Vyskupas susitiko su ligoninės personalu

Marijampolė. Balandžio 10 dieną apskrities ligoninėje įvyko gavėninis Vilkaviškio vyskupo Rimanto Norvilos susitikimas su šios gydymo įstaigos personalu. 180 vietų turinti ligoninės salė buvo beveik pilna. Vyskupas kalboje sugretino savotiškai giminingus mediko ir dvasininko pašaukimus. Juos vienija rūpestis žmogumi, ypač kenčiančiu, kuris ligos, skausmo ištiktas ieško pagalbos, sveikatos, vilties ir prasmės. Ganytojas išreiškė solidarumą gydytojams ir kitiems ligonius globojantiems darbuotojams, linkėdamas ištvermės jų sunkiame, atsakingame ir labai reikalingame darbe.
Ligoninės darbuotojai pateikė vyskupui klausimų įvairiomis temomis. Į abejonę, ar narystė Europos Sąjungoje nepalengvins kelio į Lietuvą kitoms religijoms ir tuo būdu neapsunkins Katalikų Bažnyčios misijos krašte, vyskupas atsakė, kad pašaukimas skelbti Evangeliją, derinant senas vertybes ir naujas formas, iš esmės nepriklauso nuo jokių aplinkybių. Net ir sektų veikla visų pirma mus pačius skatina uoliau darbuotis.
Paprašytas plačiau pakomentuoti Bažnyčios požiūrį į eutanaziją, vyskupas pabrėžė, kad šiandien linkusioje įsigalėti, popiežiaus Jono Pauliaus II žodžiais tariant, mirties kultūroje Bažnyčia gina esminę nuostatą už gyvybę, kuri yra Dievo dovana. Mediko pašaukimas – gydyti, o beviltišku atveju lengvinti skausmą iki natūralios mirties, bet tiesiogiai nenutraukti gyvybės, nes jos šeimininkas yra Dievas. Be to, vyskupas sakė nerimaująs, kad įteisinta eutanazija paskatintų ir piktnaudžiavimą ja, prisidengiant kilniu atjautos kenčiančiam žmogui motyvu. Ganytojas prisiminė atvejį iš savo patirties, kai, kunigui atvykus pas beviltišką komos būsenoje esantį ligonį, šiam netikėtai prašviesėjo sąmonė, ir jis pajėgė atlikti išpažintį, susitaikyti su Dievu. Kyla skaudus klausimas: koks būtų buvęs jo likimas, paskubėjus pritaikyti „įstatymiškai teisėtą“ eutanaziją?
Susitikimo dalyvius domino ir kita aktuali tema: ką daryti išsiskyrusiems ir nebažnytinėje santuokoje gyvenantiems katalikams? Vyskupas R.Norvila pabrėžė, kad teisėtai sudarytos santuokos galiojimas remiasi ne kokiomis nors kintamomis Bažnyčios disciplininėmis nuostatomis, bet paties Dievo valia: ką „Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mt 19, 6). Visgi net ir prisiimdami atsakomybę už pažeistą santuokos ryšį ir negalėdami naudotis Atgailos bei Eucharistijos sakramentais, tokie katalikai yra kviečiami melstis, skaityti Dievo žodį, dalyvauti šv. Mišiose, uoliai vykdyti artimo meilės darbus. Mirties pavojuje, pavyzdžiui, prieš sudėtingą operaciją, jie gali priimti ir sakramentinį nuodėmių atleidimą bei šv. Komuniją. Be to, nepaisant bendros esminės santuokos neišardomumo nuostatos, kiekvienas atvejis dažnai yra pakankamai individualus, tad derėtų jo detales aptarti ir išsiaiškinti su kunigu.
Į klausimą, ar kunigai ne per daug rūpinasi savo materialine gerove, kitus ragindami labiau domėtis dvasiniais dalykais, vyskupas atsakė, kad kiekvienas dvasininkas pats turi stengtis gyventi tuo, ko moko. Kita vertus, manyti, kad visi kunigai yra linkę į medžiagiškumą, ganytojo nuomone, tikrai nėra pagrindo. Dažnai kiek vertingesni automobiliai ir panašios priemonės įsigyjamos už paveldėtas ar kitaip teisėtu būdu gautas lėšas. Asmeninėms reikmėms naudoti rinkliavų pinigus kunigas neturi jokios teisės, o kitos būtent šiam tikslui skirtos aukos šiandien taip pat neduoda galimybių ypatingai prabangai susikurti.
Po šilto ir draugiško susitikimo su medicinos personalu, vyskupas apsilankė ligoninės koplyčioje, palaimino ligonius Reanimacijos skyriuje ir keliose Vidaus ligų skyriaus palatose. Medikai išreiškė pageidavimą, kad, esant galimybei, ligoninei būtų paskirtas kapelionas.
Kiek anksčiau, kovo 21 dieną, panašus Vilkaviškio vyskupo susitikimas įvyko Prienų ligoninėje.

Kun. Arūnas PONIŠKAITIS

© 2003 "XXI amžius"