Vyskupijos kunigų simpoziumas

Balandžio 8 dieną Palaimintojo Jurgio Matulaičio kunigų seminarijoje vykusiame Vilkaviškio vyskupijos kunigų simpoziume mintimis apie Dievo meilę, žmogaus laisvę ir atsakomybę dalijosi mons. Vincentas Jalinskas iš Kauno. Rimtas temas svečias pristatė gyvu, žaismingu stiliumi, gausiai įpindamas pavyzdžių iš savo ilgametės kunigiškos tarnystės patirties.
Monsinjoras kalbėjo, kad visi esame apglėbti Dievo meilės, be galo pranokstančios kilnią ir pasiaukojamą motinos meilę. Kiek ta Dievo meilė veikia mūsų gyvenime, priklauso nuo paties žmogaus, nes kiekvienas turime saugiklį, kuris vadinamas „apsisprendimu“. Pasak šv. Augustino, sukūręs žmogų be jo pagalbos, Dievas negali žmogaus išganyti be jo sutikimo. Tas pats šventasis rašė, kad Viešpats trisdešimt metų išstovėjo prie jo širdies durų, kol išgirdo kvietimą įeiti vidun. Mons. V.Jalinskas pabrėžė, jog Dievas gerbia žmogaus privatumą, tuo tarpu pats žmogus papiktinimu braunasi į kito gyvenimą ir griauna jo tikėjimą, dorą.
Kitoje simpoziumo dalyje kalbėtojas priminė kunigo atsakomybę už parapijos gyvenimą. Negalima tarsi Kainui išsisukinėti, „argi aš esu savo brolio sargas!?“ (Pr 4, 9), bet svarbu jausti bendruomenės pulsą. Mons. V.Jalinskas daug dėmesio skyrė nedarnių šeimų klausimui. Be nuolat siekiamo tarpusavio supratimo, pagarbos vienas kitam ir ištikimybės naujos šeimos gyvenimas trunka labai trumpai, kaip kalbėtojo pateiktame šarže: pirmąją savaitę vyras kalba, žmona klausosi, antrąją – žmona kalba, vyras nesiklauso, trečiąją – abu kalba, kaimynai klausosi, vėliau – klausosi teisėjas, ir šeima išyra. Auksinis žiedas, puošiantis sutuoktinių rankas ir ženklinantis jų ištikimybę, tuo pačiu primena, kad vien iš aukso meilės nukalti neįmanoma: reikia įlieti ir aukos. Kunigo malda ir žodžiai, jo paties ištikima ir pasiaukojama tarnystė gali ir turi prisidėti prie giliausių bendruomenės žaizdų gydymo: kad tvirta išliktų šeimų tarpusavio meilė, kad atgautų viltį nusivylusieji gyvenimu.

Pagal VR

© 2003 "XXI amžius"