Eucharistija tikėjimo
paslaptis ir neįkainojamas turtas
Apie naująją Popiežiaus encikliką Ecclesia de
Eucharistia
|
Popiežius Jonas Paulius
II pasirašo savo keturioliktąją encikliką
EPA-ELTA nuotrauka |
Patvirtintas tradicinis
Bažnyčios mokymas
Eucharistija yra didžiausia dovana,
kurią Kristus paliko savo Bažnyčiai, dovana, kuri Jo gyvybės auką
padaro dabartine visiems laikams ir suteikia stiprybės bei vilties
pasauliui, pažymi popiežius Jonas Paulius II savo naujojoje enciklikoje
Ecclesia de Eucharistia (Bažnyčia gyva Eucharistija), kuri
susilaukė ypatingo dėmesio tarptautinėje katalikų žiniasklaidoje.
Ši 14-oji jo enciklika, paskelbta jubiliejiniais 25-aisiais pontifikato
metais, laikytina padėkos Dievui ženklu, o taip pat atspindi Šventojo
Tėvo asmeninį troškimą pasidalyti savuoju tikėjimu į Švenčiausiąjį
Sakramentą su visais pasaulio katalikais.
Enciklika Ecclesia de Eucharistia, dar kartą iškelianti Eucharistijos
sakramento svarbą ir vietą Bažnyčios gyvenime, buvo Popiežiaus
pasirašyta ir paskelbta balandžio 17 dieną, Didįjį ketvirtadienį,
vietoje kasmetinio tai Paskutinės vakarienės iškilmei skirto laiško
kunigams, tuo pabrėžiant ir ypatingą Eucharistijos santykį su
kunigyste. Naujajame dokumente Šventasis Tėvas patvirtina tradicinį
Bažnyčios mokymą apie realų Kristaus buvimą Eucharistijoje ir
kad sakramentui celebruoti yra būtinas galiojančius šventimus
turintis kunigas.
Taip pat primenama išpažinties svarba Komunijai priimti: Atgailos
sakramentas atstato tikinčiajame sunkios nuodėmės pažeistą Dievo
malonę ir padaro jį vertą dalyvauti Eucharistijoje. Iš viso, kaip
pažymėjo popiežius Jonas Paulius II, jis savajai enciklikai papildyti
yra davęs nurodymą Tikėjimo doktrinos kongregacijai drauge su
Liturgijos ir sakramentų kongregacija parengti išsamesnį teisinio
pobūdžio dokumentą šv. Mišių aukos eigai ir Eucharistijos adoracijai.
Vatikano šaltiniai nurodo, kad toks dokumentas jau rengiamas ir
netrukus turėtų būti paskelbtas.
Kaip ir kituose savo apaštaliniuose raštuose, taip pat ir naujojoje
enciklikoje Šventasis Tėvas, sekdamas sąžinės patikrinimo principu,
gana kritiškai peržvelgia pastarųjų dešimtmečių Bažnyčios gyvenimo
problemas. Ji pripažįsta, kad po II Vatikano Susirinkimo (1962-1965)
vykusios liturginės reformos labai prisidėjo prie tikinčiųjų sąmoningesnio,
aktyvesnio ir vaisingesnio dalyvavimo šv. Mišių aukoje. Tačiau
kartu su šiomis šviesiosiomis pusėmis išryškėjo ir tam tikri
šešėliai, kada kai kuriose Bažnyčios vietose pasitaikantys piktnaudžiavimai
atvedė į Bažnyčios mokymo apie Eucharistiją iškraipymus. Kartais
pasitaiko labai paviršutiniškas Eucharistijos slėpinio supratimas,
- rašo Popiežius. Užmiršus šio sakramento giliąją aukos prasmę,
jis švenčiamas tarsi būtų paprasčiausias broliškas pobūvis.
Kai kurie ekumeninio dialogo entuziastai, lyg ir iš gera linkinčių
intencijų, nuolaidžiauja tokiai dalijimosi Eucharistija praktikai,
kuri visiškai prieštarauja Bažnyčios disciplinos nuostatoms, kuriomis
išreiškiamas jos tikėjimas. Kartais Eucharistijos sakramentinė
prigimtis yra redukuojama vien tik iki naudingumo būti skelbimo
forma, nekreipiant dėmesio į celebruojančio kunigo, kurio šventimai
pagrįsti apaštaline įpėdinyste, privalomą dalyvavimą. Pažymėjęs,
kad šie ir kiti piktnaudžiavimai jam kelia gilų liūdesį, Šventasis
Tėvas pabrėžia, jog Eucharistija yra pernelyg didelė dovana,
kad būtų toleruojamas toks dviprasmiškumas ir nepaisymas. Jis
reiškia viltį, jog naujoji enciklika padės išsklaidyti nepriimtinų
doktrinų ir praktikų tamsiuosius šešėlius, kad Eucharistija toliau
galėtų spinduliuoti savo šviesųjį slėpinį.
Popiežiaus asmeninio
patyrimo elementai naujajame dokumente
Vatikano spaudos centro pateiktoje
Popiežiaus 14-osios enciklikos pristatyme pastebima, kad naujasis
dokumentas palyginti trumpas (Vatikano publikuotoje versijoje
ją sudaro 78 puslapiai, kai tuo tarpu kitos Jono Pauliaus II enciklikos
būdavo iki 120 puslapių), tačiau reikšmingas savo teologijos,
disciplinos ir pastoracijos aspektais. Apžvalgininkai taip pat
pažymi, kad enciklika Ecclesia de Eucharistia yra labiausiai
asmeninis iš kitų Popiežiaus parašytų tokios rūšies dokumentų
ir turi žymų liudytojišką charakterį. Gausybėje savo pastoracinių
vizitų visame pasaulyje aš mačiau tą didžiulį gyvybingumą, kuriuo
buvo paženklintas Eucharistijos šventimas skirtingų kultūrų formomis,
stiliais ir jautrumu, - rašo Šventasis Tėvas.
Tarp kitų autobiografiniais elementais perpintų svarstymų enciklikoje
yra ir toks jautrus pastebėjimas: Prieš keletą metų aš minėjau
savosios kunigystės 50-ąsias metines. O šiandien turiu malonę
pasiūlyti Bažnyčiai encikliką apie Eucharistiją šį Didįjį ketvirtadienį,
kuris kaip tik sutampa su mano šv. Petro tarnystės 25-osiomis
metinėmis. Tai darant, mano širdis yra sklidina padėkos. Per daugiau
kaip pusę amžiaus, pradedant 1946 m. lapkričio 2 d., kai aš aukojau
savo pirmąsias šv. Mišias Krokuvos Vavelio katedros šv. Leonardo
kriptoje, kiekvieną dieną mano žvilgsnis susitelkia į ostiją ir
taurę, kur laikas ir erdvė tam tikra prasme susijungia ir Golgotos
drama, iš naujo pateikiama gyvuoju būdu, taip apreikšdama savo
sudabartintą slėpinį.
Kitoje enciklikos vietoje, pabrėždamas Eucharistijos centrinę
vietą dvasiniame gyvenime, Jonas Paulius II svarstymus vėl sieja
su asmeniniu patyrimu: Kada aš mąstau apie Eucharistiją, peržvelgiu
savo gyvenimą, kaip kunigo, kaip vyskupo ir kaip šv. Petro įpėdinio,
natūraliai prisimindamas daugelį kartų ir vietų, kuriose aš galėjau
ją švęsti. Popiežius prisimena Niegovicų parapijos bažnyčią,
į kurią gavo savo pirmąjį pastoracinės tarnybos paskyrimą; taip
pat Šv. Florijono bažnyčią Krokuvoje, kurioje tarnavo dirbdamas
akademinį darbą; Krokuvos Vavelio katedrą, kurioje vadovavo pamaldoms
savo vyskupiškos tarnystės metu; pagaliau Šv. Petro baziliką ir
kitas Romos bažnyčias. Atskirai paminėta Eucharistijos auka Paskutinės
vakarienės menėje Jeruzalėje, kuriai popiežius Jonas Paulius II
vadovavo 2000 jubiliejiniais metais savo vizito į Šventąją Žemę
metu.
Šventasis Tėvas rašo, kad, būdamas kunigu, vyskupu, kardinolu
ir Popiežiumi, jis daugybę kartų aukojo šv. Mišias katedrose ir
koplyčiose, kurios buvo pastatytos prie kalnų takelių, prie ežerų
ir jūrų krantų; aš celebravau prie altorių, pastatytų stadionuose
ir miestų aikštėse. Ir visur ar tai būtų didžioji bazilika,
ar maža kaimo bažnytėlė - Eucharistija visada tam tikra prasme
yra švenčiama prie pasaulio altoriaus. Ji suvienija dangų ir žemę.
Ji apima ir persmelkia visą kūriniją, - pažymi Jonas Paulius
II. Tokiu būdu iš savo asmeniško šv. Mišių aukos patyrimo įvairiose
pasaulio dalyse jis daro išvadą apie Eucharistijos visuotinumą,
apie jos kosminį pobūdį. Šis Popiežiaus pastebėjimas savotiškai
susisieja su jo 1979 metų pavasarį paskelbta pirmąja enciklika
Redemptor hominis, kuri sutelkta į Jėzaus Kristaus asmenį, kaip
kosmoso ir istorijos centrą. Dabar Šventasis Tėvas sutelkia
dėmesį į realų Kristaus buvimą Eucharistijoje, kurio atnaujintas
reikšmės suvokimas bus ypač reikšmingas artimiausiai ir tolimesnei
Bažnyčios ateičiai.
Marija Eucharistijos
moteris
Enciklika Ecclesia de Eucharistia
yra pirmasis tokio pobūdžio Bažnyčios dokumentas prasidėjusiame
trečiajame krikščionybės tūkstantmetyje. Pats Jonas Paulius II
jį vadina savotišku didžiojo 2000 metų jubiliejaus paveldo tolesniu
vystymu. Prieš tai Šventasis Tėvas paskelbė apaštalinį laišką
Novo millennio ineunte, ragindamas Bažnyčią, vykdant naujosios
evangelizacijos uždavinį, drąsiai irtis į istorijos okeano gelmes.
Praėjusiais metais apaštaliniu laišku Rosarium Virginis Mariae
paskelbdamas Rožinio metus, Popiežius iškėlė pasaulio katalikams
naują dvasinio tobulėjimo programą apmąstyti Kristaus veidą,
vadovaujantis Marijos patyrimu ir globa.
Pagaliau naujojoje enciklikoje Ecclesia de Eucharistia, ragindamas
kontempliuoti Kristų visose Jo buvimo formose, bet pirmiausia
gyvajame Jo kūno ir kraujo Slėpinyje, šventojoje Eucharistijoje,
Šventasis Tėvas vėl kviečia į Marijos mokyklą. Jeigu mes norime
atskleisti tvirtą ryšį tarp Bažnyčios ir Eucharistijos, mes negalime
ignoruoti Marijos, Bažnyčios Motinos, pavyzdžio, - rašoma viename
enciklikos skyrių, kuris kiek netikėtai visas dedikuotas Švč.
Mergelei Marijai. Jeigu Bažnyčia ir Eucharistija yra neatskiriamai
sujungtos, tai tas pats gali būti pasakyta apie Mariją ir Eucharistiją.
Nors iš pirmo žvilgsnio Evangelija nieko tiesiogiai nesako šiuo
klausimu, tačiau, Popiežiaus nuomone, Marija mus gali vesti prie
Švenčiausiojo Sakramento dėl savo tvirto ryšio su juo. Jono Pauliaus
II pastebėjimu, Dievo Motina visu savo gyvenimu yra tikroji Eucharistijos
moteris ir dėl to yra stipri analogija tarp Fiat (Tebūnie),
kurį Marija atsakė angelui, bei Amen, kurį taria kiekvienas
tikintysis, priimdamas Viešpaties kūną. Ryšys tarp Švč. Mergelės
ir Eucharistijos paaiškinamas nurodant tą eucharistinį tikėjimą,
kurį Marija praktikavo netgi dar prieš pačios Eucharistijos įsteigimą,
dėl to fakto, kad ji sutiko į savo įsčias priimti Dievo Žodžio
įsikūnijimą.
Taigi Jėzaus Motiną galima vadinti pirmuoju tabernakuliu istorijoje,
taure, kurioje Dievo Sūnus, dar neregimas mūsų žmogiškam žvilgsniui,
leido būti Elžbietos pagarbintas, kada nėščia Marija aplankė
savo pusseserę, aiškina Šventasis Tėvas. Marijos auka taip pat
suvienija ją su Eucharistijos slėpiniu: lydėdama Kristų visame
Jo gyvenimo kelyje ir ypač Kančios kelyje į Kalvariją, Dievo Motina
svarbiausią Eucharistijos, kaip aukos, lygmenį padarė savu. Ką
Marija turėjo jausti, išgirdusi iš Petro, Jono, Jokūbo ir kitų
apaštalų lūpų žodžius, jiems pasakytus per Paskutiniąją vakarienę:
Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas? klausia Popiežius
ir atsako, kad Viešpaties kūnas atiduotas už mus ir padarytas
dabartimi sakramentinėje aukoje, yra tas pats Kūnas, kurį ji priėmė
į savo įsčias.
Evangelija nieko nekalba apie Marijos buvimą su Jėzaus mokiniais
Paskutinės vakarienės metu, tačiau galima numanyti Marijos dalyvavimą
Eucharistijos šventimuose su pirmąja krikščionių karta, tvirtina
Jonas Paulius II. Dievo Motinai toks Komunijos priėmimas turėjo
reikšti tarsi atnaujintą priėmimą į savo įsčias tą Širdį, kuri
plakė unisonu su jos pačios širdimi ir išgyvenimą iš naujo tai,
ką ji patyrė kryžiaus papėdėje, pabrėžiama enciklikoje Ecclesia
de Eucharistia. Tokiu būdu Popiežius daro išvadą, kad Marija
dalyvauja su Bažnyčia ir kaip Bažnyčios Motina kiekviename mūsų
Eucharistijos šventime. Jis kviečia Bažnyčią atidžiai įsiklausyti
į Švč. Mergelę Mariją, kurioje Eucharistijos slėpinys parodo
save labiau negu bet kur kitur, kaip Šviesos slėpinys.
Eucharistija yra kunigystės
pagrindas
Popiežius Jonas Paulius II naujojoje
enciklikoje nemažai vietos skiria Eucharistijos ir kunigystės
santykiui aptarti. Jis pripažįsta, kad visus tikinčiuosius turėtų
stebinti supratimas, kad Eucharistijoje jie realiu būdu įsijungia
į Kristaus mirties ir prisikėlimo įvykius. Ši nuostaba ypatingu
būdu pirmiausia apima Eucharistijos celebravimui vadovaujantį
kunigą, kuris sakramentinių šventimų suteikto autoriteto dėka
vykdo šią konsekraciją. Eucharistijos aukoje kalbama apie kunigą,
veikiantį Kristaus asmenyje. Popiežius aiškina, kad kunigas
neveikia tik Jėzaus vardu ar užima Jo vietą. Iš esmės čia
pasireiškia specifinis sakramentinis tapatumas tarp šventimus
gavusio kunigo ir Jėzaus, kuris visados yra Vyriausiasis kunigas.
Aptardamas šį svarbų enciklikos Ecclesia de Eucharistia aspektą,
Airijos katalikų laikraščio The Irish Catholic apžvalgininkas
kunigas Kevinas Doranas pažymi, kad dažnai ši kunigystės esmė
neteisingai suprantama. Iš tikrųjų kunigas nėra būtinai šventesnis
negu kiti katalikai, tačiau sakramentinės kunigystės dėka, nepaisant
savo žmogiškojo ribotumo ir netgi asmeniško nuodėmingumo, kunigas
išskirtiniu būdu žmonėms tampa antruoju Kristumi. Taigi kunigo
tarnystėje veikia pats Kristus, kuris moko, palaiko, išgano ir
atleidžia žmonėms nuodėmes. Ir būtent pirmiausia eucharistinėje
kunigo tarnystėje Kristus pats aukojasi dėl žmonių.
Savo naujoje enciklikoje Popiežius dar kartą primena, kad Eucharistija
yra kunigiškos tarnystės centras ir viršūnė. Iš esmės Eucharistija
ir kunigystė turi tas pačias ištakas, nes Jėzaus buvo įsteigti
tuo pačiu metu, per Paskutinę vakarienę. Kaip jau minėta, Eucharistijos
aukai tikinčiųjų bendruomenėje absoliučiai privalomas kunigo vadovavimas.
Nors kunigas yra pašauktas iš bendruomenės, tačiau pati bendruomenė
negali suteikti kunigiškų šventimų: kunigas yra dovana, kurią
bendruomenė gauna per vyskupišką įpėdinystę, turinčią pradžią
apaštaluose, aiškina Šventasis Tėvas.
Popiežius pripažįsta, kad kunigo pastoracinė veikla yra platesnės
apimties nei tik Eucharistijos šventimas, tačiau pastoracinę
meilę labiausiai palaiko būtent Eucharistijos auka. Dėl to kunigo
dvasiniam gyvenimui, kaip ir Bažnyčios bei pasaulio gerovei, yra
svarbu, kad kunigai pagal II Vatikano Susirinkimo rekomendacijas
švęstų Eucharistiją kasdien, rašo Šventasis Tėvas, pažymėdamas,
kad taip jie įgytų stiprybės kitoms pastoracinėms pareigoms vykdyti.
Jų kasdienė veikla tokiu būdu taptų tikrai eucharistinė. Juk
kunigai yra pašaukti aukai vienybėje su Kristumi ne tik prie altoriaus,
bet kiekvienoje savojo gyvenimo plotmėje.
Jonas Paulius II taip pat pabrėžia tiesioginį ryšį tarp pamaldumo
Eucharistijai ir pašaukimų kunigystei skatinimo. Jis teigia, kad
Eucharistijoje malda už pašaukimus yra artimai suvienyta su Kristaus
malda. Kadangi Eucharistija yra kunigystės pagrindas, tai visai
natūralu, kad turintis dvasinį pašaukimą asmuo šį savo pašaukimą
atpažįsta per Eucharistijos meilę ir ypatingą vertinimą. Be to,
iš Eucharistinio Jėzaus stiprybės pasisėmusio kunigo uoli pastoracinė
tarnystė tampa sektinu pavyzdžiu jaunam žmogui. Tai gali subrandinti
pašaukimą.
Mindaugas BUIKA
© 2003 "XXI amžius"