Žolynai, žolės širdis...
|
Dailininkas Vytautas Tamoliūnas
Ričardo Šaknio nuotrauka
|
Kauno architektų namų galerijoje
atidaryta Vytauto Tamoliūno tapybos darbų paroda Žolynų misterija.
Šią parodą dailininkas jau pristatė Vilniuje, Lietuvos aido
galerijoje, kauniečiams ji pateikiama papildyta naujausiais darbais,
sukurtais specialiai Kauno architektų namų galerijos erdvei. V.Tamoliūno
darbuose augalų motyvai nėra naujiena ar atsitiktinumas. Nauja
galbūt tai, kad šiuose darbuose žolynai įgavo mistinį švytėjimą.
Dailininkas prisipažino, kad jo dažnai klausia, kaip jis kuria
paveikslus, ar tai kompiuterinė grafika, ar skaitmeninė spauda.
Ypač dažnai to klausiama Vokietijoje, kurioje surengta ne viena
paroda. Užsieniečiai nustemba sužinoję, kad tai tapyta rankomis...
Jie skuba viską daryti greitai. O Vytauto paveikslai reikalauja
daug laiko, čia milijonai brūkšnelių sudėliota vienas prie kito.
Tie potėpiai nėra beprasmiai. Juose sudėtos mano geros mintys,
žodžiai tyloje. Tai mano meditacijos, atviravo dailininkas.
Ši paroda yra atsigręžimas į mus supantį gamtos pasaulį ir jo
tobulą paprastumą. Pasirinktas žolynų motyvas, tylus jų kalbėjimas,
šviesa, atsklindanti iš glūdumos, tai noras sustabdyti laiką,
kuris sudvasintas ir perkeltas į idealizuotą sąmonės ekraną, pasireiškia
ten ne ženklo, simbolio, bet būties pavidalu. Minimalistinis vizijos
provaizdis, žolių stiebeliai, tampantys virpančiais erdvės miražais,
tai bandymas išreikšti ontologinės ramybės pojūtį.
Norintiems pajusti potėpio žavesį parodos autorius skyrė vieną
drobę ir siūlė parodos atidarymo svečiams pabandyti piešti patiems.
Sukurti nuotaiką padėjo A.Paurazas, atlikęs muzikinę elektroninę
kompoziciją Muzikinė misterija.
Personalines parodas V.Tamoliūnas pradėjo rengti 1983 metais.
1996 metais surengė parodą iš ciklo Pamąstymai apie kryžių Kauno
menininkų namuose bei parodas Kauno dramos teatro fojė, Kauno
jėzuitų gimnazijoje. 2000-aisiais pristatė savo darbus evangelikų
reformatų bažnyčioje Vokietijoje. 2002 metais paroda Tyla
evangelikų reformatų bažnyčioje Vokietijoje. V.Tamoliūno parodų
Lietuvoje ir užsienyje sąrašas būtų labai ilgas.
Jau prieš pusę metų žinojau, kad surengsiu savo parodą čia, Kauno
architektų namų galerijoje. Ateidavau, žiūrėdavau į šitą erdvę
ir galvodavau, kas kur bus, kur ką pritaikyti, priderinti. Šitie
paveikslai tai mano mąstymai, mano mintys. Tai mano malda, mano
žodžiai. Juos vadinu mano krikščioniška mandala. Budistai savo
mandalas barsto iš smėlio ir sunaikina jas, o čia mano krikščioniškos
mintys sudėtos, todėl nesunaikinamos, sakė dailininkas.
Paprastai parodos metu atsiranda meno mėgėjų, norinčių įsigyti
vieną ar kitą paveikslą. Dailininkui gaila skirtis su savo kūriniais,
bet reikia. Jie turi eiti į pasaulį, nešti džiaugsmą ir šviesą,
gyventi žmonių namuose ar darbovietėse.
Vokietijoje šešis mano paveikslus įsigijo ligoninė, ir medikai
juokavo, kad dabar nebereikės ligoniams vaistų, nes jiems paveikslai
skleis džiaugsmą ir ramybę, dalijosi prisiminimais Vytautas.
Tai kūriniai iš vandens serijos. Paroda Vokietijoje vadinosi
Gyvasis vanduo, paveikslai tapyti remiantis Šventuoju Raštu.
Prie šios temos aš noriu prisiliesti netiesmukiškai, gal jau dešimt
metų ja remiuosi. Po darbų ciklo Pamąstymai apie kryžių atėjo
tokios netiesioginės temos kaip Žolinės... Nesusidūrusiam su tuo
pasauliu gal tai ir nieko nereiškia, o katalikas jau visaip kitaip
žiūri į tokią temą, visai kitus niuansus mato. Anksčiau manyta,
kad jei esi tikintis, tai turi tik angelus ir šventuosius tapyti.
Bet juk tikėjimą galima ir labai atsargiai, subtiliai, net tarp
eilučių parodyti. Esu rinkęs medžiagą, daug skaitęs apie angelus,
bet su atgimimu visi puolė angelus tapyti, tai aš atsisakiau tos
idėjos. Džiaugiuosi, kad tikintieji supranta mano paveikslus,
o aš randu su jais bendrą kalbą ir apie mano kūrybą, ir apie tikėjimą.
Kažkada buvusi ekspresyvi šio dailininko kūryba pastarąjį dešimtmetį
pasikeitė, lyg aprimo... Gal kūrėjas atrado save? Pats dailininkas
sako, kad jei galima papasakoti apie paveikslą žodžiais, tai geriau
rašyti knygas. Dailininkas norėjęs sukurti tokį meno kūrinį, kurio
nei žodžiais būtų galima perteikti, nei papasakoti apie jį. V.Tamoliūnas
sakė: Ši paroda tai noras priminti, kad gamta, kaip pirmutinis
Dievo Apreiškimas, yra Viešpaties kūrinys. Žolynų kalba, spinduliuodama
daugiaspalvę būtį, leidžia išgyventi, permąstyti ir pagrįsti savo
santykius su pasauliu ir atrasti, kad gamtos pasaulio ir žmogaus
sielos sakralinių pradų ištakos yra tos pačios.
Džiuljeta KULVIETIENĖ
Kaunas
© 2003 "XXI amžius"