XXI amžius

Referendume kaimas turi pasisakyti už
Europos Sąjungą

Tikėtina, kad Lietuvos kaimas gegužės 10–11 dienomis pasisakys už stojimą į Europos Sąjungą todėl, kad bus pagaliau „atsisukta“ į kaimą, nes ES didelį dėmesį ir paramą skiria ne tik žemės ūkio produkcijos gamybos efektyvumui, ūkininkų pajamingumui didinti, bet ir naujų darbo vietų kūrimui, kaimo gyvenamajai aplinkai gerinti, siekiant, kad būtų patogu, gera, jauku gyventi, dirbti ir ilsėtis kaime.
Kodėl kaimo žmogus turi pasisakyti už stojimą į ES?
Pirmiausia todėl, kad kaime ekonominė, socialinė situacija negerėja, išsilavinimo lygis krenta, suaugusių kaimo žmonių švietimo beveik nėra, plečiasi asocializacijos procesai, nesaugu gyventi, ypač vienkiemiuose. Vyrauja smulkieji ūkiai (iki 10 ha sudaro apie 55 proc. registruotų ūkių), menkai daugėja ekonomiškai pajėgių ūkininkų ūkių, nesusikūrė žemės ūkio produkcijos perdirbimo kooperatyvai, klesti monopolinės pieno, mėsos perdirbimo įmonės, lupančios ūkininkui paskutinį kailį. Kai šio rašinio autorė su kolegomis siūlė organizuoti kooperatines gyvulių skerdyklas, kaip yra Danijoje ir kitose ES valstybėse, tai SAPARD lėšos kuo skubiau buvo atiduotos magnatui V. Uspaskich ir į jį panašiems. Skurstančių šeimų kaime nemažėja, nors valdžia ir giriasi vis kylančia šalies ekonomika. Ypač sunkiai verčiasi šeimos, turinčios mažo našumo žemių. Mažiau palankių ir našių žemių vietovėse ūkininkaujančiųjų pajamos ir valstybės paramos dydis skiriasi iki keturių ir daugiau kartų našių žemių naudai. O žemės grąžinimo savininkams peripetijų nesinori ir priminti. Kaimo žmogus nebetiki sava valdžia.
Kodėl tokia padėtis ir kokios svarbiausios priežastys?
Viena iš daugelio priežasčių – sumažėjusios žemės ūkio produkcijos rinkos kainos, dėl ko gaunamos mažos pajamos, o pelno jau nebegaunama. Nuo 1997 metų stambesnių negu 50 ha ūkių bendrasis gamybinis pelnas, skaičiuojant vienam hektarui žemės ūkio naudmenų, vidutiniškai sumažėjo 48 procentais.
Tačiau svarbiausia priežastis – Žemės ūkio ministerijos kadrai ir jų vykdoma žemės ūkio bei kaimo politika. Kasmet žemės ūkiui (neskaitant valdymo) skiriama per 500 mln. litų, iš kurių žemės ūkio produkcijos gamintojams tiesiogiai tenka mažiau negu 150 mln. litų. Didelė dalis lėšų kliūva nuostolingai dirbančiai žemės ūkio produkciją superkančiai agentūrai, be galo ilgai kuriamai ir vis nesukuriamai informacijos sistemai, bankams ir pan.
Bet ir tie žemės ūkio produkcijos gamintojams skirti „aplaižyti“ pinigai naudojami neracionaliai ir nepagerina ūkių situacijos. Taip yra todėl, kad investicijoms skiriama tik menka dalis žemės ūkiui skirtų lėšų. Lietuvos žemės ūkio ministerijos kadrai sugebėjo (tikriausiai sąmoningai) lėšas paskirstyti taip, kad darbštūs, smulkesniųjų ūkių savininkai negautų jokios arba gautų labai menką paramą, kad negalėtų užsidirbti, kurti, statyti, gerinti savo darbo ir gyvenimo sąlygas (jų dalia - išnykti). Ministerija biudžeto (tautos) lėšas stengėsi atiduoti stambiesiems ūkininkams, žemės ūkio bendrovėms. Valstybės parama kasmet patiems stambiausiems ūkiams skiriama du tris kartus, o investicijoms skiriama daugiau kaip 22 kartus didesnė, palyginti su ta, kuri teikiama smulkiesiems ūkiams. Taip, reikia skirti lėšų ir stambiesiems ūkiams, bet vienodai, neišskiriant ir nesupriešinant vienų su kitais, duoti šansą pakilti ekonomiškai silpnesniems.
Deja, kaip rodo žemės ūkio respondentinių įmonių duomenys, efektyviau ūkininkaujama smulkiuosiuose ūkiuose: bendrosios produkcijos, skaičiuojant vienam hektarui žemės, smulkiuosiuose ūkiuose pagaminama daugiau kaip 2,6 karto, o bendrojo gamybinio pelno gaunama net 3,7 karto daugiau negu stambiausiuose ūkiuose. Sakysite, tai kodėl smulkieji blogai gyvena. Ogi todėl, kad iš mažo ūkio negali sukaupti lėšų nei technikai įsigyti, nei pastatams išplėsti ar kitaip rekonstruoti. Be to, smulkieji ūkiai negali gauti kreditų. Ir tokiomis sąlygomis jie tik egzistuoja.
Ministerija, kai kurie Žemės ūkio rūmų bei Agrarinės ekonomikos instituto vadovaujantys darbuotojai stambiųjų ūkių rėmimo politiką teisina tuo, kad ES sąlygose tik stambieji ūkiai galės konkuruoti. Tačiau vis plačiau kalbama, kad minsterijos vadovaujantiems darbuotojams (minimos ir konkrečios pavardės) patogiau dalytis pinigėlius (ir SAPARD lėšas) su stambiųjų ūkių bei perdirbimo įmonių savininkais. Kalbama, kad viešųjų pirkimų atvejais ministerijos kadrai gauna net iki 50 proc. laimėtos sumos. Šias kalbas turėtų paneigti ar patvirtinti Valstybės kontrolė, nes tai negražiai skamba Lietuvai einant į Europą. Priešingai negu Lietuvoje, ES valstybėse daugiau negu stambieji remiami smulkieji ūkiai. Tokiu pavyzdžiu gali būti Airija.
Įstojus į ES, mūsų valdininkai turės laikytis bendrosios žemės ūkio politikos, mažės ministerijos valdininkų savivalės, neracionalių sprendimų. ES ypač kovojama su korupcija, įvairių sandorių neskaidrumu.
Įstojimas į ES suteiks dideles galimybes gerinti situaciją kaime, nes ES jau nuo 2004 metų, palyginti su dabartinėmis, skirs ne tik keturis kartus didesnes tiesiogines išmokas už pasėlius ir gyvulius, bet ir teiks visokeriopą paramą ūkiams modernizuoti, kaimo plėtrai.
ES teikiama investicinė parama šeimos ūkiams, siekiantiems juos modernizuoti, pagerinti darbo sąlygas bei žemės ūkio produkcijos kokybę. Šia parama galėtų pasinaudoti visi ūkiai, kurie norėtų pagerinti darbo, aplinkos sąlygas ūkyje bei gaminamos produkcijos kokybę.
Kadangi kaime daugiau negu mieste gyvena senyvo amžiaus gyventojų, o jaunimas, baigęs mokslus, nori likti dirbti miestuose, tai ES teikia paramą jauniems ūkininkams, siekiant atjauninti kaimą.
Vyresnio amžiaus žmogui sunkiau prisitaikyti prie rinkos sąlygų, o ir sveikata ne per geriausia, todėl ES lėšomis skatinama (už tai gaunama kompensacija) vyresnio amžiaus ūkininkams atsisakyti prekinės žemės ūkio gamybos arba išeiti į ankstyvą (nuo 55 metų) pensiją, perduodant ūkį paveldėtojui.
Kadangi, palyginti su miesto, kaimo gyventojų žemesnis išsilavinimo lygis ir jiems sunkiau susirasti darbą, tai ES ypatingą dėmesį skiria mokymui, žmogiškųjų išteklių ugdymui, kaimo bendruomenių kūrimui.
Kadangi ne visur ūkininkavimui vienodos gamtinės sąlygos, o nederlingų žemių vietovėse, palyginti su našių, gaunama iki trijų kartų mažiau pajamų, be to, kai kuriose vietovėse taip sumažėjo kaimo gyventojų, kad tiesiog nyksta kaimai, tai ES, siekdama išsaugoti kaimo vietoves, teikia specialią paramą ūkininkaujantiesiems mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse, didina jų pajamas. Be to, ES parama teikiama ūkininkaujantiesiems tokiose vietovėse, kurioms nustatyti aplinkosaugos apribojimai (užliejamose upių pakrantėse, paukščių perėjimo, jų sankaupos vietovėse, karstinėse zonose ir pan.). Taip pat kiekvienas ūkininkas, privačios žemės savininkas, turintis prastesnių žemių, gali pasinaudoti ES teikiama parama žemės ūkio naudmenis apsodinti mišku.
Lietuvai, kur žemės ūkio produkcijos perdirbimas sutelktas stambiose įmonėse, kurios diktuoja žemdirbiams kainas, svarbu modernizuoti smulkiąsias perdirbimo įmones, cechus kaimo vietovėse ir miesteliuose. Tam tikslui ES teikia paramą, kuria daugiausia galėtų pasinaudoti daržovių, vaisių, uogų, kitos mažiau paplitusios, netradicinės žemės ūkio produkcijos augintojai.
ES skatina aplinkos išteklių apsaugą ir atstatymą, žemės naudojimo gerinimą, kraštovaizdžio planavimą ir tvarkymą. Kadangi Lietuvos kaime dideli apleistų, nepanaudojamų žemių plotai, nesutvarkyta gyvenamųjų vietovių aplinka, tai ši ES taikoma parama iš esmės prisidėtų gražinant, puoselėjant kaimą, keliant žmonių dvasią. ES kaimo gyventojai mokomi ir skatinami plėtoti kaimo turizmą bei kitus verslus, siekiant padidinti darbo vietų skaičių, užimtumą kaime.
Kadangi daugelyje mūsų kaimų gyventojai priversti naudoti dažniausiai užterštą, sveikatai kenksmingą šulinių vandenį, nes nėra vandentiekio, nuotekų valymo sistemų, tai kaimo bendruomenės galės pasinaudoti ES teikiama parama šioms problemoms spręsti, kaimo infrastruktūrai gerinti. Kaimo, kaip ir miesto žmogui reikia ne tik gerų kelių, bet ir poilsio aikštelių, įrengtų paplūdimių, sutvarkytų parkų. ES skatina kaimo žmones burtis į bendruomenes ir įgyvendinti tokius planus.
Pagerėjus bendrai situacijai kaime ir mieste, jau maždaug po trejų metų mūsų vyriausybė turės didesnes galimybes daugiau padidinti ir senatvės pensijas (dabar jų visai nedidina, o jei didina, tai tik penkiais litais per metus).
Mūsų kaimo žmogui svarbu pasitikėti savo jėgomis, burtis į bendruomenes, domėtis naujomis galimybėmis keisti savo gyvenimą įstojus į ES. Tam kviečia ir Bažnyčia. Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius ,,XXI amžiuje’’(Nr 31, 2003 04 18) rašo: ,,Pats reikalingiausias žingsnis, kurį turime žengti kiekvienas, - tai mūsų asmeniškas prisikėlimas. …kiekvieno prisikėlimas turi atnešti palaimingų vaisių taip sunkiai prisikeliančiai Tėvynei“.
Taigi tikiu, jog ir šiuo atveju, kaip kad buvo iki šiol, kaimo žmogus pamąstys, apsispręs, kad laikas pradėti keisti savo, vaikų bei vaikaičių gyvenimą ir gegužės 10-11 dienomis ateis į referendumą bei pasisakys už Lietuvos stojimą į ES.

Dr. Valerija UŽDAVINIENĖ
Vilnius