Šv. Jono Bosko koplyčios
dešimtmetis
1993 m. balandžio 18 d. vyskupas
Juozas Tunaitis Vilniaus miesto gražiausiame rajone, apgaubtame
žaliuojančių pušynų, - Lazdynuose, pašventino medinį kryžių. Po
poros metų čia iškilo Šv. Jono Bosko parapijos koplyčia. Ilgiau
nei pusmetį Lazdynų tikintieji meldėsi po karklo medžiu, tarp
kino teatro ir poliklinikos, prie pastatyto kryžiaus.
Kadangi šv. Jonas Boskas buvo vaikų ir jaunimo auklėtojas bei
globėjas, todėl ir ši parapija ėmėsi globoti vaikus ir jaunimą.
Pagrindinis šios koplyčios finansuotojas buvo Romos saleziečių
kongregacijos generalinis ekonomas. Bet tų lėšų nepakako. Mūsų
tuomečiam klebonui kun. Izidoriui Sadauskui teko važiuoti į Kanadą
ir ten rinkti aukas mūsų šventovės statybai. Aukojo ir vietiniai
gyventojai lazdyniečiai. Kai kurie aukodavo ir didesnes sumas,
bet norėjo likti nežinomi
1995 m. sausio 31-ąją, šv. Jono Bosko minėjimo dieną, Vilniaus
arkivyskupas metropolitas Audrys Juozas Bačkis pašventino koplyčią.
Tai buvo didžiulis džiaugsmas visiems lazdyniečiams. Dar 1993
metais buvo parengta Pirmajai Komunijai 200 vaikų, kitais metais
- 250 vaikučių. 1996 m. gegužės 17 d. pradėta statyti šv. Jono
Bosko bažnyčią (1400 kv. m) ir 2001 metais vyskupas Juozas Tunaitis
palaimino naująją bažnyčią, kurioje vienu metu gali melstis apie
tūkstantis tikinčiųjų. Po kelerių metų iškilo Lazdynų sakralinis
centras: koplyčia, bažnyčia, vienuolynas, parapijos namai (architektas
Vytautas Čekanauskas). Visam šiam milžiniškam bažnyčios statybos
darbui vadovavo klebonas kun. Mykolas Petravičius. Tačiau bažnyčia
dar neužbaigta: nebaigti vidaus darbai, nesutvarkyta aplinka.
Bažnyčios statybai užbaigti trūksta pinigų, todėl mūsų klebonas
retsykiais primena, kad mes, tikintieji, prisidėtume savo lėšomis
prie bažnyčios užbaigimo.
Dešimtmečio proga negalima neprisiminti žymaus mūsų blaivininko
kun. Petro Dumbliausko. Kunigas organizuodavo blaivybės susirinkimus
ir visus skatindavo blaiviai gyventi. Mums gaila, kad jį perkėlė
į Kauną. Negalima pamiršti ir visos Valiukevičių šeimos, be kurios
darbščių rankų mūsų bažnyčia būtų niūri. Vitalijus Valiukevičius,
medžio drožėjas, yra išdrožęs kryžius, žvakides, klausyklas. Jo
žmona Zosytė nuo pirmųjų mūsų šventovės pastatymo dienų puošia
visą aplinką, sodina gėles prie kryžių, jas prižiūri. Bažnyčią
ir koplyčią puošia gražiausiomis puokštėmis ir gėlių žiedais.
Tai nepailstanti bitutė, kuri taip pat nuneria, numezga, pasiuva
visus bažnyčios procesijai reikalingus drabužius. Dukra Vitalija
- chorų vadovė. Šventėms dailininkė Sofija Savūkynienė papuošia
bažnyčią keramikos kompozicijomis.
Kartą sutikau savo kaimyną Vaidutį Kasperavičių, ir jis paklausė
manęs, kodėl nebaigiama rengti bažnyčia. Jam atsakiau, kad nėra
lėšų. Tada jis pasisiūlė padėti ir savo žodį ištesėjo: sutvarkė
bažnyčios apšvietimą, pasirūpino varpo užkėlimu į bokštą. Būtų
labai gerai, kad atsirastų ir daugiau tokių žmonių, kurie padėtų
užbaigti mūsų šventovę.
Pašto perlaidą (nurodant aukos tikslą) siųsti adresu: Klebonas
Mykolas Petravičius
Erfurto g. 3, Vilnius, LT-2049.
Tel. (8-5)2-44-76-66.
Danutė ZABARAUSKIENĖ
Vilnius
© 2003 "XXI amžius"