vos ne pasaulinio garso triukšmą.
Įsidėmėkite klebono žodžius: „Prašome aukoti“, „pagal išgales“. Tai kurgi yra tas nusikaltimas? Visi žino, kad Bažnyčia gyvena iš aukų. Tragiška, kad nė viena Lietuvos Vyriausybė iki šiol nepaskelbė, kad visa, ką bolševikai per okupaciją užgrobė: namus, žemę ir fabrikus, bus grąžinta per konkretų laikotarpį. Iki šiol ne tik negrąžino, bet ir padarė ta patį nusikaltimą - antrą kartą atėmė iš žmonių žemę ir išdalijo kitiems. Vieni gavo po tris hektarus, o kiti, buvę kolchozų pareigūnai, sugrobė šimtus ar net tūkstančius hektarų. Dar kiti iš bemirštančių senukų supirko šimtus hektarų. Dabar toji žemė nedirbama, dirvonuoja. Kai atsiras galimybė žemę parduoti užsieniečiams, tada vėl atsiras dvarai buvusių „proletarų“ rankose. Galimas daiktas, kad žemę supirks nauji kolonistai iš Rytų.
Dar kartą tvirtinu, kad kun. A.Keina nepadarė jokio nusikaltimo. Jis viską darė viešai, paaiškindamas parapijiečiams Bažnyčios reikalus. Visos organizacijos renka nustatytą mokestį, o klebonas prašė paaukoti tik pagal galimybes. Kun. A.Keinos elgesys su korespondente dėl fotoaparato - lengvai paaiškinamas faktas. Per penkis dešimtmečius bolševikų okupacijos kulto įgaliotiniai, KGB ir kompartija terorizavo kunigus. Apie 300 kunigų buvo sugrūsta į gulagus, vieni žuvo, o kiti grįžo invalidai. Vysk. Vincentas Borisevičius sušaudytas Vilniaus KGB rūsiuose ir užkastas drauge su kitais 700 nužudytų kalinių Tuskulėnuose. Vilniaus arkivyskupas Mečislovas Reinys žuvo Vladimiro kalėjime, kuriame žuvo ir keletas lietuvių kalinių, tarp jų Nepriklausomybės Akto signataras kun. V.Mironas. Arkivysk. Teofilius Matulionis ir vysk. Pranciškus Ramanauskas po ilgų lagerio metų mirė Lietuvoje vidaus tremtyje. Tarp kitko, arkivysk. T.Matulionio palaikus leido įlydėti į Kaišiadorių katedrą tik per šonines duris. Kaišiadorių vyskupijos valdytojas tokia proga kalbėjo tik apie blaivybę. Iš KGB nusikaltimų dokumentų aiškėja, kad M.Gedvilo prašymu Maskva turėjo antrą kartą areštuoti minėtus du vyskupus.
Arkivysk. Julijonas Steponavičius tremtyje išbuvo 28 metus, kardinolas Vincentas Sladkevičius - 23 metus. Abudu represuoti be teismo, tik vietos bolševikų užgaidomis. Todėl netenka stebėtis, kad kai kuriems kunigams dėl sąmoningų provokacijų neišlaikydavo nervai. Galbūt reikėtų stebėtis, kaip nuolat persekiojamų kunigų nervai išlaikydavo ir dabar išlaiko.
Ši ir panašios provokacijos rodo, kad bolševikiniai prievartos metodai vėl sugrįžta, tik pasivadinę kitu vardu. Taigi ir vėl kunigams reikės nervų… Daug kas pas mus kitaip negu Vakarų pasaulyje. Bet mes nesistebime, pripratome ir įsitikinome, kad per ilgą bolševikų okupaciją marksizmas ir degtinė kai kam išplovė smegenis. Vargu ar mes pajėgsime atstatyti Lietuvoje per šimtą metų tai, ką okupantas sunaikino per penkiasdešimt.
„Lietuvos žinios“ rašo, jog viena moteriškė tvirtinusi, kad laukianti pensijos ir galėtų duoti 100 Lt, o kiti visiškai neturi pinigų. Pasirodė, kad moteriškė sakė priešingai: paaukojusi bažnyčiai 150 Lt, o klebonas grąžinęs 100 Lt.
Tuo tarpu kai vadinamosios žurnalistės kaltina kun. A.Keiną vos ne plėšikavimu, joms nerūpi, kaip valdiškos ir privačios institucijos skurdina liaudį. Kai „Šilumos tinklai“ lupa iš žmonių paskutinius litus, nepalikdami nei duonai, nei vaistams, laikraščiai ir jų korespondentai, tie neturtingųjų „gynėjai ir užtarėjai“, tyli. Valdžia sportininkams aukoja milijonines sumas. Nebaudžiami leido išvogti iš bankų, teisėjams skiriamos nusikalstamai didelės algos, bankininkai gauna dešimtis tūkstančių per mėnesį.
Korupcija klesti aukščiausiuose valdžios sluoksniuose. Dėl to krito dora, prasidėjo narkomanija ir šeimų griuvimas. Mąstantiems žmonėms aišku, kad reikia gelbėti dorą, atgaivinti gražius liaudies papročius, o ne šaipytis iš Bažnyčios ir terorizuoti kunigus. Bažnyčia turi savo Teisių kodeksą ir turi savo valdžią, todėl netinka kištis ten, kur jų kompetencija nesiekia.
Uliūnų parapijoje triukšmas kilo štai dėl ko. Kurį laiką parapijoje nebuvo kunigo. Aptarnavo iš kitur atvažiuojantis kunigas. Kai kuriems valdininkams kilo noras paimti kleboniją ir perduoti mokyklai. Tuo reikalu kreipėsi į vysk. J.Kaunecką, bet parapijiečiai, sužinoję apie šį kėslą, užprotestavo. Tuo laiku nuolatiniam darbui parapijoje buvo paskirtas kun. A.Keina. Klausimas tada liko atviras. Dabar nori išvyti kleboną ir užimti pastatą.
Jau anieji bolševikai pakankamai apvogė Bažnyčią ir sunaikino daug dvasinio ir materialinio turto. Iki šiol neatstatyta teisė ir teisingumas. Blogai, kad kai kurie Lietuvos valdininkai nepastebėjo, kad buvo Kovo 11-osios Aktas. Vogti Lietuvoje yra nusikaltimas. Dėl įvairių šmeižtų kun. A.Keina buvo iškeltas iš Kauno ir Kavarsko. Esu tikras, kad nauja avantiūra nepavyks. Kiekvienas nusikaltėlis anksčiau ar vėliau prieina liepto galą.
Ir dabar, po trylikos laisvės metų, siunčiami korespondentai į bažnyčias su fotoaparatais ar magnetofonais. Reikės ir vėl, kaip okupacijos metu Viduklėje, perskaičius Evangeliją, pasakyti: „Įjunkite mikrofonus, pradedu pamokslą“. Matyti, jog dar tikros laisvės neturime.
Korespondentė Z.Paškevičienė klausinėjo tuos žmones, kurie jau seniai nebelanko bažnyčios arba ateina tik per metines šventes. Todėl gali pasakyti kaip Petras Tarulis: „Į bažnyčią daugiau kojos nekelsiu“. Bet tokiems mirus artimieji įrodinėja, kad velionis buvo šimtaprocentinis katalikas. Ir kita priežastis, dėl ko nepatinka Uliūnų klebonas: „Jis (klebonas) barasi, kad žmonės gyvena susidėję, jaunimas nekrikštija savo vaikų, kad jie nesimeldžia… Jis liepė prisiekti, kad iki šv. Velykų nė vienas neparagaus nė lašelio alkoholio“. Kai kurie uliūniečiai, nusigręžę nuo Bažnyčios, piktinasi klebonu tik todėl, kad jis primena jų moralinį nuopuolį. O dori žmonės ir ne tik katalikai, priešingai, džiaugiasi, kad kunigas tvirtai stovi tiesos ir doros sargyboje.
Žurnalistė kaltina, kad kun. A.Keina atsisakė kalbėtis su korespondente. Kuo remdamasi korespondentė šantažuoja kunigą? Kodėl prievarta bando fotografuoti? Juk kunigas yra demokratinės Lietuvos Respublikos pilietis. Jei kunigas pareiškė, kad nenori kalbėtis, tai reikia jį palikti ramybėje, o ne šantažuoti.
Korespondentė bažnyčioje per šv. Mišias fotografavo kunigą. Kaip pavadinti tokį elgesį? O gal tai smulkus chuliganizmas, kuris baudžiamas penkiolika parų? Man atrodo, kad tai nusikalstamas noras pasityčioti iš tikinčiųjų ir kunigo.
Korespondentė žino, kad niekas jos už įžeidinėjimus nebaus, o sąžinė jai - tik „buržuazinių“ laikų prietaras. Dabar nebaudžiamai tyčiojamasi ne tik iš dvasininkų ir tikinčiųjų, bet ir iš nusipelnusių tautos veikėjų, kaip antai prof. Vytauto Landsbergio, kuriam mes esame dėkingi už Kovo 11-osios Aktą. Girdėdami įvairius pasityčiojimus iš laisvės kovotojų, Lietuvos vėliavos, galime su širdgėla pasakyti, kiek daug Lietuvoje akiplėšų. Visa mūsų bėda, kad neturime Valstybės saugumo tarnybos. Įvairūs priešų agentai Lietuvoje jaučiasi kaip namie. Savi ir svetimi griauna Lietuvos pamatus.
Kiekvienas kunigas ar šiaip katalikas, kviečiamas pokalbiui, turi paklausti korespondento pavardės ir laikraščio, kuriam minėtas korespondentas atstovauja, pavadinimo. Visiems nesąžiningiems pasakyti griežtą „ne“. Kad geriau žmonės suprastų. kaip laikraščiai piktnaudžiauja žmonių atvirumu, dar vienas pavyzdys. Pacituosiu „Vakarinių žinių“ korespondentės J.Mockuvienės straipsnį „Tamsybininkai“ (2003 03 20), kuriuo ji bando suniekinti kardinolą Juozą Audrį Bačkį vien už tai, kad jis spaudoje paaiškino vienos išgarsėjusios gruzinės nekrikščionišką elgesį. (Įdomu, ar J.Mockuvienė yra ne ta pati korespondentė, kuri bolševikų okupacijos metu nuolat liejo pamazgas ant kunigų ir tikinčiųjų galvų.) J.Mockuvienė rašo: „Koks jūsų suknistas reikalas, kas pas ką gydosi. Visa ko viršūnė kardinolo Audrio Juozo Bačkio plepalai… Šiais laikais burbuliuoti apie šėtoną yra daugiau negu juokinga… Jei jis galėtų, mus, galvojančius kitaip, sudegintų ant laužo. Tegu ponas Bačkis nesikiša į gydytojų ir valdžios reikalus. Dvasininkai uždirba didelius pinigus, tegu nors dalį paaukoja žmonių, vaikų gerovei“.
Tai stilius iš bolševikų „akiračių“. Tegul pasiteirauja, kiek kardinolo rūpesčiu „Betanijos“ valgykloje nemokamai valgydinama žmonių. Tegul iš tų žmonių paima interviu. Ne kardinolas kaltas, kad bolševikai, senieji ir dabartiniai, taip nustekeno Lietuvą: yra keli šimtai milijonierių ir 20 proc. gyvenančių žemiau skurdo ribos. O kiek žmonių, kurie vos suduria galą su galu? Kodėl nepareikalauti, kad šie milijonieriai paaukotų vargšams arba aukštieji valdininkai atsisakytų bent 10 proc. savo algos? Visi žino, kad žuvis pradeda pūti nuo galvos.
Įdomu, kaip reaguos aukštieji valstybės vyrai, kurie dažnai su kardinolu susitinka Katedroje arba valstybės renginiuose. Jei jie nutylės, tai bus ženklas, kad jie sutinka su J.Mockuvienės teiginiais. Kada nors Dievas tars savo žodį visiems, kurie daro pikta.
Korespondentė Z.Paškevičienė bando įrodinėti, kad bažnyčia nepriklauso klebonui. Betgi bažnyčia priklauso bendruomenei, o klebonas yra tos bendruomenės - parapijos vadovas. Manau, kad jeigu korespondentė Prezidentūroje kokio nors priėmimo ar darbo metu pamėgintų fotografuoti Prezidentą be jo sutikimo, jai už tas išdaigas tektų pamatyti Lukiškes.
Esu „sužavėtas“ Panevėžio policijos aktyvumu: pasiskundus korespondentei, atvažiuoja net du ekipažai, nors, kaip žinoma, policijai trūksta benzino. Matyt, minėta korespondentė įtikino policiją, kad kun. A.Keina yra Panevėžio „tulpinių“ lygio nusikaltėlis.
1978 metais penki kunigai: Jonas Kauneckas (dabartinis Panevėžio vyskupas), Sigitas Tamkevičius (dabartinis Kauno arkivyskupas), prelatas Vincas Vėlavičius (jau miręs), Juozas Zdebskis (nužudytas per autoavariją Dzūkijoje) ir Alfonsas Svarinskas buvo sukūrę Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą. Jie sėkmingai gynė įvairių religijų ir tautybių tikinčiuosius nuo KGB ir buldozerinio ateizmo siautėjimo ir apgynė ne vieną. Manau, kad mes, kunigai ir tikintieji, gyvenantys laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje, ilgiau nebetylėsime. Mūsų krikščionišku atlaidumu ir tolerancija žiniasklaida spekuliuoja. Atėjo metas atgaivinti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“ ir Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto veiklą ir tuo būdu užfiksuoti naujai istorijai nusikalstamus dabarties faktus. Laikykite šį mano pareiškimą minėto Komiteto pirmu dokumentu.

Mons. Alfonsas SVARINSKAS,
Vyčio kryžiaus ordino kavalierių draugijos pirmininkas

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija