Žolynai, žolės širdis...

Dailininkas Vytautas Tamoliūnas Ričardo Šaknio nuotrauka

Kauno architektų namų galerijoje atidaryta Vytauto Tamoliūno tapybos darbų paroda „Žolynų misterija“. Šią parodą dailininkas jau pristatė Vilniuje, „Lietuvos aido“ galerijoje, kauniečiams ji pateikiama papildyta naujausiais darbais, sukurtais specialiai Kauno architektų namų galerijos erdvei. V.Tamoliūno darbuose augalų motyvai nėra naujiena ar atsitiktinumas. Nauja galbūt tai, kad šiuose darbuose žolynai įgavo mistinį švytėjimą.
Dailininkas prisipažino, kad jo dažnai klausia, kaip jis kuria paveikslus, ar tai kompiuterinė grafika, ar skaitmeninė spauda. Ypač dažnai to klausiama Vokietijoje, kurioje surengta ne viena paroda. Užsieniečiai nustemba sužinoję, kad tai tapyta rankomis... Jie skuba viską daryti greitai. O Vytauto paveikslai reikalauja daug laiko, čia milijonai brūkšnelių sudėliota vienas prie kito.
„Tie potėpiai nėra beprasmiai. Juose sudėtos mano geros mintys, žodžiai tyloje. Tai mano meditacijos, – atviravo dailininkas. – Ši paroda yra atsigręžimas į mus supantį gamtos pasaulį ir jo tobulą paprastumą. Pasirinktas žolynų motyvas, tylus jų kalbėjimas, šviesa, atsklindanti iš glūdumos, – tai noras sustabdyti laiką, kuris sudvasintas ir perkeltas į idealizuotą sąmonės ekraną, pasireiškia ten ne ženklo, simbolio, bet būties pavidalu. Minimalistinis vizijos provaizdis, žolių stiebeliai, tampantys virpančiais erdvės miražais, tai bandymas išreikšti ontologinės ramybės pojūtį.“
Norintiems pajusti potėpio žavesį parodos autorius skyrė vieną drobę ir siūlė parodos atidarymo svečiams pabandyti piešti patiems. Sukurti nuotaiką padėjo A.Paurazas, atlikęs muzikinę elektroninę kompoziciją „Muzikinė misterija“.
Personalines parodas V.Tamoliūnas pradėjo rengti 1983 metais. 1996 metais surengė parodą iš ciklo „Pamąstymai apie kryžių“ Kauno menininkų namuose bei parodas Kauno dramos teatro fojė, Kauno jėzuitų gimnazijoje. 2000-aisiais pristatė savo darbus evangelikų reformatų bažnyčioje Vokietijoje. 2002 metais – paroda „Tyla“ evangelikų reformatų bažnyčioje Vokietijoje. V.Tamoliūno parodų Lietuvoje ir užsienyje sąrašas būtų labai ilgas.
„Jau prieš pusę metų žinojau, kad surengsiu savo parodą čia, Kauno architektų namų galerijoje. Ateidavau, žiūrėdavau į šitą erdvę ir galvodavau, kas kur bus, kur ką pritaikyti, priderinti. Šitie paveikslai – tai mano mąstymai, mano mintys. Tai mano malda, mano žodžiai. Juos vadinu mano krikščioniška mandala. Budistai savo mandalas barsto iš smėlio ir sunaikina jas, o čia mano krikščioniškos mintys sudėtos, todėl nesunaikinamos“, – sakė dailininkas.
Paprastai parodos metu atsiranda meno mėgėjų, norinčių įsigyti vieną ar kitą paveikslą. Dailininkui gaila skirtis su savo kūriniais, bet reikia. Jie turi eiti į pasaulį, nešti džiaugsmą ir šviesą, gyventi žmonių namuose ar darbovietėse.
„Vokietijoje šešis mano paveikslus įsigijo ligoninė, ir medikai juokavo, kad dabar nebereikės ligoniams vaistų, nes jiems paveikslai skleis džiaugsmą ir ramybę, – dalijosi prisiminimais Vytautas. – Tai kūriniai iš vandens serijos. Paroda Vokietijoje vadinosi „Gyvasis vanduo“, paveikslai tapyti remiantis Šventuoju Raštu. Prie šios temos aš noriu prisiliesti netiesmukiškai, gal jau dešimt metų ja remiuosi. Po darbų ciklo „Pamąstymai apie kryžių“ atėjo tokios netiesioginės temos kaip Žolinės... Nesusidūrusiam su tuo pasauliu gal tai ir nieko nereiškia, o katalikas jau visaip kitaip žiūri į tokią temą, visai kitus niuansus mato. Anksčiau manyta, kad jei esi tikintis, tai turi tik angelus ir šventuosius tapyti. Bet juk tikėjimą galima ir labai atsargiai, subtiliai, net tarp eilučių parodyti. Esu rinkęs medžiagą, daug skaitęs apie angelus, bet su atgimimu visi puolė angelus tapyti, tai aš atsisakiau tos idėjos. Džiaugiuosi, kad tikintieji supranta mano paveikslus, o aš randu su jais bendrą kalbą ir apie mano kūrybą, ir apie tikėjimą“.
Kažkada buvusi ekspresyvi šio dailininko kūryba pastarąjį dešimtmetį pasikeitė, lyg aprimo... Gal kūrėjas atrado save? Pats dailininkas sako, kad jei galima papasakoti apie paveikslą žodžiais, tai geriau rašyti knygas. Dailininkas norėjęs sukurti tokį meno kūrinį, kurio nei žodžiais būtų galima perteikti, nei papasakoti apie jį. V.Tamoliūnas sakė: „Ši paroda – tai noras priminti, kad gamta, kaip pirmutinis Dievo Apreiškimas, yra Viešpaties kūrinys. Žolynų kalba, spinduliuodama daugiaspalvę būtį, leidžia išgyventi, permąstyti ir pagrįsti savo santykius su pasauliu ir atrasti, kad gamtos pasaulio ir žmogaus sielos sakralinių pradų ištakos yra tos pačios“.

Džiuljeta KULVIETIENĖ
Kaunas

© 2003 "XXI amžius"