Atnaujintas 2003 m. gegužės 28 d.
Nr.41
(1145)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Kultūra
Krikščionybė ir pasaulis
Žiniasklaida
Žvilgsnis
Atmintis
Literatūra
Istorija ir dabartis
Nuomonės
Istorijos vingiai
Rinka


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Visuomeninė televizija Lietuvoje: neįgyvendinama misija

Doc. Žygintas Pečiulis

Kodėl Lietuvos visuomeninė televizija jau beveik metus atsidūrusi politikų, komercinių televizijų ir dalies kultūrininkų kritikos smaigalyje? Ar LRT iš tiesų tokia prasta, kaip ją vaizduoja? Apie tai su Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto docentu Žygintu Pečiuliu kalbasi žurnalistas Arvydas Jockus.

Nacionalinis transliuotojas dažniausiai kaltinamas tuo, kad jis neva nevykdo visuomeninės misijos. Bet ar Lietuvoje susitarta dėl tos misijos – kokia ji?
Dėl misijos, be abejo, nėra susitarta – dėl keleto priežasčių. Viena, kad tos misijos supratimas labai platus ir ją labai įvairiai galima traktuoti. Kita vertus, Lietuvoje ta “misija” jau virto keiksmažodžiu, ir kai norima pasiekti politinių ar kitokių tikslų, pasitelkiamas žodis “misija”. Tuomet sakoma “jūs nevykdote misijos”, nežinant, kas tai yra.
O kaip kitose šalyse suprantami visuomeninės televizijos tikslai?
Visuomeninės televizijos bendri bruožai būtų šie: prieinamumas visai teritorijai; pliuralizmas: žanrų įvairovė, įvairios auditorijos lūkesčių paisymas; įvairių skonių atspindėjimas: jaunimui, pagyvenusiems, mažumoms; nepriklausomumas. Pirmoji visuomeninė televizija BBC šiuos principus suformavo prieš 70 metų, kai ji buvo monopolistė. Bet maždaug prieš 15-18 metų, Europoje leidus atsirasti komercinėms televizijoms, visuomeninės televizijos padėtis keitėsi, atsirado naujų jos bruožų. XXI amžiuje jai būdingi šie principai: būti visiems pasiekiama; visiems įtikti (įvairiems skoniams); kreipti didesnį dėmesį mažumoms (ne tik tautinėms, bet ir baleto, operos gerbėjams); stiprinti nacionalinio identiteto ir bendruomeniškumo jausmą (telkti šalį ypatingais jos istorijos momentais, šiandieninis Lietuvos pavyzdys – referendumas dėl ES); ypatingas dėmesys vietos interesams (vietos problemų iškėlimas, pirmenybė nacionalinei kino ir TV produkcijai ir pan.); valdymo tiesioginio finansavimo užtikrinimas, t.y. abonentinis mokestis, kurio neturime; kokybės ir kaip galima didesnio žiūrimumo derinimas (ir visuomeninė televizija turi būti sveika ir turi norėti, kad ją žiūrėtų); programų gamintojų laisvė (per nepriklausomą tarybą).