XXI amžius

Dalai Lama: „Krikščionys privalo tikėti Kristumi“

Dalai Lama

Vladimiro GULEVIČIAUS (ELTA) nuotrauka

Tibeto dvasinis ir pasaulietinis vadovas Dalai Lama XIV, prieš išvykdamas į tradicinę trijų mėnesių atsiskyrėlio vietą, kaip ir priklauso kiekvienam budistų vienuoliui, davė interviu Rusijos savaitraščio „Argumenty i fakty“ žurnalistui Georgijui Zotovui. Štai keletas žurnalisto klausimų ir Dalai Lamos atsakymų, kurie iš tiesų labai įdomūs visų religijų tikintiesiems.

Įdomu, kodėl jūs kasmet trims mėnesiams tampate atsiskyrėliu ir su niekuo nebendraujate? Atsiskyrėlių, kurie gyvena toli nuo žmonių, kalnų olose ar miškų tankumynuose, yra kiekvienoje religijoje. Ką, jūsų nuomone, jie tuo stengiasi įrodyti?
Žmogus gali bendrauti su Dievu tik būdamas vienas. Kodėl būtinai oloje? Todėl, kad mieste ar kaime vienatvė neįmanoma. O maldai būtinas visiškas atsiskyrimas: tik tu ir Dievas. Kada mintys neužpildytos niekuo daugiau, bendravimas su Dievu tampa ypatingas. Suvoki, jog Dievas girdi ir supranta tave. Kiek skirti laiko tokiam bendravimui su Dievu, sprendžia pats žmogus. Aš atsiskyrėlio gyvenimą gyvenu tris mėnesius per metus. Tačiau mūsų kalnuose yra atsiskyrėlių vienuolių, kurie taip gyvena penkerius ir net dvylika metų. Per visą tą laiką jie nemato nė vieno gyvo žmogaus. Jiems atneša maisto bei vandens ir palieka visa tai iš anksto sutartoje vietoje. Prisimenu, kaip Ispanijos kalnuose sutikau šventą atsiskyrėlį, kuris jau daug metų gyvena vienas, maitindamasis tik duona, vandeniu ir arbata. Kai aš jo paklausiau, kam jis skiria savo meditacijas, jis atsakė trumpai: meilei.
Vienas budizmo tikėjimo postulatų yra tikėjimas apie sielų persikūnijimą. Ar jūs per savo gyvenimą regėjote tokį dalyką – persikūnijusią sielą?
Savaime suprantama. Antraip aš į tai netikėčiau. Pavyzdžiui, kartą esu sutikęs trejų metų berniuką, į kurį persikūnijo vieno aukšto lamos siela. Aš pasiūliau jam šokolado plytelę, tačiau jis jos nepaėmė ir tik žemai man nusilenkė. Ar daug jūs matėte vaikų, kurie atsisakytų šokolado? Lygiai taip pat prieš daug metų mane išrinko Dalai Lama. Ieškodami naujo dvasinio lyderio, vienuoliai, kai man buvo dveji metai, išdėliojo prieš mane įvairiausių gražių žaislų ir saldumynų. Tarp tų išdėliotų daiktų buvo ir mirusio mano pirmtako Dalai Lamos XIII daiktai. Aš juos ir pasirinkau. Tuo pačiu naujojo Dalai Lamos paieškų procesas labai ilgas ir sudėtingas. Mirus Dalai Lamai, jo balzamuotas kūnas sodinamas į sostą ir laukiama, kada kūnas pakeis padėtį. Dažniausiai kūnas pasuka galvą į vieną pusę. Tada prasideda būrimas šventajame ežere, kuriame pamatomos raidės, iš kurių galima nustatyti kokios nors Tibeto provincijos vietovę, kurioje reikia ieškoti būsimojo Lamos. Ten vyksta speciali vienuolių ekspedicija, kuri ir ieško. Paieškos užsitęsia labai ilgai. Kartais kelerius metus.
Dabar budizmas madingas visame pasaulyje, pasaulio kino žvaigždės, garsūs pramogų pasaulio žmonės skelbiasi esantys budistai. Jūs tuo džiaugiatės?
Anaiptol. Labai negerai, kad religija tampa mada. Paprastai žmogus ateina prie Dievo, kai jam yra bloga. Ir aš manau, kad religija – geriausias vaistas, kuris išgydo žmogų nuo visų dvasinių ligų. Tačiau jei religijų yra įvairių, tai ir dvasinių ligų taip pat yra įvairių. Todėl krikščionims reikia gydytis tikint į Kristų, o tibetiečiams – į Budą. Ir jokių būdu ne atvirkščiai.
Kiekvienoje religijoje ypatingą vietą užima mirtis: kas laukia žmogaus po jos? Kažko laukia rojus, kažko – pragaras. Kaip jūs pats žiūrite į mirtį?
Normaliai. Aš žinau, kad neišvengsiu mirties, ir tuo nesirūpinu. Man mirtis panaši į seno susidėvėjusio drabužio pakeitimą. Tai tik mano sielos apvalkalo mirtis, bet jokiu būdu ne galas. Beje, daugelis budistų vienuolių pažįsta mirtį, realiai numirdami meditacijų metu ir tokiu būdu išsilaisvindami nuo žemiško egzistavimo. Jie sugeba medituoti dešimtis metų, ir jų kūnai nesuyra. Ryškiausias pavyzdys – medituojantis lama Buriatijoje, kurio kūnas nesuyra jau 70 metų. Pagal budistų mokymą egzistuoja daug sąmonės lygių. Vienas pačių subtiliausių sąmonės lygių kaip tik pajuntamas mirties momentu. Vienas Tantros (budistų šventosios knygos) tikslų ir yra suteikti galimybę vienuoliams, praktikuojantiems meditaciją, pajusti mirtį. Žinoma, tokią meditaciją galima leisti tik ypač patyrusiems lamoms bei vienuoliams.
Apskritai tibetiečių mokyme pakankamai daug mistikos.
Sutinku su jumis. Ir aš neprieštarauju, kad tai būtų moksliškai ištirta. Pas mus buvo atvykęs Škotijos universiteto profesorius Bensonas ištirti visiems žinomo fenomeno: kaip Tibeto vienuoliai gali medituoti visą naktį nuogi gulėdami ant sniego, nekrentant kūno temperatūrai. Jis taip pat nesugebėjo suprasti, kaip tokiu būdu medituojant, sulaikius kvėpavimą iki septynių įkvėpimų per minutę, medituojančiajam gali užtekti deguonies.
Ir jūs galite sulaikyti kvėpavimą?
Aišku, galiu. Kai meditacijos metu žmogus pasineria į aukščiausias sferas, jis atsipalaiduoja nuo fizinio kiauto ir nejaučia fizinių pojūčių.
Kas jums asmeniškai yra laimė?
Galimybė mąstyti. Ir gyventi pasaulyje su savo mintimis.

P.S. Dalai Lama XIV Tenczin Gjatco (toks jo visas titulas) gimė 1935 metais Tibeto gyvulių augintojų šeimoje. Jis buvo pavadintas Lchamo Thondup. Tai reiškia „Deivė, įvykdanti visus norus“. Vaikas gimė praėjus dvejiems metams po Dalai Lamos XIII mirties. Visą tą laiką speciali vienuolių ekspedicija ieškojo berniuko, į kurio kūną persikūnijo mirusio Dalai Lamos XIII siela. Jis buvo surastas 1937 metais, ir mažasis Lchamo buvo paskelbtas dvasiniu ir pasaulietiniu Tibeto vadovu. Po to, kai komunistinės Kinijos armija okupavo Tibetą, Dalai Lama pabėgo į Indiją ir apsigyveno nedideliame kalnų miestelyje Dharnmsaloje, kur ir dabar yra jo būstinė. Ir čia jis paskelbė neprievartinio pasipriešinimo okupantams taktiką ir pelnė už tai viso pasaulio pripažinimą bei pagarbą. Žinomas kino režisierius Bernardas Bertolučis pastatė visame pasaulyje demonstruotą filmą apie Dalai Lamos vaikystės metus „Mažasis Buda“ ir laimėjo už šį filmą „Oskarą“. 1990 metais Dalai Lama gavo Nobelio taikos premiją.