Atnaujintas 2003 m. gegužės 2 d.
Nr.34
(1138)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Katalikų bendruomenėse
Krikščionybė šiandien
Ora et labora
Aktualijos
Nuomonės
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Ar galime pralaimėti

Liko savaitė iki referendumo dėl ES. Deja, matome, kad agitacija yra labai vangi. Atrodo, kad atsitiks kaip tam vaikui, likusiam be galvos, tarp kelių auklių bebūnant, – visi referendumą remia, tai ir dirbti nežinia kam. Konservatoriai – patys darbščiausi, bet jiems sakoma neagituoti, nes jie yra nepopuliarūs – toks perspėjimas nuskambėjo ir “XXI amžiuje” (Nr. 29) išspausdintame Arvydo Jockaus pokalbyje su “Vilmorus” direktoriumi Vladu Gaidžiu. Apklausų vadovas apsidraudė, kad, jeigu nepavyks referendumas, tai bus kaltas kažkas nepopuliarus, už referendumą agitavęs.
Taigi konservatorių nereikia. Jie ir patys nuo to darbo galėtų trauktis, nes jų rinkėjai yra sąmoningi, net ir be agitacijos ateis ir balsuos už ES . Apklausos rodo, kad TS(LK) rinkėjai yra europietiški vos ne 100 procentų. Tiesa, paraginti ir juos reikia.
Kitos partijos savųjų lyg ir neagituoja. Neaišku, ar nenuoširdžiai sakosi į ES norinčios, ar tik tingi bei dirbti nemoka. Taip tik atrodo, kad jos kartais dirbančios. Matėme labai grėsmingą ir vėliau pavadintą kvalifikuota prezidentinę R.Pakso rinkimų kampaniją, bet ten ne partija dirbo, o kažkieno pinigai: viskas surežisuota, pasamdyta tų, kurie buvo laimėjimu suinteresuoti. Kai šitos partijos paliekamos be pinigų ir režisierių, pačios dirbti tingi arba nemoka, ir darbo nebūna. Tą ir matome, kad referendumo agitacija valdiška.
Valdiška yra todėl, kad yra primityvus tiesmukiškas pataikavimas, ir tai atrodo nepatikima. Yra dar ir žaismingas pataikavimas, tinkantis labai jauniems. Bet tariamas žaismingumas pasidaręs monotoniškas, kai nėra rimtesnių veiksmų.
Geras agitavimas būtų nešališka informacija. Baiminamasi žemdirbių nenoro, tai ir reikėtų jiems aiškinti, kokios bus ES galimybės ir kokį jie galės rinktis gyvenimo būdą. Jei norės atitikti reikalavimus ir gauti pieno pardavimui kvotą, tegul nuo dabar tiems reikalavimams ruošiasi. Arba gal norės karvutę laikyti, pieno neparduodami, tik sau sunaudodami, ir kokius tada turės pateikti domkumentus, kad gautų išmokas. Gal norės ūkį perduoti jaunesniems ir pasidaryti tikri pensininkai, ir kaip jiems bus tai kompensuojama. Viską reikia paaiškinti, parodyti, o ne tik skelbti tuščiai, kad bus labai lengva dokumentus sutvarkyti. Kaimų seniūnai turėtų šitą darbą dirbti, aiškinti ir rodyti, ir kaimiečiams būtų patikimiau, kad ir įstojus į ES jiems seniūnai padės tvarkytis. Bet seniūnai daug kur – socialdemokratai, ir vėl tas pats – nenori į ES ar tingi dirbti?
Kaip agitacija teigiamai veikia, yra sociologinių tyrėjų vykdoma telefoninė apklausa. Ramiu, mandagiu balsu paklausia, tai kartu ir primena, ir neprimeta, ir gali paskatinti pagalvoti. Tegul ir dažniau ją kartoja.
Visi tinginiai laukia, kad bus rezultatas, kai įsitrauks į agitaciją Katalikų Bažnyčios kunigai, nes taip lyg yra pažadėta. Minėtame pokalbyje “Vilmorus” direktorius net prognozuoja, kad jų agitacija bus veiksminga dėl to, kad jau dešimt metų jie nieko neagituoja, tai dabar bus kaip dėmesį atkreipianti naujovė.
Be reikalo tokios viltys. Kas dešimt metų šalinosi nuo valstybės gyvenimo, tai atprato ir dabar net nemokėtų agituoti nei pasakyti, kad valstybės gyvenimas jiems rūpi, o kai bando, gana nenatūraliai išeina. Jaunesnieji kunigai gal jau net įtikinti, kad ne jų esąs reikalas valstybė (pavadino politika) – jie jau ir nenori. Nors tikinčiųjų atsakomybė už žmonių ateitį ir valstybę visiškai nepaneigiama, bet bandoma neigti.
Tad ar bus žmonių sąmoningumas, niekam padoriai nekviečiant? Žmonės linkę veikti ne racionaliai pasvarstę, o tik genami jausmų. Kurie jaučia atsakomybę už tėvynę, tie ir pasielgs gerai. Daug žmonių vadovaujasi tik blogais jausmais, bet ir tie kai ką galėtų protan atvaryti. Jeigu ims konkuruoti širdyse godumas su neapykanta, tai gal nugalės godumas, o Europa visgi turtinga. Tegul ir pasiims liūto dalį didžturčiai, bet nuo jų daugiau nubyrės ir mažiau turintiems.
Kas bus atsisakius ES? Sunkiai prognozuojame. Sakome, kad pasiliksime Rusijos įtakoje, kai kas to ir nori. Bet turtai – ne iš Rusijos. Netvarka ir nevalyvumas yra iš Rusijos, o to taip pat kai kas nori, tiesiog yra įpratę. Taigi sunku pajudėti, tik uždirbti daug kas traukia į Vakarus, bet patys nenori būti Vakarai. Jeigu nevalyvumą pasirinksime, žinoma, mūsų savigarba nukentės, skurdas nesumažės, išlikimas pasidarys abejotinas, bet išmoksime ir be savigarbos gyventi. Dabar vis dėlto bent šiek tiek savimi didžiavomės, o pralaimėję mokysimės gyventi nesididžiuodami.
Spėliojome prieš Prezidento rinkimus, kas bus, jeigu nugalės R.Pakso pavidalu neaiškus kapitalas. Spėjome, ar tai jau diena “iks”, ar tebesitęsiantis ligi šiol buvęs blogis. Kol kas atrodo, kad tas pats tęsiasi, nes ne staiga ir ne akivaizdžiai atimama nepriklausomybė. Prezidentas vis dar deklaruoja čia esant Lietuvą, o ir tai yra labai daug. Vadinasi, atsimename, kad okupacijos metais negalima buvo to daryti, todėl ir kartojome, Sąjūdžiui prasidėjus, pasiilgtąjį žodį. Dabar jis viešai neuždraustas, tik kitaip naikinamas, ir tai yra ne blogiausias variantas, nes laimime laiko. Per laiką gali kas nors pasaulyje pasikeisti, gali net ir mūsų naudai, ir išliks Lietuvos tęstinumas.

Gražina TRIMAKAITĖ
Marijampolė

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija